Vilniaus „Rytas“ „Betsafe-LKL“ pusfinalio serijoje vėl buvo priverstas prakaituoti, tačiau vis tiek pasiekė tai, kas su Giedriumi Žibėnu už vairo tampa konstanta – finalą. Jame Lietuvos čempionų laukia akistata su įspūdingą pergalę fiksuojančiu Kauno „Žalgiriu“, o pats Žibėnas akcentuoja, jog finalo serijoje jo auklėtiniai didelio spaudimo jausti neturėtų.
Sekmadienio vakarą „Rytas“ trankaus palaikymo akivaizdoje su Panevėžio „Lietkabeliu“ susidorojo 94:70 ir serijoje iki trijų pergalių triumfavo 3-2.
„Visų pirma, pagarba „Lietkabeliui“. Gerai kovėsi visą seriją, mums buvo sunku, ypač pirmose ketveriose rungtynėse. Pergalė šiandien ir šioje serijoje labiausiai yra apie mus pačius. Nėra ką per daug švęsti, nes patekimas į finalą „Rytui“ vis tiek yra privalomas.
Pagaliau savo energija susilyginome su fanais. Jie visą seriją buvo puikūs, o mes tokie buvome tik šiandien. Labai noriu padėkoti jiems, nes šios serijos metu sulaukėme daug jų palaikymo žinučių. Fanų palaikymo kultūra keičiasi, žmonių palaikymas jaučiasi nuo mūsų fanų ir savanorių iki atsitiktinių žmonių gatvėse.
Lengva viduje nebuvo, jautėsi daug nerimo šioje serijoje, bet tą beždžionę nuo savo pečių nusimetėme. Mūsų žaidėjai nusipelnė daugiau pagarbos. Net pačioje žiniasklaidoje matome žodžius „gėda“, komentarus, kad kažkas nepadaro to ar ano, kad neuždaužome „Lietkabelio“.
Vienais metais laimime 3-2 prieš labai gerą „vilkų“ komandą, kitais metais žaidžiame prieš labai gerai treniruojamą „Lietkabelį“, bet visą laiką viskas yra kažkokia gėda. Nemanau, kad patekimas į finalą penktus metus iš eilės yra gėda, bet tai yra tik mano nuomonė.
Šiandien pagaliau visi 11 žaidėjų buvo įsikandę į rungtynes. Jeigu atvirai, rytinėje treniruotėje net nebuvo minčių į aikštę leisti visus 11 žaidėjų, bet rungtynes pradėjome gerai, matėsi, kad visi yra užsivedę. Norėjosi jiem duoti šansą, nes visą sezoną sunkiai dirbo. Būtų buvę neteisinga juo palikti ant suolo, nes laukia ir sekantis etapas. Svarbiausia žinia, kad šiandien visi buvo pasiruošę, o tai yra vienintelis šansas mums eiti toliau.“
– Kaip pavyko įplieksti ugnelę komandai?
– Manau, kad ir patys žaidėjai pasikalbėjo. Nėra ką slėpti – grįžus į Vilnių po ketvirto mačo, mūsų laukė fanai. Buvo daug dalykų, todėl nusprendėme prasivėdinti galvas ir prieš šias rungtynes žaidėjams duoti laisvadienį.
– Kaip pavyko šiose rungtynėse prikelti Parkerį Jacksoną-Cartwrightą?
– Trenerių štabas tikrai neketino prieš tokias rungtynes spausti žaidėjus. Manau, kad komandos senbuviai jį pakylėjo tada, kai to labiausiai reikėjo. Tačiau jis ir pats yra toks žaidėjas bei asmenybė. Jis atvažiavo viduryje sezono, visą laiką žaidė 30 minučių, aukojo savo 16-18 metimų tam, kad išskirstytų kamuolius. Šiandien jau pataikė ir pats. Jam buvo nelengva prisitaikyti prie mūsų, bet svarbiausiose rungtynėse atsiskleidžia tikriausios komandos spalvos. Tą kalbėjome ir po ketvirtų rungtynių. Smagu, kad savo žiūrovų akivaizdoje parodėme savo gražiąsias spalvas, o vilniečiai galės stebėti tikrąjį, o ne mažąjį finalą.
