Įžaidėjas, atidavęs visą save Lietuvai

O, Sportas!
Autorius O, Sportas! 38 min skaitymo trukmė
Mantas Kalnietis (REUTERS-SCANPIX nuotr.)
Casino Admiral Casino Admiral

Nebuvo jis talentingiausias, gal nebuvo ir žinomiausias. Tačiau visi žinojo, jog Lietuvos rinktinė be Manto Kalniečio funkcionuoja sunkiai. Pergalėmis nusėta krepšininko karjera netrukus baigsis, o artimiausi bendražygiai prisiminė šią kelionę.

36-erių 196 cm ūgio įžaidėjas Kalnietis kelią į Europos elitą skynėsi nuo Arvydo Sabonio krepšinio mokyklos, kol 2006 m. debiutavo pagrindinėje Kauno „Žalgirio“ komandoje.

Daug metų „Žalgiryje“ praleidęs krepšininkas vėliau pasuko į tokius klubus kaip Krasnodaro „Lokomotiv“, Milano „Emporio Armani“, Vilerbano ASVEL, o vienu karjeros tarpsniu buvo patraukęs ir NBA skautų dėmesį.

Sausio 29 dieną (sekmadienį) paskutinį kartą pamatysime Mantą krepšinio aikštelėje. „Žalgiris“ rengia atsisveikinimo rungtynes, kuriose laukia vietinės lygos susitikimas su Jonavos „CBet“.

Tinklalapis O, Sportas! susisiekė su ištikimiausiais Kalniečio bendražygiais, kuriems uždavė 10 klausimų apie karjerą baigiančio gynėjo kelią krepšinyje.

Pirma pažintis

Apie kokį kitą žaidėją pagalvotumėte, išgirdę Kalniečio pavardę? Bent pusė spėjimų, ko gero, būtų Paulius Jankūnas – dar vienas ištikimas žaliai baltas, kurio meilė pulsuoja tik vienam klubui.

Buvęs „Žalgirio“ kapitonas su Kalniečiu yra pažįstamas labai ilgą laiką. Jankūnas pagrindinėje komandoje debiutavo 2003 metais, o Kalnietis – 2006 m. Eurolygos rungtynėse su Malagos „Unicaja“.

„Visi žino, kad mūsų mamos yra geros draugės iki šios dienos, kartu mokėsi universitete, – tinklapiui O, Sportas! pažinties istoriją prisiminė Jankūnas. – Dėl to mes esame anksčiau pažįstami nei tada, kai man buvo 11 metų.

Aišku, maži buvome, dar per daug nieko neatsimenu, bet mamos bendraudavo pastoviai ir daug. Turbūt net neatsimename nuo kada esame pažįstami.“

Eurolygos rungtynes su „Unicaja“, kuriose Kalnietis sumetė 15 taškų ir surinko 21 naudingumo balą, puikiai prisimena ir tuometinis kauniečių treneris Antanas Sireika.

Dabar „Šiaulius“ treniruojantis strategas iki pat šiol prisimena vaikį, kurį stebėdavo saboninėje. Beje, po pasirodymo Malagoje į Kalnietį dėmesį atkreipė ir legendinis Arvydas Sabonis.

„Labai mėgau visada jaunus žaidėjus ir atėjau pažiūrėti kaip sportuoja „Žalgirio“ dubleriai, – kalbėjo Sireika. – Kartu sportavome Sabonio mokykloje, jie vienoje salėje, mes kitoje. Jei kokias rungtynes žaidžia, ateinu pažiūrėti, tai ir atkreipiau dėmesį.

Tvarkingas vaikinas, tvirtas. Kažkada dvimetriniai Dejanas Bodiroga, Magicas Johnsonas žaisdavo su kamuoliu, tai ir mano tokia svajonė buvo: imti ne pačius mažiausius įžaidėjus, bet ir didesnius, kurie nebijo arba nori žaisti su kamuoliu.

Žiūriu – pas dublerius žaidžia aukštokas vaikinas, atkreipiau dėmesį ir pakviečiau į treniruotes. Vėliau iškrito vienas įžaidėjas ir pakvietėme Mantą į pagrindinę komandą. Nebuvo kito pasirinkimo, vežėmės į Eurolygos rungtynes ir taip užsikabino.

Iš tikrųjų, jis sužaidė puikiai. Net Arvydas Sabonis stebėjosi ir sakė: iš kur ištraukėte tokį įžaidėją? Atsakiau: kaip tai iš kur? Iš tavo mokyklos!“

Dar jaunesnį Mantą prisimena pirmasis Kalniečio treneris – Rolandas Radvila. Buvęs Lietuvos jaunimo rinktinių treneris su juo dirbo Sabonio krepšinio mokykloje.

Kai kuriems gali pasirodyti keista, bet Kalnietis, pasak trenerio, ne iškart surado savo vietą krepšinyje.

„Pirma pažintis buvo mokykloje, – sakė Radvila. – Ėjau per mokyklas, kviečiau vaikus, o vienas vaikas man pasakė, kad aš lankau. Jis lankė pas Rolandą Spudvilą „Merkurijaus“ krepšinio mokykloje. Pasirodo, jis jau pirmoje klasėje pradėjo lankyti krepšinį.

Vėliau buvo taip, kad vaikams nereikėtų toli važinėti, tai treneris Romas Burneckas iš 38-osios mokyklos susirinko 1986 m. gimimo grupę. Mes vienas kitam padėdavome prisipratinti vaikus prie krepšinio, tad septynis mėnesius jis lankė pas Burnecką.

1995 m. kovo 26 d. Burneckas atvedė man tą grupę su Mantu. Atsimenu, kad pažaidėme, jog įvertintume bendrą lygį. Tuo metu tikrai net nepagalvojau, jog iš šito vaikio gali kažkas išaugti. Mūsų buvo tokia pirma pažintis su Mantu.

