„Šį sezoną buvo ne vienos rungtynes, kur jaučiau, jeigu baigsis neigiamu rezultatu, tai greičiausiai nebelikčiau klube“, – situaciją sezono viduryje prisiminė „Kauno Žalgirio“ vairininkas Rokas Garastas.
9 taškai per pirmuosius 10 „Optibet A lygos“ turų – taip sezoną pradėjo ambicingasis Kauno klubas. Kartais sunki pradžia mažai ką reiškia, bet nuo birželio pabaigos iki rugpjūčio pradžios sekė dar viena duobė, kai „Kauno Žalgiris“ per 6 rungtynes sukrapštė 4 taškus.
Vien pažvelgus į tokias serijas, negalėtume pasakyti, jog šis klubas finišavo kažkur aukštai. Nieko panašaus. Garasto vadovaujama komanda išgyveno daugybę skausmų, o paskutiniame ture užfiksavo geriausią rezultatą per visą klubo istoriją – tapo Lietuvos vicečempionais.
„Buvo daug emocijų, man ir ašarų daug buvo, nes sezonas buvo nelengvas visokiais klausimais: ir asmeniniais, ir komandiniais“, – tinklalapiui O, Sportas! apie istorinį pasiekimą pasakojo nuo 2019 m. žalgiriečiams vadovaujantis Garastas.
Legendinio krepšinio trenerio Vlado Garasto anūkas sugebėjo mobilizuoti komandą, kuri ateityje ir toliau mato tik vieną tikslą – tapti čempionais.
Vis tik šiai dienai tokį rezultatą užfiksuoti bus labai sunku, nes Lietuvos klubinio futbolo padangėje ryškiausiai žiba kitas „Žalgiris“, nuo Kauno nutolęs per 100 kilometrų.
Jėgų disbalansą „Optibet A lygoje“ iliustruoja ir taškų skirtumas tarp čempionų ir vicečempionų. Vilniaus „Žalgiris“ sezoną baigė su 84 taškais, o labai anksti užsitikrinęs titulą išbarstė dar 9 taškus. „Kauno Žalgirio“ taškų sąskaita kur kas kuklesnė – 63.
Ko reikia kauniečiams, kad per artimiausius metus savo kokybe sugebėtų prilygti UEFA Konferencijų lygos grupių etapo komandai?
„Viskas, ko reikia, slepiasi mažose detalėse, – sakė Garastas. – Kaip yra klubo vidus vystomas, treniravimas ir kiti dalykai. Bet aš manau, kad viskas slypi žaidėjų selekcijoje, skautinge, proceso gerinime, ką pavyksta rasti, kaip pavyksta traumų išvengti. Manau, kad viskas yra įmanoma.“
Solidus „Kauno Žalgirio“ sezono finišas priminė ir apie individualius žaidėjų pasirodymus. Ypatingai lietuvius, tarp kurių branduolio žaidėjais buvo Linas Pilibaitis, Edvinas Girdvainis, Martynas Dapkus ar Egidijus Vaitkūnas.
Vardinant tautiečius, būtina paminėti Gratą Sirgėdą. Atakuojantis saugas prieš metus turėjo sunkią operaciją, bet neprarado Garasto pasitikėjimo bei atsilygino su kaupu. Sirgėdas šį sezoną Lietuvos čempionate per 31 rungtynes pelnė 5 įvarčius ir atliko 8 rezultatyvius perdavimus. Pastarasis rodiklis – geriausias komandoje.
Sirgėdo techniškumas ir gebėjimai atakoje anksčiau užtarnaudavo ir vietą Lietuvos rinktinėje. Vis tik 27-erių futbolininkas pastaruoju metu buvo iškritęs iš rinktinės trenerių radaro. Pavyzdžiui, solidus žaidimas sezono pabaigoje neįtikino Reinholdo Breu pakviesti jį į Baltijos taurę.
„Grato nepakvietimas man visada keldavo nuostabą, tačiau ten yra trenerių sprendimas, į kurį aš negaliu apeliuoti“, – kalbėjo Garastas.
