Eimantas Stanionis atsivėrė jo grįžimui į Lietuvą po kovos su Jaronu Ennisu skirtoje spaudos konferencijoje.
Lietuvis boksininkas pripažino, kad sekmadienio ankstyvą rytą neturėjo būti ringe, nes emociškai jis buvo Lietuvoje. Su ašaromis akyse apie itin psichologiškai sudėtingą pastarųjų metų laikotarpį kalbėjęs Stanionis komentavo trenerio sprendimą nutraukti kovą, atskleidė apie jį įkvėpusius karjerą tęsti Lietuvos bokso aistruolius bei įvardino savo didžiausią svajonę.
Taip pat kovotojas turėjo labai konkretų atsakymą dėl galimybės dalyvauti Los Andželo olimpinėse žaidynėse 2028 metais ir įvardino priešininką, su kuriuo yra galimybė ateityje išvysti jį kaunantis Kauno „Žalgirio“ arenoje.
„Kova buvo sunki. Tai nebuvo pati sunkiausia mano kova, nes turėjau ir sunkesnių kovų. Visko buvo – ir traumų, ir sužalojimų. Šita kova man emociškai buvo labai sudėtinga. Nežinau, kas mano viduje darėsi. Lyg ir turiu eiti kovoti, bet tuo pačiu ir noriu važiuoti namo. Labai namų pasiilgau.
Robertas su manimi važiavo į stovyklą. Jis yra Lietuvos čempionas ir jau antrą kartą važiavo kartu. Jeigu ne jis, aš būčiau mėnesį prieš kovą grįžęs namo. Jaučiausi blogai. Psichologiškai nenorėjau ten būti. Atidaviau visas jėgas treniruotėse ir jaučiausi labai palūžęs. Nežinau kodėl.
Sava žemė gydo. Labai džiaugiausi, kai tik nusileidau į Lietuvą. Atrodo, kad niekur nebenoriu keliauti, namuose geriausia.
Buvo sunkus etapas – per 3 metus turėjau tik vieną kovą. Tie prisiminimai vis grįžo. Atrodė, kad liksiu toks sportininkas, bet ir ne sportininkas. Gerai, kad aš turiu discipliną. Jeigu jos neturėčiau, būtų labai sudėtinga grįžti į sportą. Prieš tai aš dar turėjau dvi operacijas. Niekam nesakiau, slėpiau. Labai sunkus etapas buvo. Galvojau, gal jau laikas baigti sportuoti. Buvau pasiklydęs tarp savo minčių ir buvau ne savimi. Jeigu ne Robertas, būčiau grįžęs namo. Būčiau skridęs į kovą iš Lietuvos. Gal ir geriau būtų buvę.
Kaip sakoma, laimingas kovotojas – pavojingas kovotojas. Aš nebuvau tas pavojingas kovotojas. Kai buvo likusi savaitė iki kovos, aš laukiau namų, o ne jos. Galvojau, kuo greičiau viską padarysiu, atiduosiu visas jėgas, visada taip darau, bet emociškai buvau visiškai palūžęs. Žinau, dėl ko ir nežinau, dėl ko – labai sunkus etapas buvo.“
– Kokia dabar tavo fizinė ir emocinė sveikata?
– Fizinė – viskas gerai, absoliučiai. Emocinis jausmas grįžus namo yra tūkstantį kartų geresnis. Kai tik nusileidau į oro uostą, pagalvojau, kad dabar viskas yra gerai, esu namuose.
– Kaip vertini trenerio sprendimą nutraukti kovą?
– Aš tą dieną neturėjau būti ringe. Niekada gyvenime to nejaučiau. Net nežinau kaip paaiškinti. Atrodo, nenorėjau kovoti. Keistai labai jaučiausi. Treneris kažką su manimi šnekėjo po to nokdauno. Man nieko ten nebuvo. Kraujas bėgo – į nosį gavau truputį. Pasimečiau, priklaupiau ant kelio ir iš karto atsistojau. Tada baigėsi raundas. Jie kažką šnekėjo, kad gal nutrauks kovą. Aš galvojau, kad man dar leis bent raundą išeiti. Galvojau apie kovą, ką reikės daryti, kad įrodyti jiems, kad man viskas yra gerai.