Tik vėliau jis pradėjo kažką daugiau rodyti ir mačiau, kad vaikinas gali toli eiti. Vėliau pafilmuodavau vis kiekvieną vaiką, vieną ar kitą asmeniškai prisitraukdavau ir individualiai treniruodavau.“

Savo pažinties istorijas turi ir Jonas Mačiulis, Renaldas Seibutis.

Kalnietis ir Mačiulis tais pačiais metais debiutavo „Žalgiryje“, taip pat lankė Sabonio krepšinio mokyklą, nors Mačiulis yra metais vyresnis.

Seibutis Kalnietį sutiko jaunių lygmenyje, o vėliau taip pat žaidė kartu „Žalgiryje“ (2015-16 m.). Kalnietį, Mačiulį ir Seibutį sieja ir trys vyrų rinktinės medaliai: viena bronza (2010 m. pasaulio čempionatas), du sidabrai (2013 ir 2015 m. Europos čempionatai).

„Nepamenu nei kada buvo, nei kur, – apie pažintį sakė Mačiulis. – Greičiausiai tai buvo Sabonio krepšinio mokykla, jos koridoriuose.

Iki mokyklos laikų, kadangi žaidėme atskirai, kartu ir nežaisdavome. Žaidėme tik mokykloje, o kada tiksliai – neatsimenu.“

„Tarpmokyklinėse rungtynėse, – prisiminė Seibutis. – Tada žaidžiau Palangos Baltijos vidurinėje mokykloje ir atsimenu, kad važiavome žaisti su Kauno Rasos gimnazija. Jie turėjo Kalnietį, Jankūną, Mačiulį, kurie mokėsi vienoje mokykloje.

Mes turėjome su jais žaisti, buvome girdėję, kad yra toks jaunas, greitas, aukštai šokantis, dedantis, bet jis tą dieną kaip tyčia nežaidė, nes buvo susižeidęs kulną, ar kas ten buvo, nuo aukšto šuolio turbūt. Jis atėjo palaikyti komandą, tad pirmą kartą jį sutikau be krepšinio aprangos, palaikantį savo komandą, per apšilimą mėtantį.“

Koks Kalnietis buvo jaunystėje?

Žaliakalnio mikrorajone užaugęs Kalnietis jau nuo mažų dienų leido suprasti, kad yra tikras įžaidėjas. Pirmoji šios pozicijos žaidėjo savybė – brandus ir greitas mąstymas.

„Kažkaip nuo pat pradžių gerai suėjome, sutarėme, – kalbėjo Seibutis. – Šmaikštus, draugiškas, prie bajerio. Visko smulkiai nepasakysiu, bet vis tiek mūsų krepšinio pradžia buvo panašiu metu.

Jis tada žaidė vienais metais jaunesnių Sabonio mokyklos komandoje, bet jie žaidė metais vyresnių čempionate, nes buvo tikrai gera karta. Teko susidurti. Aišku, žaidžiant už Palangą, kol nueidavome iki Sabonio, Marčiulionio mokyklų, tai ganėtinai daug laiko praeidavo. Bet jau kai žaisdavome kartu, tai išsiskirdavo savo fizinėmis galimybėmis, vadovavimu, lyderiavimu.“

Radvilos patarimus krimtęs Kalnietis jau Sabonio mokykloje įrodinėjo, kad gali duoti naudos. 2004-2005 m. Lietuvos krepšinio aukščiausioje lygoje (LKAL, dabartinėje NKL) jis rinko po 17,7 taško, 4,3 rezultatyvaus perdavimo, 4,4 atkovoto kamuolio ir 1,5 perimto kamuolio.

2005 m. Kalnietis triumfavo Europos U20 čempionate, o dar po dvejų metų tapo universiados čempionu.

Vis tik Radvilai įsiminė dar jaunesnis Kalnietis, kuris jau tada tapdavo komandos siela.

„Žinokite, kaip ir visi vaikai, – paklaustas, koks jaunystėje buvo Kalnietis, atsakė Radvila. – Jis turėjo įdomų dalyką. Įsivaizduokite, jog kiekvienoje komandoje būna geresni žaidėjai ir ne topiniai, ne starto penketo. Būna kartais tose komandose, ir mano ne vienoje buvo, kad tie geresni bendrauja tarpusavyje, o tie ne patys geriausi irgi tarpusavyje. Tos atskiros stovyklėlės kartais net susideda iš to, kam pakeliui namo.

Mantas man pasižymėjo tokiu bruožu, kad jis su visais bendrauja. Jam jokio skirtumo, ar geras, ar blogas. Jis buvo draugiškas ir nebuvo reikšmės – jis valgykloje gali atsisėsti ir prie ne pačio geriausio žaidėjo. Su visais sutardavo.

Šiaip tai labai judrus vaikis, darbštus. Aišku, iškart į akis krito jo darbštumas, darbingumas, atkaklumas. Šito jau neatimsi.“

Mantas Kalnietis (SCANPIX nuotr.)
Mantas Kalnietis (SCANPIX nuotr.)

Verta paminėti, jog būdamas vos 19 metų Kalnietis debiutavo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje, kuri išvažiavo į pasaulio čempionatą. Tam įtakos turėjo ne tik šalyje opi įžaidėjo pozicija, bet ir išskirtinės savybės.

„Visų pirma, buvo įžaidėjas, – kalbėjo Mačiulis. – Gal ne toks drąsus, nes vis tiek jaunas, kūdas. Krepšinį suprato ir žaidė neblogai, bet dar nebuvo tas lyderis, kokiu tapo vėliau.“

„Labai vertinu žmogiškąsias savybes ir kiekviename interviu pabrėžiu, kad kiekvienas žaidėjas pirmiausia yra žmogus, o tik tada profesionalas, – pridėjo Sireika. – Bendravimo ypatumai man nepraslysta pro akis ir visada norisi atkreipti dėmesį kaip bendrauja, kaip mėgsta vienas kitą.

