Antrą kartą su Vilniaus „Rytu“ Lietuvos čempionu tapęs Giedrius Žibėnas prabilo apie savo ateitį sostinės komandoje ir sunkiausią sezoną savo karjeroje.
Trečiadienį ketvirtosiose finalo rungtynėse Žibėno auklėtiniai paskutinių sekundžių dramoje 88:87 pranoko Kauno „Žalgirį“ ir tapo Lietuvos čempionais.
„Sveikinimai Vilniui. Pelnyta pergalė. Nieko nėra saldžiau ir smagiau kaip laimėti nešant autsaiderių statusą. Tą mes šiandien ir padarėme. Mums tai yra antras titulas per pastaruosius trejus metus, o pernai jis mums iš rankų išslydo tik paskutinėmis minutėmis. Džiaugiamės tuo, kur esame.
Turime neužmigti ant laurų ir judėti toliau. Sveikinu žaidėjus, kurie parodė neįtikėtiną charakterį. Nešini fanų ir per „negaliu“ turėjome „rytojaus nėra“ mentalitetą. Turint jį, visada komandoje atsiranda kažkas papildomo. Visą sezoną sunkiai ir per skausmus augome, nors buvo visokių nemalonių atkarpų. Tačiau niekada nesugriuvome ir laukėme šio finalo, laukėme svarbių rungtynių. „Jeep“ arenoje ar čia – nesvarbu.
Varžovas nei vieno mačo nelaimėjo nei pernai „Jeep“ arenoje, nei šiemet čia. Labai tikiuosi, kad kiekvienam iš mūsų žaidėjų šis čempionų žiedas visomis prasmėmis padės ateityje“, – teigė Žibėnas.
– Šis sezonas buvo labai banguotas, serija su „Wolves“ irgi laimėta po labai dramatiškos kovos. Ar šis sezonas jums asmeniškai buvo sunkiausias?
– Ačiū už klausimą. Vienareikšmiškai taip. Šiemet turiu didelę pergalės dalį skirti visam štabui. Įdėjome labai daug papildomo darbo, turėjome daug bemiegių naktų, anksčiau rinkomės į treniruotes. Šiemet atidirbome labai sąžiningai ir dėl to nusipelnėme titulo. O žaidėjai šiandien buvo šaltomis galvomis ir karštomis širdimis bei nusipelnė to, ką turi dabar. Šis sezonas buvo sunkiausias visomis prasmėmis.
– Kokios mintys buvo jūsų galvoje, kai Lukas Lekavičius metė paskutinį metimą?
– Kaip nesusikeitėme ir kas „užpjovė“, kad jis buvo paliktas vienas. Visą seriją jis prieš mus tritaškius metė beveik 80 proc. tikslumu. Toks krepšinis. Kažkada turėjo pramesti ir prametė laisvas. Jau galvojau, kaip rytoj renkamės anksti ryte ir žiūrime vaizdo įrašą, galvojame, kur galime būti geresni ir kaip ruošiamės 50-50 rungtynėms priešo teritorijoje. Būtume žaidę penktadienį, o sekmadienį jau laukė rinktinė. Labai nesinorėjo to scenarijaus. Džiaugiuosi, kad gauname bent 2-3 laisvas dienas.
– Ar šis titulas prieš „Žalgirį“ yra saldesnis nei prieš dvejus metus rungtyniaujant su „Lietkabeliu“?
– Manau, kad taip, kaip „Žalgiriui“ yra smagiau laimėti prieš mus, taip mums yra smagiau laimėti prieš juos. Titulas prieš „Lietkabelį“ daug kam iš mūsų buvo pirmas, todėl turėjo savo svorį. Bet šis titulas nepamatuojamai saldesnis. Žaidėme prieš Eurolygos komandą, kaip autsaideriai, po sunkaus pusfinalio. Esu tuščias emociškai ir labai sunku rinkti žodžius.
– Serijos metu buvo nemažai kalbų apie jūsų ateitį. Ar pats jautėte, kad ši serija nėra tik kova dėl titulo?
– Nežinau, kas lėmė tas kalbas, bet aš sutartyje turiu pliusą ir dabar komanda spręs. Šis klausimas ne man, o vadovybei.