– Ką keitėte gynyboje šioms rungtynėms?
– Keitėme vieną aspektą prieš Aleksandrą Kovliarą. Pirmose ketvirtose rungtynėse jis per gerai kūrė, per giliai jį įsileidinėjome, o dabar tiesiog turėjome atstovėti vietoje, sunkinti jo metimus. Pakeitėme ne tik „pick and roll“, bet ir vienas prieš vieną gynybą prieš jį. Prireikė ketverių rungtynių, kad nustotume eiti į pagalbas prieš Slavinską. Šiandien tų pagalbų nebuvo, rizikavome, jis kažkiek baudė, bet daugiau rimtos žalos nebuvo.
– KMT ir Čempionų lygoje „Rytas“ tikslų nepasiekė. Ar patekus į LKL finalą jaučiasi šioks toks palengvėjimas?
– Nematau, kur „Rytui“ turėtų būti gėda dėl Čempionų lygos. Mes iš viso pralaimėjome 5 mačus iš 12, dvejas iš jų – prieš čempionę „Malaga“, prieš finale žaidusį „Galatasaray“. Aštuonete kartą pralaimėjome prieš Emilijos Redžo komandą, o paskutinį pralaimėjimą patyrėme nieko nelėmusiame mače prieš Manisą. Nematau, kur čia yra gėda. Taip, pogrupiai visada gali sukristi kitaip, bet jis buvo toks, koks buvo. Fiasko nematau. Dabar šios pergalės per daug nešvenčiame. Turime kibti į darbus ir ruoštis prieš komandą, iškovojusią 35 pergales iš eilės.
– Ar finale psichologiškai bus lengviau, kai nebūsite jo favoritais?
– Manau, kad jau šiandien žaidėme be spaudimo. Susitarėme su žaidėjais, kad visą spaudimą paliktų treneriams, o patys eitų ir darytų savo darbą, nesijaudintų dėl pramesto metimo, teisėjo švilpuko. Nemanau, kad finale bus spaudimo, nes jo nebuvo jau šiandien.
– Kiek ši pergalė yra svarbi visai „Ryto“ organizacijai?
– Nežinau, kaip būtume ėję į rungtynes dėl trečios vietos. Net baisu pagalvoti. Bet tai jau ne pirmas toks kartas, pernai buvo lygiai tas pats. Buvome priremti prie sienos. Kažkiek grūdinasi ir treneriai, ir žaidėjai, ir pati organizacija. Džiugu, kad jos nenuvylėme.
– Su „Rytu“ į finalą patekote penktus metus iš eilės. Kaip jaučiatės, kai dar nesate tikras dėl darbo vietos kitame sezone?
– Į klausimą atsakysiu klausimu: ar žinote, kokiam klubui atstovauju? Atstovauju „Rytui“. Normalu, kad kalbų apie trenerio kėdę bus visą laiką. Nežinau, kiek kartų jau tai esu girdėjęs. Pirmais kartais tai turėdavo kažkiek įtakos, pernai iš „vilkų“ irgi buvo šiokios tokios provokacijos. Turi nuo to atsiriboti, neišduoti žaidėjams, kad jauti nerimą. Su metais į tai reaguoji kitaip. Ar tos kalbos padeda? Tikriausiai, kad nem bet tiesiog išmoksti tai ignoruoti.
– Kaip tvarkotės su tokiu milžinišku spaudimu?
– Yra žmonių ratas, kurie labai stipriai palaiko. Yra šeima ir trenerių štabas, žaidėjai, kurie girdi tuos dalykus, bet toliau išlieka profesionalais, laikosi žaidybinio plano ir nori tuos visus skeptikus nutildyti. Einame išvien kartu su komanda ir koncentruojamės tik į tai, ką mes turime kontroliuoti. Visi kiti klausimai ne man, nes aš negaliu kontroliuoti tų dalykų. Turiu tai išmokti ignoruoti. Su metais tas kažkiek pavyksta, gal kažkiek lengviau.