Ne veltui Mantas ilgam laikui užkliuvo ir buvo rinktinės kapitonas – jis mokėjo bendrauti. Vyriškas. Jaunas vaikis, bet vyriškas. Kartais ir užrėkdavo, nusikeikdavo, jei kažkas kažko nepadaro. Paimdavo vadžias į rankas, bet visada buvo teisingas. Nebuvo toks, kad rodytų egoizmą ar kažką išskirtų. Jis suprato bendrą reikalą.

Ir dabar savo įžaidėjams sakau, kad įžaidėjas yra pusė trenerio aikštelėje. Treneris neišbėgs į aikštelę ir nepasakys, kad reikia žaisti į kairę, reikia žaisti į dešinę. Čia viskam reikia pačiam vadovauti, suprasti kieno diena. Jo nebijojimas pasakyti man labiausiai patiko. Tai yra tokios žmogaus savybės, kuriomis Mantas jau jaunas pasižymėjo.“

Kas buvo Manto autoritetai?

Visiems krepšininkams kažkuriuo karjeros momentu lipdomos kitų žaidėjų etiketės. Vis tik Kalnietis pasižymėjo nebūdingai aukštu driblingu, šoklumu, ūgiu įžaidėjo pozicijai.

Ar tokį krepšininką apskritai įmanoma palyginti su kažkuo?

„Manto reikia klausti, kas buvo jo autoritetas, nes mes būdami jauni autoritetų nepaisėme, – teigė Mačiulis. – Jeigu jis jų turėjo, tai reikia jo paklausti.

Mes buvome tie, kurie ėjome, žaidėme, griuvome, stengėmės, kovojome. Buvo, turbūt, tų žmonių, kuriais žavėjomės, bet jų nelabai paisėme aikštelėje.“

Jonas Mačiulis ir Mantas Kalnietis 2015 m. Europos čempionate (Valda Kalnina/BNS nuotr.)
Jonas Mačiulis ir Mantas Kalnietis 2015 m. Europos čempionate (Valda Kalnina/BNS nuotr.)

„Vis pasijuokdavo jis iš savęs: kaip aš tokiame lygyje su tokiu aukštu driblingu žaidžiu? – pridėjo Seibutis. – Kalnietis man yra Kalnietis. Ateities kartos norės lygiuotis į jį, pasiekimai kalba už save.“

Jankūnas mano, jog Kalniečiui didžiausią įspūdė padarė legendiniai „Žalgirio“ žaidėjai.

Ko gero, ne vienam kauniečiui dievukais tapo 1999 m. Eurolygos čempionai, o tuo metu įžaidėjo pozicijoje buvo išskirtinis žaidėjas Tyusas Edney.

„Aš manau, kad kai jis augo, tai kaip ir visų mūsų kartos – legendiniai žalgiriečiai, – apie Kalniečio autoritetus samprotavo Jankūnas. – Aišku, Lietuvos rinktinėje Sabonis, Marčiulionis, Kurtinaitis, Chomičius, Krapikas ir taip toliau. Po to, tikriausiai, ir tie, kurie Eurolygą laimėjo. Būtų ir Edney, ir Maskoliūnas, kurie jo pozicijoje žaidė.

Niekada per daug nešnekame, kas jo idealas, bet pagal pozicijas galvočiau, jog taip turi būti.“

Iš kitos pusės, ne vieną medalį per karjerą nuraškęs Kalnietis dabar pats taps autoritetu vaikams. Kaip teigia Radvila, jis tokiu jau tapo.

„Turiu tik vėliau buvusius vaikus, kurie manęs klausdavo: treneri, ar aš treniravausi kaip Kalnietis? – pasidžiaugė Radvila. – Dabar jau auga nauja karta, kuriems Sabonis ir Marčiulionis nuėjo.

Pats Mantas apie autoritetus neužsimindavo. Būdavo vaikai, kurie idealų marškinėlius užsidėdavo, o Manto marškinėliai buvo tokie paprasti, tokie liaudiški, tikrai be pavardės.“

Savybės, atvedusios į elitą

Lietuvos rinktinė nuo 1990 m. turėjo du aukščiausio lygio įžaidėjus – Šarūną Marčiulionį ir Šarūną Jasikevičių. Niekas nė nedrįso abejoti jų gabumais, o vadovavimas komandos draugams visada buvo prasmingas.

Kalniečiui nebuvo lengva perimti vadžias iš tokių legendų, o dar ir „Žalgiryje“ buvo sunkių laikų nuo 2009 m., kai klubą ištiko finansinė krizė, netrukus į valdymą įsijungė Vladimiras Romanovas.

Vis tik esminės Kalniečio savybės jau buvo susiformavusios, tad negąsdino ir tai, jog pirmajame pasaulio čempionate reikėjo diriguoti itin patyrusiems žaidėjams.

„Jis dėl savo darbštumo ir atsidavimo krepšiniui atsirado „Žalgiryje“, pasiekė aukščiausią Europos lygį, – kalbėjo Jankūnas. – Buvo užsispyręs vaikas ir gyvendavo krepšiniu.

Išsilaikyti krepšinyje leido su laiku atsiradusi drąsa, pasitikėjimas savimi ir savo veiksmais. Tai yra tos savybės, kurios jam leido išlikti tame lygyje. Vis tiek jis yra įžaidėjas, aikštės generolas. Turi būti drąsus, turi būti vokalus aikštelėje, kad ir vyresniems.

2006 m. pirmajame jo pasaulio čempionate jis turėjo Macijauskui atidavinėti perdavimus ir vadovauti, kur jam bėgti. Kai dabar pašnekame, nebuvo jam lengva, bet jam tas gaudavosi automatiškai. Jaunystėje buvo blogiau, bet vėliau jis išaugo į rinktinės ir klubų lyderį.“

„Charakteris, užsispyrimas, noras visą laiką laimėti, – atsakė Mačiulis. – Tuo pačiu ne daug kas turi tokį dalyką – žinojimas, kada aukotis dėl komandos, nepaisant savo interesų.“

Pirmajame sezone „Žalgiryje“ (2005-06 m.) Kalnietis sužaidė 14 rungtynių: dešimt LKL ir ketverias Eurolygoje. Pastarajame turnyre jis rinko po 6,8 taško ir 8,5 naudingumo balo per vid. 16 minučių.