– Po rungtynių kilo šiokios tokios žiežirbos, „Žalgirio“ štabas reiškė nepasitenkinimą teisėjais, su Trinchieri rankomis sukirtote tik vėliau. Kas ten buvo?
– Čia jau reikėtų klausti varžovų trenerio. Pernai pralaimėjęs penktas rungtynes, aš nuėjau ir pasveikinau kiekvieną „Žalgirio“ komandos narį: tiek štabą, tiek žaidėjus, tiek personalą. Šiandien man varžovų treneris to padaryti neleido.
– Per keturis sezonus „Ryte“ iškovojote du titulus. Ar jaučiatės pagrindiniu kaltininku, sugrąžinusiu Vilniaus erą į LKL?
– Kai įeinate į „Jeep“ areną, iškart po dešine yra ofiso durys, vėliau seka trenerių štabo kambarys ir galiausiai ateinate prie pagrindinių kaltininkų – žaidėjų. Kiekvienas žmogus tuose koridoriuose visiškai vienodai nusipelnė tų dviejų titulų. Labai mažai iki jo trūko ir pernai. Žaidėjams jau pasakiau, kad juos myliu, ir tuos žodžius kartosiu iki kito sezono pradžios, kai reikės pradėti ginti tą titulą. Jeigu aš liksiu čia.
– Palyginus su praeitu sezonu, iš esmės pasikeitė tik jūsų varžovas „Žalgirio“ trenerių štabe. Ar dėl to šis titulas saldesnis?
– Pernai žinojome, kad „Žalgiris“ yra pažeidžiamas, bet tada buvo didžiulis skirtumas tarp išvykos ir namų rungtynių. Į penktas rungtynes atvažiavome be jokio spaudimo, atvažiavome mėgautis, bet rungtynių pabaigoje kažko pritrūko: ar patirties, ar trenerių sprendimo. Šiandien nenorėjome prieiti iki tų penktų rungtynių turėdami tokį šansą ir tokį užnugarį, raudonas tribūnas. Žinojome, kad šiandien neturime jokios teisės pralaimėti.
– Ar galiausiai pasidžiaugėte tuo vadovybės sprendimu pagrindinius mačus žaisti didesnėje arenoje?
– Nenoriu per daug apie tai kalbėti. Mes esame darbuotojai ir turime taikytis prie sąlygų, gerbti vadovybės pasirinkimus. Yra daug kintamųjų ir apie tai labiau reikėtų klausti vadovybės. Bet dirbant „Ryte“ yra privalu laimėti kiekvienas rungtynes. Ar žaisi namuose, ar išvykoje. Niekas nebūna patenkintas, jeigu pralaimime Europos fronte ar prieš tą patį „Žalgirį“. Spaudimas čia yra didžiulis, bet tą spaudimą pirmiausia sau sukuriame patys. Trenerių štabas vienas kitą labai stumia į priekį, šį sezoną prie mūsų dar prisijungė ir Aistis Pilauskas. Visi neša vienodai didelį indėlį. Be jų nebūtume ten, kur esame.
– Kur per tuos ketverius metus „Ryto“ organizacija paaugo labiausiai?
– Per gilūs klausimai (šypsosi). Organizacinius pakilimus matome, šiemet buvome pripažinti bendruomeniškiausia organizacija ir tai daug ką pasako. Sezono metu nelūžtame po blogų atkarpų, nebūna nereikalingų panikų. Manau, kad tai yra didelės organizacijos bruožas. Svarbiausia, kad vienas kitą palaikome ir neleidžiame sulūžti tada, kai labai lengva sulūžti.
– Kiek smagu rikiuotis vienoje lentynoje su Rimu Kurtinaičiu kaip treneriui, su „Rytu“ LKL titulą laimėjusiam du kartus?
– Nesinori eiti į trenerių daržus. Laimėjo komanda. Džiaugiamės, kad būdami autsaideriais laimėjome seriją. Lygiuotis į tokius trenerius visada smagu, ypač būnant lietuviu, nes pastaruoju metu girdisi vis daugiau kalbų, kad viską pradeda valdyti užsieniečiai. Nors mes irgi turime užsienietį, kuris žiauriai padeda. Tai yra komandos pergalė ir dėmesį turime skirti jai.
– Ar šis trofėjus ir bus tai, ką labiausiai atsiminsite iš šio sezono?