Jaučiausi tikrai gerai, bet aš buvau kažkur kosmose. Buvau čia, bet save mačiau iš viršaus. Keistas dalykas, net nemoku paaiškinti šito jausmo.
– Ar viena pagrindinių namų ilgesio priežasčių galėjo būti gimdyti besiruošianti žmona?
– Be abejo, kad kažkiek turėjo įtakos. Mes su žmona šnekėjome ir ji sakė, kad bus stipri dėl mūsų. Aš suprantu, kad jai buvo sunku, bet ji užsidėjo kaukę. Mes abu užsidėjome kaukes. Buvo koks vienas procentas, kad spėsiu grįžti. Šeima dabar yra padidėjusi ženkliai. Bet susidėjo daug dalykų.
– Kokias pamokas pasiėmei iš pirmo karjeros pralaimėjimo?
– Klausyti daugiau trenerio, kuris sakė mažiaus sportuoti. Jis buvo ženkliai daugiau poilsio įrašęs, o aš sportavau daugiau nei jis planavo. Aš norėjau viską atiduoti maksimaliai. Aš puikiai suprantu ir pats ne kartą esu kalbėjęs, kad persitreniruoti yra blogai. Gali nukentėti emocinė būsena. Pats blogai jautiesi ir kūnas neatsistato. Tiesiog ši kova man asmeniškai buvo labai svarbi ir norėjau padaryti viską maksimaliai ką galiu. Deja. Gal persitreniravau.
Aš visada vizualizavau šitą scenarijų. Tai vis tiek turėjo įvykti. Beveik nėra nenugalėtų kovotojų. Minėjau, kad buvo sunkus etapas ir svarsčiau apie karjeros pabaigą. Bet kai išėjau į areną ir pamačiau daug lietuvių, daug Lietuvos vėliavų, aš jaučiausi kaip namie. Nežinau keli šimtai mūsiškių ten buvo, bet jie perrėkė visą areną. Buvo toks neapsakomas jausmas. Supratau, kad esu skolingas dar vieną kovą tikrai. Nežinau kaip bus.
Atsirado toks noras įrodyti jaunajai kartai, kad net jeigu tu pralaimėjai, gali grįžti dar stipresnis. Norėčiau, kad scenarijus būtų kitoks ir aš būčiau gerai jautęsis. Tada galėčiau sakyti, kad tikrai pralaimėjau. Taip, aš pralaimėjau. Ir nesakau, kad jei būtų kitaip, gal būčiau laimėjęs. Nemėgstu šitų spekuliacijų. Visa pagarba Ennisui. Jis tikrai geras kovotojas ir aš tai žinau. Norėjau išbandyti jėgas su geriausiu. Kam kovoti su ne savo lygio atletais. Geriau rizikuoti ir bandyti pasiekti kažką daugiau.
– Varžovas po kovos tau grąžino diržą?
– Visada diržą grąžina. Jį gauni tik nuotraukoms. Jis paskui gaus atskirą, o aš savo irgi parsivežiau. Reikės į rūsį kažkur padėti, kol vėl netapsiu čempionu. Pasišnekėjome, viskas gerai. Girdėjau kaltinimų, kad aš atsisakiau dalyvauti spaudos konferencijoje, bet man net nesiūlė joje dalyvauti. Tikrai būčiau pašnekėjęs, nes kaip vyras turi priimti ir pralaimėjimus.
– Ar jauti, kad turėjai šansų kovoje?
– Be abejo šansų turėjau. Visi šnekėjo, kad jis neįveikiamas. Ir aš sakau, kad jis talentas, kokių nebūna per 20 metų. Žiauriai geras kovotojas, bet aš tikrai žinojau, kad galiu. Turiu charakterį, turiu valią ir galiu nustebinti kitus. Tą norėjau pabandyti įrodyti, bet, deja, nesigavo. Galbūt kitą kartą.
– Kokius kovos taktinius niuansus įvardintum?
