Jau už kelių savaičių Lietuvos teniso rinktinės Varaždino mieste laukia intriguojanti akistata su pajėgiausiais Kroatijos tenisininkais. Rinktinės kapitonas Šarūnas Kulnys mūsų šalies tenisininkams vadovaus intriguojančiu laiku – prasidėjus daugiau nei dešimtmetį lauktiems tektoniniams lūžiams ir jėgų persiskirstymui.
Pirmą kartą po dešimtmečio pertraukos Lietuvos teniso rinktinės lyderio vardą neš ne Ričardas Berankis, o 19-metis Vilius Gaubas, ATP reitinge užimantis 188-ą vietą.
Lietuviai dėl galimybės kilti į galingiausią Daviso taurės divizioną kovėsi ir pernai, tačiau tąkart įgelti argentiniečiams, atsivežusiems kelis Top-30 žaidėjus, nepavyko.
Nors ir atsargiai, rinktinės kapitonas pripažįsta, jog teorinės galimybės įveikti būsimus varžovus šįsyk yra didesnės.
„Argentiniečių sudėtis buvo įspūdinga. Jie turėjo du žaidėjus trisdešimtuke ir penkis šimtuke, – praėjusių metų kovas prisiminė Kulnys. – Kroatai pastaruoju metu neblizga, jų lyderis Borna Čoričius irgi banguoja ir yra netoli šimtuko pabaigos.
Iš kitos pusės, žaisime viduje ant hardo. Mūsų komandos lyderiui Viliui tai turbūt yra pati nepalankiausia danga. Žaisti lauke ant hardo ir viduje ant hardo yra visai kitaip. Viduje tie greičiai yra dar didesni, o tai mums ir bus didžiausias iššūkis. Kad ir kaip bebūtų, kroatai yra pajėgūs, turi jauną ir atletišką komandą. Čoričius iš vienetų žaidėjų bus vyriausias, nors jam dar tik 27-eri. Pažiūrėjus į pirmus penkis jų numerius, ūgio vidurkis yra 189 cm. Mes turime Edą (191 cm), o kitų rinktinės narių ūgis nesiekia 180 cm. Uždaroje patalpoje ant hardo tas galūnių ilgis irgi yra svarbus faktorius.“
Garsiau pasvajoti apie pergalę leidžia ir pastaruoju metu puikius rezultatus demonstruojančio Gaubo žaidimas bei mušami rekordai. Prieš kelias savaites 19-metis Italijoje laimėjo savo pirmą „Challenger“ turnyrą, o tai jam leido pirmą kartą praverti geriausių pasaulio tenisininkų 200-uko duris, netrukus – ir debiutuoti „Didžiojo kirčio“ turnyre Niujorke.
Pastaruosius du pasiekimus 19-metis užfiksavo netgi greičiau už patį Berankį.
„Viliaus proveržio aš tikėjausi nuo pat pirmos dienos, kai pamačiau jį 5-6 metų Šiauliuose, – gražiai apie auklėtinį atsiliepė saulės mieste ne vieną teniso talentą išugdęs kapitonas. – Jis nuo pat pradžių be proto mylėjo tą tenisą. Ir tai yra taisyklė visiems: tie, kurie labiausiai myli tą žaidimą, tie ir žaidžia. Žinoma, turi turėti gebėjimų. Nesakau, kad ateisi 18 metų ir dominuosi dėl to, kad myli tenisą. Noriu pasakyti tai, kad tas vaikas, kuris nuo mažų dienų įsimyli tenisą, jis beveik visada pasiekia gerus rezultatus.
