„Wolves“ naujokas Brooksas – apie Lietuvą, Pietų Korėją ir kompiuterinius žaidimus

O, Sportas!
Autorius O, Sportas! 9 min skaitymo trukmė
Sauliaus Čirbos nuotr.
Casino Admiral Casino Admiral

Prieš kelias savaites į Vilniaus „Wolves“ komandą atvykusiam Garrisonui Brooksui tai yra pirmasis kartas karjeroje, kai tenka valgyti legionieriaus duoną.

Vos atvykęs amerikietis jau po kelių dienų iškart buvo mestas į ugnį ir debiutavo Europos taurės rungtynėse prieš vieną iš turnyro favoritų Paryžiaus „Paris Basketball“.

Nors vilniečiai patyrė nesėkmę, aukštaūgiui iš JAV asmeninis debiutas neapkarto. Per 7 sužaistas minutes jis spėjo pelnyti 6 taškus ir sugriebti 4 atšokusius kamuolius, surinkdamas 9 naudingumo balus.

Vaikystėje krepšiniu užsikrėtęs dėdės Morriso „Mo“ Finley, profesionalaus krepšininko, žaidusio Europoje, dėka, G. Brooksas tikisi turėti sėkmingesnę karjerą už savo giminaitį. Sezoną pradėjęs Pietų Korėjoje, Azijos valstybėje jis neužsilaikė, tačiau dėl to nesijaudina. Tiek ten, tiek atvykus į Lietuvą, jam buvo labai svarbu turėti gerus komandos draugus.

„Mano komandos draugai yra labai draugiški. Jie stengiasi, kad aš čia kuo greičiau pritapčiau ir galėčiau padėti komandai. Tai yra labai gera organizacija, suprantama, todėl aš ir esu čia. Komandinė sėkmė yra tai, ko čia siekiame kiekvieną dieną. Kiek spėjau pamatyti, vaikinai ateina, sunkiai dirba ir yra žiūri į tai labai atsakingai. Manau, kad geriausias dalykas, ką šiuo metu turiu, yra mano komandos draugai“, – sakė Brooksas.

Pirmajame interviu „Wolves“ naujokas papasakojo apie savo pirmuosius įspūdžius Lietuvoje, europietišką krepšinį, šeimą, studijų laikotarpį, žaidėjus, į kuriuos lygiavosi, savo laisvalaikį ir neįprastą jaunimui gyvenimą be kompiuterinių žaidimų.

Lietuvoje jau praleidai šiek tiek laiko. Kokie tavo įspūdžiai?

– Apie miestą – akivaizdu, kad čia labai šalta, bet ir labai gražu. Jame nesunku judėti, jis nėra toks aktyvus, kokio tikėjausi. Bet, kamščių metu, jis, žinoma, tampa labai apkrautas. Bet, jei tik galiu važiuoti, kol dar jie nėra prasidėję, man viskas – puiku. Taigi, man patinka miestas. Artimiausiu metu planuoju išbandyti lietuvišką maistą, pabandyti visko po truputį, kad pajausčiau šiek tiek vietos kultūros.

Europietiško krepšinio paragavai vos tik atvykęs į Lietuvą. Koks tai krepšinis tavo akimis?

– Labai kovingas. Taip pat buvo labai smagu pamatyti daug žmonių arenoje. Jie – labai bendraujantys. Mačiau, kaip po rungtynių jie sveikino kiekvieną žaidėją, norėjo su jais nusifotografuoti ir gauti autografus. Manau, kad tai gražiausias dalykas, ką jie galėjo padaryti, ypač po pralaimėjimo. Manau, kad tai yra geras fanų požiūris į tai, kaip jie visada mus palaiko ir parodo, kad mus labai myli.

Kas tave paskatino pasirinkti krepšinį vaikystėje?

– Kodėl pasirinkau krepšinį? Mano dėdė buvo profesionalus žaidėjas, kai aš buvau vaikas. Jis visada buvo atsidavęs krepšiniui, o aš nuolat eidavau su juo į salę. Vis dar siekiu būti geresniu už jį žaidėju, o jis buvo tikrai labai, labai geras. Stengiuosi jį pranokti. Todėl, sakyčiau, kad jis mane pastūmėjo. Jis mane labiausiai įkvėpė žaisti krepšinį.

Po studijų Šiaurės Karolinos universitete nusprendei dar metams likti NCAA lygoje ir persikėlei į Misisipės valstijos universitetą. Kodėl?

– Mano tėtis buvo krepšinio treneris. Jis dirbo Misisipės valstijos universiteto komandos trenerio asistentu, todėl pagalvojau, kad būtų ypatingas dalykas mums kartu praleisti dar vienerius metu. Turėjau tam galimybę. Jaučiau, kad tai buvo teisingas spendimas persikelti į Misisipės valstijos universitetą ir tai daryti kartu su juo, taip pat, turėti kone visą savo šeimą šalia, kad jie galėtų ateiti į daugmaž visas mano rungtynes.

Kokie yra didžiausi skirtumai tarp universitetų krepšinio ir profesionalaus krepšinio tavo akimis?

– Fiziškumas, greitis ir reakcija. Reakcija ir sprendimai turi būti labai greiti, nes profesionaliame krepšinyje kiekvienas žaidėjas yra labai talentingas. Kiekvienas dirba labai sunkiai ir tai yra priežastis, kodėl jie čia. Bet, kol pasitiki savimi ir žinai, ką darai, bei kasdien dirbi, tu greitai prisitaikai. Bet pagrindinis skirtumas tarp krepšinio studijuojant ir būnant profesionalu yra tai, kiek daug dirbi kiekvieną dieną, ir žaidimo greitis.