– Tikrai taip. Treneriu dirbu nuo 2002 m. ir šio trofėjaus negalima net lyginti su kitais. Ar kitose šalyse, ar būnant asistentu… Laimėjome prieš Lietuvos flagmanus ir dabar tikrai atšvęsime.
– Marcusas Fosteris „Žalgirio“ arenai rodė, kad seriją laimės 3-1, Justinas Gorhamas darė atsispaudimus. Ką galite pasakyti apie šį duetą?
– Visų pirma, tai yra žaidėjai, kurie nesimėto tuščiais žodžiais. Justinas vasarą jau pasakė, kodėl čia grįžta, matėte, kaip Marcusas kube sako, kad turi nebaigtų reikalų. Labai smagu, kad jie tuos žodžius gali paversti realybe. Dirbti su tokiais žaidėjais – vienas malonumas. Tai yra profesionalai iš didžiosios raidės. Marcusas šį sezoną irgi kažkur primažino savo ego, su Justinu turėjome vienintelę problemą, kad labai dažnai jo noras būna per didelis. Jis kartais užsimeta pernelyg daug naštos ant savo pečių, o Marcusas labiausiai domina būtent tokios rungtynės. Su juo pasidarbuodavome prieš eilines rungtynes, bet jis gerbdavo komandą.
– Ko galima tikėtis šio vakaro „Ryto“ vakarėlyje?
– Tikėkitės netikėto. Jau mačiau, kaip Remigijus Milašius įteikinėdamas titulą įspėjo Margirį, kad nesielgtų taip, kaip elgėsi prieš dvejus metus, nes ten buvo reikalų (juokiasi).
– Pirmasis titulas yra ir Martynui Echodui. Kiek džiugu už jį?
– Tai yra atskira istorija. Kad jis visąlaik buvo „Ryte“, o jam išvažiavus vienam sezonui mes laimėjome titulą, yra neteisinga. Šiandien tiesa buvo atstatyta. Žiauriai džiaugiuosi už Martyną, žiauriai džiaugiuosi už Arną Veličką, kuris irgi šio titulo nusipelnė, nors šioje serijoje ir žaidė mažiau. Jis buvo labai svarbus viso sezono metu. Be Arno aš ir pats neturėčiau U-18 Europos čempionato sidabro. Džiaugiuosi, kad esame kartu su jais „Ryte“ ir laimime titulus tokiame lygyje. Žiauriai smagu, kad turime lietuvišką branduolį, o tie amerikiečiai žaidžia už du ar tris ir yra pasiruošę mirti. Tokia kombinacija šiemet atnešė titulus.
– Kiek po tokio titulo kyla žaidėjų akcijos ir kiek realu išlaikyti šio sezono branduolį?
– Atsakysiu labai paprastai: nebuvo per daug laiko apie tai šnekėti. Paskutinį mėnesį galbūt ir turėjome apie tai kalbėti, bet turint omenyje tai, kokią turėjome seriją su „vilkais“ ir „Žalgiriu“, žiūrėjome tik į tai, kaip mums rasti kažkiek miego ir kaip paruošti vaizdo įrašus peržiūrai. Rytoj aušta nauja aušra ir pamažu pradėsime kalbėti apie tai, kas bus kitą sezoną. Reikia prisiminti ir Čempionų lygos formatą, kur viskas sprendžiasi pirmoje sezono pusėje. Jeigu manęs kas klaustų, sakyčiau, kad turime kiek įmanoma labiau išlaikyti branduolį, nes gerus rezultatus reikės demonstruoti nuo sezono pradžios. Ši komanda jau dabar yra patyrusi, nes ta patirtis užaugo per šį sezoną.
– Margiris Normantas teigė, kad „Rytas“ pavasarį pradeda geriau žaisti, nes šilčiau. Ar turite kokį logiškesnį paaiškinimą?
– Turiu. Čempionų lygą pradėjome be dviejų pagrindinių žaidėjų – Martyno Echodo ir Gyčio Radzevičiaus. Tos pirmos dvejos rungtynės išvykoje mums kainavo. Žinant specifinį turnyro formatą ir tai, kaip svarbu yra laimėti savo grupę, kad nereikėtų žaisti jokių įkrintamųjų, reikia nuo pat sezono pradžios turėti pilną komandą ir nesikliauti tuo „galbūt kažkaip“.