– Mane labiausiai nustebino, kad jis ne kiek stipriai smūgiavo, bet buvo labai tikslus. Tas jo rankų ilgis – bandydavau distanciją padaryti, bet jis vis tiek mane pasiekdavo. Mano (ištiestų rankų ilgis) yra 173 cm, o jo – 188 cm, kas yra tikrai labai ilgos rankos. Nesitikėjau, kad šis pranašumas taip jausis. Labai tiksliai muša, yra greitas ir įvairus.
– Ką galite pakomentuoti apie spekuliacijas dėl jūsų honorarų?
– Mačiau, kad rašo, jog aš gavau daugiau pinigų nei jis. Tikrai ne, taip nebūna. Ta kova būtų neįvykusi. Mano vadybininkai sakė, kad reikia derėtis dėl kovos. Jis turėjo kovoti su Brianu Normanu. Ten buvo įvardinta pinigų suma ir jie dėl tos sumos nesusitarė. Aš sakiau, kad tik nieko nesiderėtų. Atsiuntė kontraktą ir viskas. Spekuliacijos, kad jis gavo mažiau už mane, yra visiška nesąmonė.
– Kas ateityje?
– Pirmiausia sulaukti šeimos pagausėjimo. Noriu jaunai kartai parodyti, kad viskas yra įmanoma jei tiki savimi. Tie laukimo metai prislopino tą mano ugnelę. Dabar atrodo, kad ta ugnis vėl pradeda liepsnoti ir kyla noras greičiau grįžti į ringą. Mano didžiausia svajonė būtų sukovoti Lietuvoje. Esu savo fanams skolingas. Visi keliasi žiūrėti anksti ryte mano kovų. Labai fanai mane palaiko, visiems esu žiauriai dėkingas. Darau dėl mūsų visų.
Aš atsisėdau „Žalgirio“ arenoje ir pagalvojau kaip būtų nuostabu. Atvažiuočiau aštuntą vakare, išsimiegojęs savo lovoje, padaryčiau apšilimą ir galėčiau eiti kovoti. Būtų nerealu. Tikiuosi tai taps realybe.
– Yra kažkoks kovotojas, su kuriuo norėtum kautis?
– Nėra tokio, kurį galėčiau išskirti.
– Kaip išvengti tų laukimo metų ateityje?
– Kai diržo neturi, gali pats ieškoti, ką daryti. Tai šiek tiek palengvina. Gali dėliotis kovų grafiką ir dažniau kovoti. Bet kai priklausai kokiai nors organizacijai, ten tie visi politiniai dalykai. Bet dabar viskas mano rankose, atsigausiu ir nuspręsiu. Tikrai nereikės laukti metų ar pusantrų.
(Įsiterpęs Stanionio treneris Vidas Bružas išreiškė mažiau optimistinę nuomonę, dėl auklėtinio ateities kovų dažnumo.)
– Nemanau, kad bus taip paprasta. Eimanto pajėgumas nekels didelio noro su juo boksuotis. Duok Dieve, kad būtų greičiau, bet labai optimistas nebūčiau. Jie irgi žiūri, prieš ką gali laimėti. Pažiūrėkite į Egidijaus Kavaliausko pavyzdį. Niekas neduoda tų kovų taip greitai. Visi su savo interesais ir tikslais.
Bet kokioje sporto šakoje taip tiesiog negali būti. Kaip reikia boksuotis, du metus nesiboksavus? Čia absurdas. Tu iš ritmo išeini ir psichologiškai, ir fiziškai ir emociškai.
– Ar horizonte yra Los Andželo olimpinės žaidynės?
– Ne.
– Ar įmanoma kova Stanionis prieš Kavaliauską „Žalgirio“ arenoje?
– Visko gali būti, tikrai.
– Kada?
– Pamatysime. Reikia abiejų sutikimo ir vadybų, ir visko. Aš turiu savo vadybą ir Egis dar turi kovą. Bet bus matyti. Žinau, kad visi labai nori tos kovos. Mes kovai neprieštaraujam ir manau, kad jis irgi neprieštarauja. Būtų įdomu.