Jei nuo vaikystės dirbi su tokia meile ir su tokiu noru kaip Vilius, būsi puikus žaidėjas. Jis visada norėjo būti lyderis, visada buvo maksimalistas. Net jo mama sakė, kad jis į lovą nešdavosi kamuolius, saugodavo juos kaip šuo kaulą. Tam vaikui tik numesdavai kamuolį – iškart didelės akys pasidarydavo.“
Iki akistatos su du kartus Daviso taurę laimėjusiais Kroatijos tenisininkais 34-erių Berankis gali užleisti ir antrosios Lietuvos raketės titulą. Ypač tai šalies teniso simboliui grėstų, jeigu antradienį lemiamame „Challenger“ turnyro atrankos etape nusileistų tam pačiam Butvilui.
Kaip ir didžioji dalis Lietuvos teniso bendruomenės, nuo šios kone istorinės Berankio akistatos su vienu iš jaunųjų šalies talentų nekantriai laukia ir Kulnys.
„Šis mačas turėtų duoti atsakymų į tam tikrus klausimus, tačiau mes žinome, kad uždaruose kortuose Ričardas žaidžia labai gerai. Tam užtenka prisiminti ir neseniai jo laimėtą „Challenger“ turnyrą, kai dėl intensyvaus lietaus varžybos buvo perkeltas iš lauko grunto kortų į uždarus hardo kortus.
Ričardas šioje vietoje turi privalumą, bet mes žiūrėsime, kas tuo metu žais stabiliau. Daviso taurėje visada leidžiame geriausius žaidėjus, tad ar apkeisime antrą ir trečią žaidėjus – atviras klausimas. Net jeigu taip ir atsitiktų, bus dar įdomiau. Jaunimas galės parodyti, ką sugeba“, – apie žaidėjų pasirinkimą vienetų dvikovoms prieš kroatus kalbėjo Kulnys.
Daugiau apie Lietuvos teniso jėgų persiskirstymą, Gaubo proveržį bei rekordus, Berankio duobes ir į formą grįžtantį Butvilą rinktinės kapitonas papasakojo specialiame „O, Sportas“ interviu:
– Iki akistatos su Kroatijos rinktine lieka tik kelios savaitės. Ar pritartumėte minčiai, prieš šį varžovą turite daugiau galimybių nei pernai prieš argentiniečius?
– Argentiniečių sudėtis pernai buvo įspūdinga. Jie turėjo du žaidėjus trisdešimtuke ir penkis šimtuke. Kroatai pastaruoju metu neblizga, jų lyderis Borna Čoričius irgi banguoja ir yra netoli šimtuko pabaigos.
Iš kitos pusės, žaisime viduje ant hardo. Mūsų komandos lyderiui Viliui tai turbūt yra pati nepalankiausia danga. Žaisti lauke ant hardo ir viduje ant hardo yra visai kitaip. Viduje tie greičiai yra dar didesni, o tai ir yra didžiausias iššūkis. Kad ir kaip bebūtų, kroatai yra pajėgūs, turi jauną ir atletišką komandą. Čoričius yra praktiškai vyriausias, nors jam dar tik 27-eri. Pažiūrėjus į pirmus penkis jų numerius, ūgio vidurkis yra 189 cm. Mes turime Edą (191 cm), o kitų rinktinės narių ūgis nesiekia 180 cm. Uždaroje patalpoje ant hardo tas galūnių ilgis irgi yra svarbus faktorius.
Vienas iš 19-mečių talentų Dino Prizmičius arba Markas Dodigas, manau, tikrai bus komandoje. Čoričius, nors ir neblizga, žaidžia „Didžiojo kirčio“, „Masters“ ir „ATP 500“ turnyruose. Tai yra buvusi 12-oji pasaulio raketė ir tai viską pasako. Jeigu jis visada būtų buvęs kažkur šalia šimtuko, tada galėtume sakyti, kad, priklausomai nuo dienos, jėgos yra apylygės.
Jų dvejetų komanda išvis yra viena geriausių pasaulyje. Mate Pavičius yra septintas pasaulyje, Ivanas Dodigas – 16. Tai yra fantastiniai žaidėjai. Buvusi pirmoji pasaulio raketė, olimpinis čempionas. Dvejetus jie tikrai moka žaisti.