Kokius savo žaidimo elementus norėtum labiausiai patobulinti?

– Gynybą vienas prieš vieną perimetre. Tai, manau, yra pagrindinis dalykas, kurį noriu demonstruoti ir gerinti kiekvieną dieną. Gebėti gintis perimetre, būti tikrai gerai besiginančiu. Taip pat, labiau pataikyti metimus pašokus ir geriau užbaigti atakas arti krepšio man irgi padėtų.

Kokie yra tavo tikslai krepšinyje? Kodėl jį žaidi?

– Iš tiesų, noriu pasirūpinti savo šeima. Tai man yra svarbiausias dalykas. Noriu rūpintis savo mama, broliais, seserimis, seneliais. Noriu tai daryti kuo ilgiau. Tai yra mano tikslas numeris vienas ir dėl jo aš apsisprendžiau, kai man buvo apie 15 metų. Todėl, manau, kad tai visada bus mano tikslas ir, kol galėsiu žaisti, būti naudingas komandai, būti jos sudėtyje, žaisiu tiek, kiek reikės mano šeimai.

Užsiminei apie šeimą. Kiek ji tau svarbi?

– Žinoma, aš myliu savo šeimą – ji man yra ypatingai svarbi. Sunku buvo juos palikti ir atvykti į Lietuvą, bet žinau, kad darau tai, nes tai yra geriausia mano karjerai. Manau, jiems yra ramiau, kad esu saugioje vietoje ir man tai patinka. Jie matė mane besišypsanti, kai žiūrėjo mano rungtynes. Jie matė, kad aš mėgaujuosi. Manau, kad jie yra svarbiausias man dalykas šalia religijos. Niekas man nerūpi labiau už juos.

Papasakok, apie savo trumpą patirtį Pietų Korėjoje. Kaip ten sekėsi?

– Patirtis buvo gera. Išsiskyrėme bendru susitarimu. Manau, kad DB Promy, Pietų Korėjos komanda, yra puiki organizacija – labai geri žmonės, puikūs komandos draugai. Tai buvo geriausias dalykas būnant ten. Komandos draugai buvo puikūs. Vietiniai žaidėjai man buvo malonūs. Tiesa sakant, ilgiuosi jų. Vis dar stengiuosi su jais bendrauti ir juos myliu. Tiesiog nesigavo taip, kaip norėjome. Abi pusės sutarėme išsiskirti ir viskas dėl to yra gerai. Kartais gyvenime taip nutinka, kad kai kurie dalykai nesigauna.

Ar yra žaidėjų, į kuriuos lygiavaisi augdamas ir norėjai tapti tokiu kaip jie?

– Pirmasis, į ką lygiavausi, būtų Timas Duncanas. Jis buvo tas, į ką mano tėvas mokė žiūrėti augant. Šiuo metu, sakyčiau, kad mano idealas yra Anthony Davisas. Jis buvo mano mėgstamiausias žaidėjo nuo tada, kai man buvo 12 metų. Todėl, sakyčiau, jis.

Saulaius Čirbos nuotr.

Kaip atrodo tavo rungtynių diena? Ar turi kokią nors savo rutiną?

– Ji skirtinga. Stengiuosi prisitaikyti prie gyvenimo Lietuvoje situacijos, todėl dar tik aiškinuosi, kokia mano rutina prieš rungtynes. Įprastai mano rutina yra atvykti pamėtyti anksti, mesti baudų metimus, šiek tiek apšilti, kol renkasi visa komanda. Prieš man skirtą prasimėtymo laiką stengiuosi tai daryti intensyviau, įsibėgėti dar iki to, kol pradedame apšilimą su visa komanda. O prieš rungtynių pradžią šiek tiek tai sumažinu, jau būnu pajutęs kamuolį ir esu pasiruošęs žaisti.

Ką patartum jaunimui, norinčiam tapti profesionaliais krepšininkais?

– Mano patarimas būtų į tai žiūrėti rimtai. Dirbti kiek įmanoma sunkiai ir kontroliuoti tai, ką gali kontroliuoti. Atiduoti visą save kiekvieną dieną. To turėtų pakakti. O jei ne, turi toliau stengtis eiti į priekį, nes jei tik atiduodi tam viską, tu turi šansą. Turi šansą padaryti kažką ypatingo.

Ką veiki laisvalaikiu?

– Kaip leidžiu savo laisvalaikį? Žiūriu labai daug filmų ir labai daug serialų. Neturiu kompiuterinių žaidimų, todėl darau būtent tai. Labai mėgstu filmus, labai mėgstu serialus. Todėl stengiuosi tam atsiduoti tiek, kiek tik galiu, ir bandau pažiūrėti tiek filmų, kiek tik galiu.

Nemėgsti kompiuterinių žaidimų? Kodėl?

– Toks jau esu. Šiais laikais keista dvidešimtmečiui, esant 24 metų amžiaus, neturėti tokių žaidimų. Neturėjau jų nuo maždaug 14 metų. Nežinau. Mano du broliai jie žaidžia žaidimus nuolat, bet aš kažkaip negaliu. Todėl niekada jais nesidomėjau. Bet jei tik įjungsi filmą ar serialą, aš iškart būsiu šalia tavęs ir žiūrėsiu visą laiką.

Casino Admiral Casino Admiral
Pasidalinti