Išsamiame interviu su „Kauno Žalgiriu“ skaitykite apie intriguojantį sezono finišą, iškovotą sidabrą, klibėjusią darbo vietą sezono viduryje, pasirodymus Europoje ir kitų žaidėjų pasirodymus. Pirmąją pokalbio dalį apie trenerio ateitį rasite čia.
– Treneri, kokios emocijos verda galvoje po sezono finišo? Džiaugsmas?
– Aišku, pabaigus sezoną buvo labai daug džiaugsmo. Visada yra noras grįžti į paskutines minutes, kai ir prieš Vilniaus „Žalgirį“ buvo intriga paskutinėse rungtynėse. Pavyko gerai, neprasileidome įvarčio, varžovai neišlygino rezultato.
Tada yra minutė ar dvi, kai tu stebi telefone kaip viskas baigsis tarp „Hegelmann“ ir „Riterių“. Tu matai, kad artėji prie kažko. Kažkokioje sezono dalyje tai atrodė beveik neįmanoma.
Buvo daug emocijų, man ir ašarų daug buvo, nes sezonas buvo nelengvas visokiais klausimais: ir asmeniniais, ir komandiniais. Dabar ateina ir nemažas nuovargis po viso sezono ir galvos skausmai. Tačiau tai yra natūralu, tam ir yra šis laikas, kad pailsėtume ir užsikrautume naujos energijos.
Tai tokios emocijos, kai po truputį susitaikai ir pergalvoji, ką mes čia nuveikėme, ką pasiekėme šį sezoną. Tas, aišku, suteikia jėgų ateičiai.
– A lygos finišas pažėrė neįtikėtiną intrigą, varžantis dėl europinių pozicijų. Kiek pastangų ir nervų pareikalavo visa ši situacija?
– Sezono emocijų paletė yra labai plati: nuo euforinių momentų iki daug įtampos. Gal pradžioje buvo tikslai patys aukščiausi, tada ryškiai mums nesisekė juos vykdyti. Mes tiesiog labai stipriai strigome nuo sezono pradžios.
Kai laimi, tai visiems viskas gerai, daug šypsenų. Tačiau kiekvienoje komandoje, kai pralaimi, žaidėjai vieni į kitus kitaip žiūri, atsiranda abejonė. Tai – neišvengiama. Svarbu, kad tų jausmų vedami ėjome pozityviai, žiūrėjome tik į kitas rungtynes.
Kažkur pasamonės lygmenyje ta įtampa, žinoma, buvo. Žinai, kokie yra tavo tikslai, o nesi arti jų. Tai yra natūralu, bet gerai, jog viską išlaikėme, neparodėme neigiamų emocijų, nesusigadinome santykių. Tiesiog pozityviai žiūrėjome, kad viskas yra įmanoma, siekėme to. Tai yra svarbiausia klube, o įtampa yra neišvengiama.
– Pasiektas istorinis rezultatas klubui – antroji vieta A lygoje. Kas yra džiugiau – šis faktas ar tiesiog žinojimas, kad kitą sezoną vėl žaisite Europoje?
– Atsukant atgal, pačiame pirmame sezone jau dalyvavome Europoje. Tai buvo senesnių trenerių ir klubo darbas. Per pastaruosius metus pavyko irgi išsikovoti Europą ir bronzą. Šiuo metu, jei patektume tik į Europą, tai būtų nusivylimas.
Pradžioje sezono buvo kiti tikslai. Tada buvo sunku ir žiūrėjome, kad turėtume pasitenkinti tuo, kas liko. Aš manau, kad tiek klubo ambicijos, tiek pačių ambicijos yra didesnės.
Yra dvigubas džiaugsmas. Galų gale ne tik pavyko užsitvirtinti Europą, bet aš manau, kad daug saldžiau yra antroji vieta. Sezono metu tai atrodė neįmanomas pasiekimas, bet pasiekėme. Aš savęs klausiau, ar užėmus trečią vietą būtų tas pats? Žinoma, kad ne tas pats. Antra vieta džiaugsmus tikrai padidino.