Tuomet „Žalgirį“ treniravęs Sireika, pasak Radvilos, buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl vėlesnėje karjeroje Kalnietį matėme kur kas geresnį.

„Jam labai pasisekė, jog jo pirmasis profesionalo karjeros treneris buvo Antanas Sireika, – teigė Radvila. – Jis treniravo jaunimą, irgi 1986 m. gimimo, mes prieš jį žaisdavome. Sireika dirbo „Žalgiryje“ ir susiklostė dėkinga situacija. Ko reikia jaunam, kad atsiskleistų? Reikia, kad klubas nebūtų pačioje viršūnėje pagal pinigus, reikia supratingo, dirbančio su jaunimu trenerio. Atėjusiam užsieniečiui reikia rezultato šiandien ir dabar, jauno jis neaugins, nes jam per kišenę muša.

Tas jaunas padarys porą klaidų ir jo nebeleis, o jis gi 18-20 m. negali lygiaverčiai rungtyniauti su patyrusiais, kurie pasiruošę fiziškai, psichologiškai, individualiai. Realiai tik nuo 24 m. galima žaisti lygiaverčiai.

Sireika juo patikėjo, matė jo ateitį, užmerkdavo truputėlį akį į rezultatus ir leido atsiskleisti. Situacija labai svarbu.“

Be to, Kalnietis dar jaunystėje buvo tas, kuriam krepšinis buvo aukščiau už sveikatą. Tai puikiai įrodė vienas Radvilos pokalbis su krepšininko mama.

„Mantas pasižymėjo begaliniu atkaklumu ir darbštumu. Turiu daug pavyzdžių, kai galvojau, jog žmogus eis toli. Mes turėjome žaisti U17 ar U16 rungtynes, žaidėme metais vyresnių čempionate. Laukė rungtynės su Klaipėdos komanda, kurioje buvo Martynas Mažeika. Namie pralaimėjome 13 taškų, bet išvykoje buvo antrasis ratas. Antrajame rate buvome fiziškai geriau pasiruošę, paaugę ir skirtumas nebuvo toks ryškus. Dėl to po pirmojo rato turėjome vos 1 pergalę, o antrajame – vos 1 pralaimėjimą.

Taigi, važiavome į Klaipėdą ir Manto mama skambina. Sako: treneri, pasakykite Mantui, jog jis nevažiuotų į rungtynes. Klausiu: kas atsitiko? Atsako: žinokite, jis serga, temperatūra 39 laipsniai, turbūt gripas.

Sakau: tai jūs pasakykite. Mama sako: aš sakau, bet jis man neleidžia, stumia mane, sako, jog jam svarbios rungtynės. Treneri, aš viską suprantu, bet jis nepastovi. Pasirėmęs į sieną, dedasi tašę… kaip jis žais?

Tada pakalbėjau su Mantu, jis ramiai atsigulė ir miegojo. Tačiau supratau, kad šitas vaikas eis toli. Jam ribų nėra, skausmo ribų nėra, krepšinis ir komanda yra aukščiau visko. Šitas atkaklumas buvo didžiausias jo koziris“, – sakė pirmasis Kalniečio treneris.

Profesionalo karjeros pamatus Kalniečiui klojęs Sireika pripažino, jog buvo daug taisytinų dalykų, tačiau palietė ir dar negliaudytą temą – jo gynybą.

„Nėra žmonių be trūkumų. Aš irgi norėjau, kad Manto metimas būtų geresnis. Tačiau jis galėjo gynyboje sulaikyti bet ką, – kalbėjo Sireika. – Suprasdavo, kad pranašumo situacijoje reikia prasižengti, vaidinti ir taip toliau.

Silpnų vietų jis nedaug turėjo. Labai tvirtas, šoka aukštai, bet ką gali nublokuoti. Daug kas nesitikėdavo, kad iš nugaros kažkas iššoks. Gražu žiūrėti, kai jis aukštai šokdavo, dėdavo į krepšį. Aš pats mėgstu efektingą krepšinį.“

Kodėl Kalnietis visada atrodydavo geriau rinktinėje nei klubuose?

Galbūt dėl to Lietuva ir pamilo Kalnietį. Kai žiūrėdavo visa šalis, jis žaisdavo du ar tris kartus geriau nei iš tikrųjų leisdavo galimybės.

Pavyzdžiui, 2016 m. Rio olimpinėse žaidynėse jis rinko net po 18 taškų ir 22 naudingumo balus. Vėliau jis grįžo į Milano „Emporio Armani“, kur Eurolygoje jo statistika krito iki 7,2 taško ir 7,6 naudingumo balo.

Vis tik jokia paslaptis, kad klubuose retai pasitaiko žaidėjų, kurie neturėtų pakeitimo, nes jį tiesiog įmanoma nupirkti. Rinktinėje žaidžiama su tuo metu geriausiais žaidėjais, o Kalnietis dažniausiai būdavo vienintelis įžaidėjas.

„Komandos draugai rinktinėje geresni būdavo, o kitas dalykas – rinktinėje jis neturėdavo pakeitimo, – sakė Mačiulis. – Jis tikrai turėjo pasitikėjimą savimi, žaisdavo po 30 minučių ir visą laiką žaidėjai jaučiasi gerai, kai turi trenerių pasitikėjimą, veiksmų laisvę. Tada daug žaidėjų žaidžia žymiai geriau.“

„Mantas yra tikras patriotas, – pridėjo Seibutis. – Užrašas ant Lietuvos rinktinės marškinėlių, buvimas ir žaidimas už Lietuvos rinktinę su šalies geriausiais krepšininkais jam buvo didelis emocinis užtaisas. Ne tik jam, bet ir visai mūsų kartai.

Didelis įvykis krepšininkui atstovauti savo šaliai. Tikslių skaičių nežinau, bet spėčiau, kad Lietuva jam buvo labai mylima. Aišku, daug kas priklauso ir nuo to, su kuo žaidi, kas treniruoja, už ką žaidi.

