Istorinį sezoną išgyvenusio Vilniaus „Žalgirio“ vadovė Vilma Venslovaitienė ruošiasi naujoms užduotims.
„Baltic Times“ tinklapiui Lietuvos čempionų direktorė papasakojo apie klubo perėjimų politiką, Vladimiro Čeburino svarbą komandoje
Taip pat ji teigė, jog moteriai įsitvirtinti futbolo klubo valdyme yra beprotiškai sunku.
„Man, kaip moteriai, asmeniškai sunkiausia yra tai, jog rungtynių metu negaliu užeiti į žaidėjų rūbinę, – paklausta apie moterų sunkumus futbole, atsakė Venslovaitienė. – Dėl to jaučiuosi pasimetus, nes negaunu jokios informacijos, kas tuo metu dedasi su žaidėjais.“
– Pirmiausia turime pradėti jus pasveikindami su dar vienu puikiu sezonu. Trečiąkart iš eilės laimėta A lyga, antrą sykį paeiliui laimėtas Taurės turnyras ir pirmą kartą istorijoje pasiektas UEFA turnyro grupių etapas. Kas buvo tas raktas į šią sėkmę?
– Tai – dideles svajones turinčių ir jų siekiančių kompetetingų žmonių darbo rezultatas. Visi klubo darbuotojai nori sukurti savo palikimą komandoje, o ne tiesiog išgyventi dar vieną karjeros etapą.
Mano tikslai komandai buvo keliami atsižvelgiant būtent į tai. Antra, tai, ką darai, turi daryti su meile ir aistra. Be jų didelių dalykų pasiekti nepavyks.
Trečia, kaip dažnai sakau: „Nugalėk save, kad nugalėtum pasaulį“. Žmogus gali arba kažką sukurti, arba palūžti. Tam, kad kažką sukurtum, turi perlipti per save ir daryti tai, ką privalai.
Šiuos principus taikau ir sau. Vos pradėjus dirbti „Žalgiryje“ iškart supratau, kad palikti šią Lietuvos futbolo milžinę ir nuostabius fanus, kurių daugelis prisidėjo prie nepriklausomybės judėjimų, bus labai sunku.
Kai sutikau priimti šią atsakomybę, pasakiau sau, kad klubą paliksiu tik tada, kai jausiu, kad pasiekėme savo tikslus.
– UEFA Konferencijų lygoje jums nepavyko prasibrauti į atkrintamąsias, tačiau klubui 2022-ieji vis tiek buvo istoriniai metai. Grupių etape nugalėta Jerevano „Pyunik“ klubas, prieš legendinį Šveicarijos klubą „Basel“ pasiektos lygiosios. Ką iš praeito sezono išmokote ir ar artėjančiame sezone tikitės pasiekti dar daugiau?
– Mums visiems buvo labai sunku, kai nepatekome į Konferencijų lygos atkrintamąsias, tačiau neabejoju, kad atliksime savo namų darbus ir kitam sezonui pasiruošime dar geriau.
Man labai pasisekė, kad susikirto keliai su Vladimiru Čeburinu. Jis neabejotinai yra geriausias treneris, su kokiu yra tekę dirbti. Didelė dalis istorinių rezultatų priklauso ir jam.
UEFA turnyrų mačuose tvyro visai kitokia aura. Tai tarsi futbolo pasaka, kuri nenori, kad baigtųsi. Tačiau viskas labai priklauso nuo kasmetinių biudžetų.
Negalime sau leisti pirkti žaidėjų. Jie į mūsų klubą pereina nemokamai ir dažniausiai nebūna turėję komandų kelis mėnesius. Todėl, kaip visada sakau, mūsų tikslas yra kurti stebuklus. Futbolo agentai jau žino, kad mes ieškome alkanų ir motyvuotų žaidėjų. Tokių, kurie demonstravo žaidimą, bet kažkur galbūt nepasisekė.
Mūsų sezono tikslai priklauso nuo to, kokius žaidėjus pavyks išsaugoti ir kokius rasime perėjimų rinkoje. Sau keliame aukščiausius tikslus, tačiau futbole daugiausiai priklauso ne nuo prezidento, direktoriaus ar trenerio, o nuo žaidėjų. Visi turime būti kaip vienas kumštis, kaip šeima. Mūsų sirgaliai su mumis dalijasi svajonėmis, todėl turime nenustoti dėl jų stengtis.
– Nors situacija pamažu keičiasi, profesionalus futbolas tebėra vyrų dominuojamas sportas. Gana neįprasta, jog moteris klube užimtų tokias pareigas, kokias užimate jūs, ypač Lietuvos futbolo kontekste. Ar dėl to patiriate daugiau spaudimo ar kritikos?
– Futbolas iš tikrųjų yra vyrų dominuojamas sportas. Tiesą sakant, pasiekti šį tašką, kuriame esu dabar, švelniai tariant, buvo beprotiškai sunku.
Tačiau žodis „lengva“ neegzistuoja nė vienam darbe. Jeigu esi tas, kuris praleidžia per daug laiko klausydamasis ką kalba kiti, tuomet dirbti reikėtų kitoje srityje ar užimti kitas pareigas.
Man, kaip moteriai, asmeniškai sunkiausia yra tai, jog rungtynių metu negaliu užeiti į žaidėjų rūbinę. Dėl to jaučiuosi pasimetus, nes negaunu jokios informacijos, kas tuo metu dedasi su žaidėjais.
– Jūsų pareigas užimantys asmenys dažniausiai sėdi patogiausiose stadiono vietose ir geria šampaną, kalbėdami su kitais žymiais asmenimis. Tačiau Vilma Venslovaitienė gali būti dažnai sutikta pėdinanti LFF stadiono stogais ir traukianti cigaretę. Kodėl rungtynes mėgstate stebėti ant stogo ir dažnai viena?
– Turiu pasakyti, kad klube užimu ne tik valdybos pirmininkės poziciją, bet dar esu ir direktorė bei sporto direktorė. Savo stadione, kad ir koks kuklus jis būtų, stengiamės priimti kiek įmanoma daugiau VIP svečių, todėl man dažnai tiesiog nelieka vietos patogesnėse ložėse.
Kodėl vaikštau ant stogo? Per 13 metų „Žalgiris“ tapo neįtikėtinai svarbia mano gyvenimo dalimi. Galiu drąsiai sakyti, jog klube prabėgo mano gražiausi metai. Todėl man dažnai būna per sunku sėdėti tribūnoje ir būti apsuptai garso. Normalu, kad žmonės, fanai, rungtynėse parodo savo emocijas – ar jos būtų geros, ar liūdnos.
Aš stengiuosi vengti tokios atmosferos ir būti ramesnėje vietoje, kur galėčiau susikaupti. Rungtynių metu kalbėti su kitais ar gerti šampaną – ne man, nes man futbolas nėra šou. Tai mano gyvenimas ir profesija. Darbas „Žalgiryje“ taip pat nėra paprastas darbas. Tam tikra prasme tai kažkas didesnio už patį gyvenimą. Aš noriu kurti stebuklus, tačiau tam aš turiu būti susikaupusi ir neblaškoma.