– Krepšinyje, futbole ir kituose sportuose Balkanų fanai garsėja kaip vieni aistringiausių. Ar to paties laukiate ir Varaždine?
– Mačas tikrai nebus lengvas, juolab kad žinome, jog ten yra visai kita kultūra. Tai nėra Argentina, kurios sirgalius galima irgi vadinti vienais geriausių pasaulyje. Buenos Airėse mus išlydėjo plojimais, visada skambėjo būgnai ir girdėjosi dainos. Buvo gražu žiūrėti ir visu tuo mėgautis. Kroatijoje nežinome, ko laukti. Kad ir žaisime mažame miestelyje, arena didelė, talpina 5 tūkst. žiūrovų. Ten tikrai bus karšta. Svarbiausia, kad visi būtume sveiki, o ten jau padarysime ką galime.
– Ar viduje yra kažkiek jausmo, kad gali pavykti laimėti ir kitąmet pakovoti dėl vietos Daviso taurės finaluose su stipriausiomis teniso šalimis?
Neturime ką prarasti, žaisime su antra pajėgiausia komanda mūsų grupėje, bet, žiūrint į reitingus, neformaliai viduje pradedi dėlioti, „o kas, jeigu…“ Laimime pirmą mačą, kitam žaidėjui persiduoda emocija ir jau velniai žino, kaip viskas gali pasisukti. Žiūrint į reitingus, tikrai galime pakovoti, bet labai daug priklauso nuo to, kaip viskas bus tą dieną.
– Lietuvos rinktinės lyderis Kroatijoje bus Gaubas. Ar yra tikimybė, kad dėl to jėgų persiskirstymo gali kilti aistrų komandos viduje?
– Sunku pasakyti, nes tai bus pirmas Daviso taurės mačas po 10-12 metų, kai Ričardas nebus pirmas rinktinėje. Bet jis į tai žiūri labai paprastai, supranta, kad anksčiau ar vėliau tai turėjo įvykti. Tai yra visiškai normalus procesas. Bet nemanau, kad Vilius ar Ričardas yra konfliktiniai. Tiesą sakant, žinau, kad jie tokie nėra. Vilius apskritai yra paprastas vaikis-šiaulietis. Kažkokių mikro nesutarimų visada būna ir tai yra normalu, bet kažkokių pasikandžiojimų ar Ričardo spaudimo neturėtų būti.
Manau, kad bus labai įdomus vaizdas, nes kai žaidi už save, viskas yra kiek kitaip. Dabar Viliui reikės atsistoti už Lietuvą, parodyti tikrąsias lyderio savybes ir patraukti visą komandą. Kalbu ne tik apie aikštelę, bet ir apie rūbinę. Rūbinėje visi visada klausė Ričardo, nes jis turi patirties ir kitiems yra autoritetas, bet dabar neformaliai tą autoritetą turės Vilius.
Jeigu po šią savaitę vykstančio turnyro Edas dar aplenktų Ričardą, kuriam degs taškai… Jau čia įvyks savotiška pirma konfrontacija. Bus labai įdomu pažiūrėti tą mačą, pamatyti, kas dominuoja, kam kažko trūksta. Rytoj irgi galime turėti unikalų istorinį įvykį. Tas mačas turėtų turėti daug atsakymų į tam tikrus klausimus.
– Jeigu tarpusavio mačą laimėtų Edas, ar gali būti, kad Daviso taurėje Ričardas jau būtų tik trečias pasirinkimas ir abu vienetų susitikimus žaistų Vilius su Edu? Ar Ričardo vieta kol kas vis dar yra neliečiama?