Šiaip man visada imponavo jo žaidimas ir rinktinėje, ir ne tik rinktinėje. Tikrai buvo gerų sezonų ir ne rinktinėje.“

Mantas Kalnietis (AFP-SCANPIX nuotr.)
Mantas Kalnietis (AFP-SCANPIX nuotr.)

Ir iš tikrųjų negalima sakyti, jog Kalnietis klubuose žaidė prastai. Geriausias jo sezonas Eurolygoje buvo 2013-14 m., kai „Lokomotiv“ gretose jis fiksavo 9,4 taško, 4,8 rezultatyvaus perdavimo ir 11,4 naudingumo balo vidurkius.

Šiame klube 2019-20 m. sezone jis tapo ir Vieningosios lygos reguliariojo sezono MVP.

Kai kuriems Kalnietis išliks toks pats geras tiek klube, tiek rinktinėje. Pavyzdžiui, Radvila tai grindžia neįtikėtinu noru tiesiog žaisti krepšinį, kurį atspindėjo įsimintina istorija.

„Aš asmeniškai neskirstau, nes man jis visur ir visada gerai žaidė. Ar tai rinktinėje, ar tai klube. Kad jis patriotas, man nieko naujo.

Aš mačiau, kai jis su sulūžusiais kaulais atėjo į treniruotę. Klausiau: ką tu čia veiki? Sako: treneri, aš kairę ranką turiu. Aš su kaire žaisiu. Jam viskas svarbu, krepšinis yra jo siela, gyvenimas“, – pasakojo Radvila.

Saldžiausia pergalė kartu

„Nieko naujo – 2010 m. pasaulio čempionato bronza“, – pradėjo Jankūnas.

„Iš tikrųjų tai 2010 m. buvo tokie įdomesni, kur buvome visi jauni, nebuvo mūsų veteranų, – sutiko Mačiulis. – Visi jauni atvažiavome ir buvo mūsų pirmas titulas, kai žengėme žingsnį stiprų į priekį, kad įrodytume, jog galime laimėti medalius ir be tuometinių superžvaigždžių.“

„2010 m. ir daug kas taip pasakys, nes tai buvo netikėta daug kam Lietuvoje, – pritarė ir Seibutis. – Mes tikrai žinojome, ko norime, kaip sunkiai to siekėme. Tai buvo saldžiausia pergalė ir skaudžiausias vienas pralaimėjimas Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Daugiau tą čempionatą ir nepralaimėjome. Buvo labai įsimintina.“

Matyt kitokio atsakymo ir nereikėjo tikėtis, nes ši ketveriukė nuo 2010 m. tapo Lietuvos rinktinės pagrindu. 2013 ir 2015 m. Europos čempionatuose visi keturi buvo startinio penketo žaidėjais, palikdami vietos tik Jonui Valančiūnui.

Komandos draugų išskirtame pasaulio čempionate Kalnietis per vid. 25 minutes rinko po 9,8 taško ir 8,1 naudingumo balo.

Tačiau įsiminęs buvo ir dar vienas čempionatas, kuriame Kalnietis demonstravo statistiškai geriausią krepšinį – 2016 m. olimpinės žaidynės Rio de Žaneire.

Gynėjas pelnė vid. po 18 taškų (73 proc. dvit., 43 proc. trit.), atliko 7,5 rezultatyvaus perdavimo ir rinko po 22 naudingumo balus.

Visame turnyre jis buvo ketvirtas pagal rezultatyvumą, antras naudingiausias bei daugiausiai rezultatyvių perdavimų išskirstantis žaidėjas.

Mantas Kalnietis Rio olimpinėse žaidynėse (AFP-SCANPIX nuotr.)
Mantas Kalnietis Rio olimpinėse žaidynėse (AFP-SCANPIX nuotr.)

„Turiu du dalykus, dėl kurių Mantu labai džiaugiuosi. Pirmas dalykas, kad Mantas pamatė olimpiadas ir man buvo be galo smagu dėl 2016 m., kai jam buvo praktiškai 30 metų, – kalbėjo Radvila. – Rio de Žaneire buvo jo pikas. Tada atsipirko viskas, ką jis įdėjo į save.

Dar vienas didelis atsiminimas yra, jog vyrai turi vieną 2010 m. pasaulio čempionato medalį. Mantas man guodėsi: kaip aš tada jaučiausi gerai…

Jis pasiekė rezultatą su ta komanda, iš kurios niekas nesitikėjo. Vyriausias buvo 30-metis Robertas Javtokas, o jauniausias buvo 22-ejų Martynas Gecevičius. Daugiau visi apie 24-25 metus. Jie parodė, kad jaunimas gali iš nieko išpešti rezultatą.

Sabonio mokykloje tapti čempionais mums nebuvo naujiena ir nebuvo sudėtinga. Tačiau tarp vyresnių pavyko laimėti prieš labai gerą trenerį pusfinalyje. Tada įveikėme Mačiulį, Alijevą, Morkeliūną. Užėmėme antrą vietą, Mantas irgi žaidė toje komandoje, smagus prisiminimas.“

Sireika prisiminė Kalniečio pasirodymą Malagoje bei pridėjo, kokias užduotis Kalnietis įvykdydavo geriausiai.

„Būdavo užduočių tokių, kai reikėdavo uždengti žmogų, pasiimti pražangą, tai jis būdavo labai geras atlikėjas. Toks buvo ir Mindaugas Žukauskas rinktinėje, kuriam gali duoti, ką nori.

Labai džiaugiuosi, kai su kolegomis ginčijomės, bet vis tiek nusprendžiau per naktį, kad Mindaugas gins Nowitzki. Buvo ir Lavrinovičius, ir Songaila, ir Štombergas. Tačiau kažkas suveikė, jog pagalvojau – jis darys tai, ką mes norime. Mes nenorėjome jo uždengti, o norėjome išnervinti.