– Žinant klubo ambicijas, kiek laiko ir ko reikia, kad „Kauno Žalgiris“ pretenduotų į A lygos auksą?
– Jei paminėjome Vilniaus „Žalgirį“, visi suprantame, kad jie dabar yra užkopę į viršūnę ir nėra lengva juos išstumti, tik gerėja jų finansinė ir kitokia situacija. Aš šioje vietoje juos pačius matyčiau kaip pavyzdį kitiems, kurie nori įkasti. Tikrai jaučiu pagarbą šiam klubui, nes tiek daug metų viską į priekį vykdė. Tai yra daugybės metų rezultatas.
Viskas, ko reikia, slepiasi mažose detalėse. Kaip yra klubo vidus vystomas, treniravimas ir kiti dalykai. Bet aš manau, kad viskas slypi žaidėjų selekcijoje, skautinge, proceso gerinime, ką pavyksta rasti, kaip pavyksta traumų išvengti.
Manau, kad viskas yra įmanoma. Nelengva, bet yra įmanoma. Viską lemia mažos detalės, kurias turi įvykdyti geriau ir tikėtis galutinės sėkmės.
– Kiek lemia Vilniaus „Žalgirio“ ir „Kauno Žalgirio“ finansinis skirtumas?
– Pinigai, aišku, suteikia kitokias galimybes, kitokias sąlygas ir galimybes įsigyti žaidėjus. Tačiau nesakyčiau, kad tai yra visiškai lemiantis faktorius.
Taip, tai tikrai lemia labai daug ir didžiąja procento dalimi. Tačiau jei tu negali prilygti finansais arba sakai, kad tai neįmanoma – tada ieškai kaip padaryti įmanoma. Aš sakau, kad tai yra įmanoma ir reikia ieškoti būdų tai padaryti. Visas klubas kartu turi ieškoti kelio, kai negali prilygti pinigais, bet kitais būdais gali kompensuoti.
– Nusikelkime kiek anksčiau į sezoną. Įpusėjus čempionatui jūsų komanda buvo šeštoje vietoje ir per 10 taškų atsilikinėjo nuo trečioje vietoje esančio „Hegelmann“. Kas tuo metu strigo?
– Sezono pradžioje buvo labai daug dėmesio. Ir iš savo pusės, ir iš trenerių skirdavome labai daug dėmesio žaidėjų paieškoms. Tačiau pradžioje daugiausiai susidėjo, kad turėjome daug traumų per pasiruošimą sezonui. Tada statai žaidimą, naudoji tam tikrus žaidėjus, o jie negali įsilieti. Manau, kad traumos tikrai prisidėjo. Kiekvienose rungtynėse vis bandydavome lipdyti iš to, kas yra. Tas buvo nelengva. Kai išsikėleme ambicingus tikslus ir pradėjome strigti, tai prisidėjo ir įtampa. Viskas buvo pasunkėję, bet džiugu, jog laiku pavyko tai suvaldyti.
– Ar pats jutote spaudimą dėl savo darbo? Kokią žinutę jums ištransliavo komandos vadovai?
– Sezonas tiek man jaunam treneriui, tiek kitam patyrusiam treneriui vienodai būtų sunkus. Daug skirtingų iššūkių, traumų, rezultatų ir pralaimėjimų. Tai buvo nelengva.
Viso sezono metu stengiausi žiūrėti, kad tai yra kažkokios pamokos, patirtys, kurias galų gale reikia išmokti dabar ir sezono eigoje žengti laipteliu aukščiau. Spaudimas, žinoma, buvo.
Šį sezoną buvo ne vienos rungtynes, kur jaučiau, jeigu baigsis neigiamu rezultatu, tai greičiausiai nebelikčiau klube. Manau, kad tokių rungtynių turėjau ne vienas.
Dėl pasirodymo Konferencijų lygoje papildomų pokalbių su klubų nebuvo. Tačiau kai kurie dalykai buvo tiesiog akivaizdūs.