Kalnietis savo srityje buvo geras. Pavyzdžiui, jei pasakė, kad neduotų kamuolio priimti, tai padarė pražangą. Aš niekada nekeičiu žaidėjo, jei jis gavo greitai dvi pražangas. Jis turi man parodyti, jog jis suprato, kuri pražanga buvo klaida, o kuri ne.

Pas mane Beardas yra sužaidęs 2,5 kėlinio su 4 pražangomis. Tada jis pagerino Eurolygos naudingumo rekordą, kai surinko 63 balus. Tada jis gynėsi susidėjęs rankas už nugaros. Mantas irgi galėjo būti toks: jeigu pasakei – jis ir darys. Jis turi tvirtą kūną, jei pastato užtvarą, tai jis trenksis į ją.

Labiausiai įsimintina buvo pati pirma pergalė Malagoje. Jis jau tada žaidė kaip veteranas, įmetė 15 taškų. Visi plojo, tad įsimintina buvo. Mano svajonė įgyvendinta, kad sutikau tokių žmonių savo karjeroje“, – kalbėjo strategas.

Juokingiausias Kalniečio vaizdo įrašas

Nereikia pamiršti ir linksmosios pusės – Kalnietis vis tapdavo garsenybe internete po įvairių vaizdo įrašų paplitimo. Jų eigą puikiai nupasakojo Jankūnas.

„Įrašas išeina, kažkurį laiką po to įrašo pasijuoki, po to atsiranda kitas, – sakė Jankūnas. – Iš pradžių buvo labai juokinga, kai po taurės Šiauliuose vežiojo su dviračiu Vladimirą Romanovą.

Vėliau pradėjo visokias lietuvių liaudies dainas dainuoti, tai irgi būdavo tą vakarą smagu, o pasižiūrėjus rytoj kitomis akimis – juokinga. Žinoma, su tuo žurnalistu apie „yala yala“… gan juokingas, dar dabar žiūrime. Manto karjeroje buvo daug momentų, kuriuose jam tekdavo atsidurti ir jie buvo juokingi.“

Mačiulio favoritu tapo legendinis Kalniečio interviu po vienos iš pergalių 2015 m. Europos čempionate.

„Žinote, vaizdo įrašų yra ir į viešumą neišėjusių, – nusijuokė Mačiulis. – Iš išėjusių į viešumą, tai turbūt juokingiausias tas interviu su „yala yala“.

Seibučiui ir Radvilai patiko kitas Manto gabumas ir juoką sukeldavęs reiškinys.

„Po pergalių dainavimas, – šypsnį spaudė Seibutis. – „Ant tėvo dalgio ašmenų“ dainos žodžiai jau buvo įaugę Mantui į kraują. Teko ir man padainuoti kartu, džiaugiuosi.“

„Man buvo netikėtumas, kai jis atrodė toks gan nepastebimas, bet jis, pasirodo, net ir dainininkas geras, – sakė Radvila. – Tas man buvo netikėta, nes būdavo sunku išpešti, kad jis parodytų emocijas. O dabar pasirodo, kad vos ne geriausias dainininkas tarp krepšininkų. Dėl to malonu prisiminti jo legendinį „Ant tėvo dalgio ašmenų“.

Galop visą Kalniečio pozityvią energiją apibendrino Sireika, kuris iki šios dienos prisimena rūbinėje pokštaujančius du žalgiriečius.

„Jis darydavo visokių bajerių ir man tai patinka, – kalbėjo Sireika. – Man nepatinka, kai žaidėjai įsitempę. Norisi, kad kažkas ateitų prieš labai svarbias rungtynes ir darytų humorą. Jis ir Paulius Jankūnas žodžio kišenėje neieškodavo. Rūbinėje ar arenoje kažką apgaudavo, visi juokdavosi… buvo taip, kaip ir turėtų būti.

Kiekvienas treneris nenori įsitempusių veidų, kur per rungtynes neprakalbinsi. Dabar turiu „Šiauliuose“ Kyle‘ą Mangasą, kuris visą laiką toks rimtas, toks susikaupęs. Aš visą laiką klausiu: kur tavo šypsena? O jis to nesupranta. Gi tai jūsų gyvenimas, jūsų džiaugsmas.

Mantas visą laiką turėdavo jėgų pajuokauti. Nebijojo nusišypsoti, sveikindavosi ir šiaip labai malonus žmogus. Man jis įsiminė kaip žmogus. Aš treneris esu įkyrus ir jeigu būčiau dildęs jį iki gyvenimo galo, tai turėčiau priekaištų dėl technikos, dėl varymo, dėl metimo. Bet jis kaip žmogus viską kompensuodavo. Dėl savo linksmumo ir savo žaidimo.“

Žaidimas per traumas

2015 m. Europos čempionate Kalnietis turėjo net 34 minučių vidurkį. Turbūt suprantate, kad toks skaičius profesionaliam sportininkui nėra normalus.

Visa laimė, jog čempionatų metu, bent kiek žinodavome, Kalnietis išvengdavo rimtesnių traumų, o forma krisdavo jau sugrįžus į klubą.

„Ir Mantas, ir visi kiti rinktinėje aukodavosi, – kalbėjo Mačiulis. – To pasiaukojimo tikrai būdavo, buvo visko. Man atrodo, kad Rio olimpiadoje jis nuo per didelio krūvio net alpdavo.

Daug žaidėjų tempdavo didelius krūvius, bet Mantas buvo vienintelis mūsų įžaidėjas. Kitais mūsų kartoje nelabai pasitikėdavo. Nuo 2010 m., kai Mantas tapo pagrindiniu įžaidėju, tai jam būdavo didžiausias krūvis ir jam reikėdavo žaisti 30-35 minutes. Jo vidurkis 2015 m. Europos čempionate buvo net 34 minutės.“

Ką reiškia būti be Kalniečio ir apskritai be solidaus įžaidėjo, labiausiai pajautėme 2014 m. pasaulio čempionate.

Paskutiniame draugiškame mače peties traumą patyręs Kalnietis gulėsi ant operacinės stalo, o į čempionatą išvažiavo Šarūno Vasiliausko ir Ado Juškevičiaus įžaidėjų pora. Lietuva tame čempionate užėmė 4 vietą, bet su Mantu pasiekimas galėjo būti ir dar geresnis.

„Visokių traumų buvo: ir kulnas, ir čiurna, ko tik nebuvo. Prisiminčiau, kas davė didelį sukrėtimą: trauma prieš 2014 m. pasaulio čempionatą Ispanijoje, – pritarė Seibutis. – Atrodė viskas kaip ir neblogai, žaidžiame prieš Kroatiją paskutines draugiškas rungtynes ir ant dienų važiuosime į Ispaniją.

Nutiko tokia rimta trauma ir jis vis tiek su šypsena, palaikė mus. Labai mums jo vienintelio ir trūko, turbūt, kad būtume galėję kažką daugiau nuveikti. Tačiau jis buvo tikras Lietuvos patriotas, jam rinktinė buvo aukščiau visko ir iškart po operacijos net atvyko į visus pusfinalius, finalus. Parodė, kiek jam daug tai reiškia.“

Mantas Kalnietis ir Ericas Buckneris (Pedja Milosavljevic/SIPA-SCANPIX nuotr.)
Mantas Kalnietis ir Ericas Buckneris (Pedja Milosavljevic/SIPA-SCANPIX nuotr.)

Radvilai Kalniečio pasiaukojimas apskritai sukėlė minčių apie dabar augančius vaikus, kurie nedemonstruoja tokio mentaliteto, kokį turėjo jo buvęs auklėtinis.

„Išskyrus Mantą, daugiau tokių nemačiau, – apie pasiaukojimą teigė Radvila. – Mantui skyla dešinės rankos kaulas, jis vis tiek ateina į treniruotę.

Šiauliuose, kai prieš Sireikos komandą žaidėme, jis šlubuoja, vargsta, kažkas atsitiko po kontakto. Aš noriu jį pakeisti, bet tada jis bando parodyti, jog jis nešlubuoja. Vis tiek matau, kad yra negerai, galop grįžtame, nuvežame jį į Raudonąjį kryžių ir diagnozė – skilęs kaulas.

Tokių pasiaukojančių, žinokite, pasigendu ir pastaruoju metu ypač. Aš nežinau, ar taip visada reikia daryti, nes sveikatą reikia branginti. Tačiau jis apie tai negalvojo. Jam komanda, draugai, krepšinis yra svarbiau už sveikatą.

Vėliau ir sunerimau, kad tokių fanatiškai darbingų vaikų ir nebėra.“

„Nepamenu jokio epizodo, kad jis pasakytų: man truputį skauda, gal ne visa jėga žaisiu ar kažkaip, – pridėjo Sireika. – Prašydavo daktaro duoti vaistų ir žaisdavo. Niekada nesakydavo, kad negalės žaisti. Tokio kovotojo dabar tikrai reikėtų paieškoti.

Viskas sueina į tą patį atsakymą, kad jis yra vyriškas. Supranta, kad nereikia pavesti trenerių ir turbūt negalvodavo apie savo sveikatą. Šokdavo visiems per galvas ar dėti, ar blokuoti. Buvo toks atsidavęs ir gali dabar sakyti, kad niekas neskaudėjo, o iš tikrųjų turėjo geležinę valią.“

Geriausia Kalniečio versija

Beveik 17 metų trukusi Kalniečio profesionalo karjera kiekvienam buvo savaip ypatinga. Vieniems dėl rinktinės, kitiems – dėl klubinių pasiekimų.

Jų galima prirankioti įvairiausių, tačiau niekas nepaneigtų, jog labiausiai Mantas žibėjo jau minėtuose 2015 ir 2016 m. čempionatuose.

„Ir prieš tai metais, ir Rio žaidynėse, – geriausią draugo versiją rinkosi Jankūnas. – Aišku, trauma kažkiek jį pristabdė, bet tas etapas aplink 2016 m. ir buvo jo karjeros pikas.

Aišku, nepamirškime, kad prieš dvejus metus jis tapo Vieningosios lygos MVP. Galbūt tų fizinių jėgų nebebuvo tiek daug, bet galva dirbo puikiai. Prisitaikė prie fizinių galimybių sumažėjimo, bet tapo MVP lygos, kuri tada buvo tikrai stipri. Čia irgi pasiekimas.“

„Man visai patiko ir jo 2015 m. versija, – sakė Mačiulis. – Jeigu Mantas žaisdavo gerai, visi žaisdavome gerai. Nuo įžaidėjo tikrai daug priklauso visokių dalykų. Olimpinėse žaidynėse komandai gal nepasisekė, bet jo asmeninė statistika buvo labai gera.

Imant apskritai su komandiniais ir asmeniniais pasiekimais, tai man asmeniškai jo 2015 m. versija labiau patiko.“

„Žinote, kai mačiau jį nuo vaikystė ir iki pat dabar… daug buvo tų gerų metų, – kalbėjo Seibutis. – Visos rinktinės tikrai buvo neįsivaizduojamos be Kalniečio.  Įsimintiniausios pergalės ir laimėjimai tikriausiai ir buvo atstovaujant Lietuvai.“

Mantas Kalnietis
zalgiris.lt nuotr.

„Rio olimpinėse žaidynėse buvo jo pikas, – pridėjo Radvila. – Bet man asmeniškai – 2010 m. Turkija jo geriausia versija. Nepriklausoma Lietuva turi tik vieną pasaulio čempionato medalį.

Jis pats sakė, jog buvo kaifas žaisti toje rinktinėje. Visi jauni, visi nori, visi išalkę.“

Vienintelis Sireika išsiskyrė šiuo klausimu. Patyrusiam treneriui įsiminė ne konkretus sezonas, o 2021 m. vasario epizodas Europos čempionato atrankoje, kai Kalnietis ištraukė Lietuvos rinktinę nuo katastrofos.

„Man įsimintiniausias dalykas, kad jis išgelbėjo rinktinę prieš danus, – teigė Sireika. – Jei ne jis, Lietuva nebūtų dalyvavusi Europos čempionate. Tai būtų baisu.