– Per keturis bandymus kol kas sykį pavyko iškopti į kitą etapą Europos ar Konferencijų lygų atrankoje. Kiek to nurašytumėte nepalankiems burtams?
– Kažkiek to yra, norėtųsi pasiteisinti, bet aš žiūriu kitaip. Klubas gauna teisę žaisti Europoje, tu to lauki ilgą laiką. Nesinori iliuzijų ir vilčių sudėti tik burtams, kad sukrito – turime šansų, nesukrito – neturime. Tikrai daug lemia varžovas, bet tai nėra visuomet galutinis faktorius.
Žiūrėkime į Vilniaus „Žalgirio“ pavyzdį, kuriam pavyko nugalėti „Malmo“. Tai – ženkliai stipresnis Europos vardas, tačiau jiems pavyko dėti tą žingsnį, turėjo tikėjimo planą ir pavyko jį įgyvendinti.
Net ir mūsų atveju, dvejose rungtynėse su „Ružomberok“. Manau, buvome pasiruošę išvykoje, rungtynės irgi prasidėjo pozityviai, žinojome, kad išvykoje bus nelengva, reikia atkentėti. Visos viltys, kad ten pasiekti kuo geresnį rezultatą, kad grįžus būtų kuo daugiau vilčių.
Tačiau vėl žiūrime, kaip viskas susidėliojo. Sezono pradžios nelaimės, pirmose rungtynėse buvo du žaidėjai pirmajame kėlinyje dėl traumų – vienas iš lyderių Mohamedas Bahlouli bei Karolis Šilkaitis. Tai labai daug lemia. Jei pavyktų išvesti komandą į tas kovas labai geroje formoje, visi žaidėjai sveiki, tai tokie dalykai labai gali lemti.
Burtų mes nekontroliuojame. Visą laiką yra noras, kad kontroliuotume tai, ką galime. Ko nekontroliuoji, priimk kaip didelį iššūkį ir bandyk siekti neįmanomo. Tačiau kad to siektume turime būti geriau pasiruošę ir traumų, formos aspektais.
– Daugiausiai rungtynių komandoje sužaidė Linas Pilibaitis. Atsižvelgiant į jo amžių, ar jis gali dar išlaikyti tokį produktyvumą?
– Galima žiūrėti pagal visus tris Lino sezonus. Žaidimo laikas nedidėjo, bandome atsižvelgti į jo amžių ir kitus turimus žaidėjus. Linui buvo nelengvų momentų viską priimti, tačiau jis su tuo puikiai susitvarkė ir mes bendradarbiavome su juo, kad priimtų kitokį vaidmenį ir jis tą atliko 100 proc.
Liną vertinčiau kaip tam tikrą fenomeną. Žaidėjas po ilgos karjeros ir tam tikrų traumų, bet rodo pavyzdį kiekvieną dieną, kiekvienoje treniruotėje ateis pirmas, išeis paskutinis… tokius žmones komandoje turėti kiekvienam treneriui yra didelis džiaugsmas ir pasisekimas.
Sunku būtų sakyti, kad jo karjeros kreivė kyla. Tačiau kiekvienais metais jis išlaiko daug dalykų ir prisideda prie komandos labai svariai. Viso sezono metu irgi rodė, kad gali žaisti lemiamais momentais. Treniruotėse įnešdavo nuotaiką ar motyvaciją. Jo indėlis visuomet išliko svarus tik skirtingais būdais.
– Gratas Sirgėdas anksčiau sulaukdavo kvietimo į Lietuvos rinktinę, bet po visų traumų taip nebėra. Ar matote perspektyvų jam sugrįžti dar į šią vietą?
– Jeigu spręsčiau dėl jo patekimo į rinktinę, tai būtų tiesioginis kišimasis į trenerių darbą. Tačiau kaip Grato treneris esu labai patenkintas. Jis yra aukščiausio lygio žaidėjas ir, manau, kiekvienoje komandoje atrastų savo vietą ir vaidmenį. Mūsų komandoje jis yra labai svarbus.
Šiais metais, žinant po kokios nelengvos operacijos praėjusiais metais jis buvo, vienas iš didžiausių tikslų buvo kuo dažniau turėti jį sveiką. Gal ne visada buvo ta forma, kurios norėjo ir jis pats, ir mes, tačiau tokį tikslą turėjome ir puikiai gavosi. Labai daug minučių sužaidė, labai daug rungtynių sveikas buvo ir padėjo komandai.
Ypač sezono pabaigoje jis tikrai buvo geroje formoje. Grato nepakvietimas man visada keldavo nuostabą, tačiau ten yra trenerių sprendimas, į kurį aš negaliu apeliuoti. Ne aš ten esu ir galbūt kitu kampu žiūrėčiau, jei ten būčiau. Tačiau mano nuomone, jis prisidėtų prie rinktinės ir galėtų ten duoti nemažai.
– Lino Pilibaičio, Egidijaus Vaitkūno geriausi metai jau praeityje, savo piką jau pasiekė Edvinas Girdvainis, Martynas Dapkus. Ar reikėtų jauninti sudėtį?
– Tokie dalykai visada vyksta natūraliai. Klubo vizijoje irgi matoma, kas yra, kiek dar gali, kuo gali būti pakeistas. Šiuo momentu natūraliai vyksta kaita, galbūt patys žaidėjai priima kitus sprendimus ar klubo noras pridėti 2-3 žaidėjus šalia. Manau, kad net ir vyresniems žaidėjams esant šalia, labai jau jautėsi, kad yra pasenusi komanda.
Visada buvo tam tikras balansas tarp patyrusių ir vyresnių. Svarbu išlaikyti balansą, kad nenusvirti į vieną pusę per daug. Jei jau linksta į vieną pusę, tai pažiūrėti, koks gaunasi rezultatas, kokia dinamika, gal trūksta energijos. O gal atvirkščiai – per mažai patirties, nebėra lyderių. Svarbiausia yra stebėti balansą ir žiūrėti, ką jis duoda aikštėje.
– Vertas paminėjimo Michaelas Thuique, kuris gerokai pasikėlę vertę ir rugsėjį paliko komandą. Ką galite pasakyti apie jį?
– Manau, kad su Michaelu buvo abipusis santykis. Po nesėkmingo sezono „Riteriuose“ jis tam tikroje vietoje buvo nurašytas, bet mums atrodė, kad jis yra vertas šanso. Mums jį pasikvietus, jautė pasitikėjimą ir to pasekoje jis prie klubo prisidėjo labai daug tiek vieną, tiek kitą sezoną. Jis išvyko anksčiau, tačiau ir šiemet jis tarė savo žodį ir įvarčiais, ir rezultatyviais perdavimais. Treniruotėse ir rūbinėje jis turėjo tikrai nemažą vaidmenį. Apskritai tiek aš, kaip treneris, tiek klubas turime būti dėkingi už tą laiką kartu. Jis įdėjo svarų indelį į tą situaciją, kurioje klubas yra šiuo metu.
– Labai solidžiai į komandą įsiliejo Antonas Fase. Kokią ateitį piešiate šiam jaunam žaidėjui ir ar jis liks komandoje kitą sezoną?
– Šiuo metu jis yra čia ir, kaip suprantu, kitą sezoną jis turėtų likti. Ar kažkas pasikeis – to futbole niekada negali kontroliuoti.
Taip, jo indėlis buvo tikrai solidus, tačiau kiekvieno išvardinto žaidėjo nuopelnų nebūtų be kitų komandos draugų. Visa komanda leido savo lyderiams pasireikšti.
Fase nėra tas žaidėjas, kuris viską susikurtų pats. Tam tikrais momentais jam reikia vieno gero perdavimo, patirties ar taktinio sumanymo. Tačiau jo indėlis, gebėjimas išpildyti situacijas, pelnyti įvarčius džiugina komandą. Kiekviena komanda myli puolėją, kuris sugeba įmušti įvartį, o jis tą tikrai sugeba.
Džiugu, kad yra toks papildymas, mums labai trūko, kad kažkas realizuotų tas progas. Tai mums buvo labai reikšminga.