Kaip jis sugebėjo pasiekti kamuolį pasivijęs… visi jau buvo išsigandę, nuščiuvę, bet jis suspėjo.“

Ar išvysime dar Kalnietį krepšinyje?

Kalnietis mūsų atmintyse ryškiai stovi kaip krepšininkas, bet tai gali pasikeisti. Jau oficialu, kad 36-erių kaunietis tapo „Kauno Žalgirio“ futbolo klubo prezidentu.

Gerai žinoma, jog Kalnietis futbolu domėjosi, tačiau išlieka klausimas, ar dar kažkada išvysime jį susijusį su krepšiniu.

„Aš nematyčiau, jei atvirai, – pripažino Jankūnas. – Kai jį pažįstu, tai atvirai pasakysiu, kad nematyčiau. Nežinau, ar jis galvoja, ar negalvoja. Tačiau mano nuomone, jis nebus krepšinio treneris. Ne dėl to, kad negali, bet tiesiog iš žmogaus pažinojimo. Aišku, gyvenime gali visko būti.“

Apie neplanuojamą ateitį krepšinyje atskleidė ir Radvila, tačiau pridėjo, jog kelią krepšinyje nori pradėti Kalniečio sūnus.

„Išduosiu paslaptį, tikiuosi Mantas nesupyks, – sakė Radvila. – Jis man paskambino prieš porą dienų ir sako: nenorėčiau, kad šitas naujienas apie mano išėjimą sužinotumėte iš kitur.

Esame šnekėje, kad kūnas nebe tas, galva nori, bet kūnas nebe tas. Klausiau, ar galvoja apie treniravimą, bet sakė tikrai ne. Dėl krepšinio sakė šiuo metu sunkokai, bet gal po kurio laiko pasiilgs ir sugrįš.

Kito rugsėjo pabaigoje būtų 30 metų kaip jis krepšinyje. Tačiau jis pats sako, kad kūnas nebeleidžia.

Aš paklausiau, ką jo sūnus Tauras, kuris futbolą lanko, galvoja? Sako: treneri, išduosiu paslaptį. Jis dar nežinojo, kad baigiu karjerą, bet pasakė „tėveli, norėčiau krepšinį išbandyti“.

Mantui tai buvo staigmena ir paglostė širdį, nes vaikas futbolą lankė, žaidė, bet nežinodamas užsinorėjo į krepšinį. Galvoju: va, pamaina ateina. Bus naujas žaidėjas, už kurį galėsiu sirgti. Bet kokiu atveju, aš tikiuosi, kad Mantas ar jo sūnus bus krepšinyje.“

Mantas Kalnietis BNS Foto nuotr.

Mačiulis ir Seibutis nenustebo dėl nuėjimo į futbolą, tačiau mato Kalnietį dar figūruojantį krepšinyje.

„Aš manau, kad krepšinyje jis anksčiau ar vėliau bus, – sakė Mačiulis. – Aišku, jis dabar į futbolą labai pasinešė, jam tikrai patinka ir nuo seno jam patiko futbolas, domėjosi, sekė. Nenustebino šis pasirinkimas.

Vis tiek, manau, nuo krepšinio ir „Žalgirio“ jis neatitrūks. Oficialiai ar neoficialiai, bet krepšinis vis tiek yra jo gyvenimo dalis.“

„Tai aišku, net neabejoju, – paklaustas, ar išvysime dar Kalnietį krepšinyje, atsakė Seibutis. – Nežinau, kaip ten tiksliai viskas bus, irgi žinau tik iš žiniasklaidos. Aišku, mes palaikome gerą santykį, bendraujame tikrai dažnai, draugiškai ir esame geri draugai. Aš net neabejoju, jog krepšinyje jis nuveiktų daug ir nuveiks daug. Netikiu, kad pasukimas į futbolą atribos jį nuo krepšinio.

Kiekvienas žmogus turi savo viziją į gyvenimą ir tik norėčiau palinkėti sėkmės, kad ir kur bebūtų. Džiaugiuosi ir tikiuosi, kad jaunajai kartai paliko didelį įspaudą Lietuvos krepšinyje. Labai didžiuojuosi, kad ir man teko garbė pažaisti prie tokių žaidėjų.“

Galop viską gražiai užbaigė Kalniečiui kelią į „Žalgirį“ atvėręs Sireika. Žaliai baltas kraujas yra labai svarbi Kalniečio dalis, o tai, jog klubas išlaiko tokius žmones šalia, yra didžiulė vertybė. Ypač šiais laikais, kai krepšinis vis labiau siejamas su verslu.

„Aš galvoju, kad tai yra labai gražus „Žalgirio“ vadovų gestas, – užbaigė Sireika. – Krepšinio klube yra užtektinai žmonių, o jis bus toliau klubo žmogus, vadybininkas, sporto direktorius. Visą gyvenimą buvo žalias, žalias ir liks. Man džiugu, kad jis liks „Žalgirio“ organizacijoje ir toliau garsins klubo vardą. Nėra skirtumo futbolas ar krepšinis, nes nei to, nei kito jis nebežais. Pagarba „Žalgiriui“, kad tokius žmones vertina. Taip yra ir NBA, ir Eurolygoje su tokiais žmonėmis, kurie atidavė savo gyvenimą už klubą. Jis yra pavyzdys, jis daug ką matęs. Tas, kuris nepergyveno klubo šlovės ir nesėkmių, tas nebus tikru vadybininku, klubo žmogumi.

Tarp kitko, Kalnietis labai gerai žaisdavo futbolą. Aš mėgdavau rinktinėse duoti žaidėjams futbolą pažaisti. Net gi sakydavau, kad parodytų kaip žaidžia futbolą, o aš pasakysiu, ką jis sugeba.

Sėkmės Mantui ir pagarba „Žalgiriui“, kad laiko tokį žmogų.“

Ačiū, Mantai!

Casino Admiral Casino Admiral
Pasidalinti