– Nepasakyčiau, kad jo vieta yra neliečiama. Mačų burtai vyksta savaitės viduryje, tad mes prieš tai apsižiūrime, kas kaip atrodo. Prieš porą metų, kai žaidėme su Egiptu, Vilius buvo aukščiau už Edą, bet paskutinę akimirką nusprendėme leisti Edą, nes jam buvo palankiau žaisti uždarame korte ant hardo. Žinome, kad uždaruose kortuose Ričardas žaidžia labai gerai. Tam užtenka prisiminti ir neseniai jo laimėtą „Challenger“ turnyrą, kai dėl intensyvaus lietaus jis buvo perkeltas iš lauko grunto kortų į uždarus hard kortus.
Ričardas šioje vietoje turi privalumą, bet mes žiūrėsime, kas tuo metu žais stabiliau. Daviso taurėje visada leidžiame geriausius žaidėjus, tad ar apkeisime antrą ir trečią žaidėjus – atviras klausimas. Net jeigu taip ir atsitiktų, bus dar įdomiau. Jaunimas galės parodyti, ką sugeba.
– Kalbant apie Vilių, ar tikėjotės, kad šie metai jam bus proveržio metai?
– Viliumi visada tikiu, nes jis yra labai geras grunto žaidėjas. Ten jis tikrai gali žaisti labai gerai ir tą jau šį sezoną įrodė ne kartą. Tai yra jo danga, nes jis ant jos Portugalijoje augo nuo pat vaikystės. Jo visa technika ir mechanika pagal tai ir yra sudėta. Ar gali jis eiti toliau – kodėl gi ne? Bet tą sėkmingą tenisą, kurį jis žaidžia ant grunto, jam reikia perkelti tiek ant žolės, tiek ant hardo.
Jis bus priverstas tai padaryti, nes jeigu nori eiti aukščiau, tą padaryti visą sezoną žaidžiant tik ant grunto bus sudėtinga. Vertinant strategiškai, jis jau turėtų tą daryti. Dabar jis žaidžia ant grunto ir ten renkasi taškus, kad galėtų pakliūti į didžiausius turnyrus, bet tam, kad tobulėtų, jis privalės pradėti žaisti ant hardo.
O jo proveržio aš tikėjausi nuo pat pirmos dienos, kai pamačiau jį 5-6 metų Šiauliuose. Jis be proto mylėjo tą tenisą. Ir tai yra taisyklė visiems: tie, kurie labiausiai myli tą žaidimą, tie ir žaidžia. Žinoma, turi turėti gebėjimų. Nesakau, kad ateisi 18 metų ir dominuosi dėl to, kad myli tenisą. Noriu pasakyti tai, kad tas vaikas, kuris nuo mažų dienų įsimyli tenisą, jis visada pasiekia gerus rezultatus. Nebūtinai tarptautiniame lygmenyje, bet jis vis tiek žais puikiai.
Tas vaikas net ir į sunkias treniruotes žiūri kitaip, nes jas mato kaip galimybę dar labiau priartėti prie savo tikslo. Vaikui, kuris nemyli teniso, sunki treniruotė bus kančia. Kai nuo vaikystės dirbi su tokia meile ir su tokiu noru kaip Vilius, būsi puikus žaidėjas. Jis visada norėjo būti lyderis ir maksimalistas. Net jo mama man sakė, kad jis į lovą nešdavosi kamuolius, saugodavo juos kaip šuo kaulą. Tam vaikui tik numesdavai kamuolį – iškart didelės akys pasidarydavo.
Jis nuo pat mažens buvo fanatikas. Kai atėjo žaisti, pastoviai nervindavosi, buvo be proto emocingas. Dabar jis yra kažkiek santūresnis, bet koks jis buvo karštakošis vaikystėje… Draskydavosi, raketės skraidydavo. Ir viskas dėl to, kad jis nuoširdžiai pergyvendavo, norėjo būti nugalėtojas. Jis kiekvieną kamuolį žaisdavo, stengdavosi, lipdavo, eidavo. Ta jo meilė gyva ir šiandien ir tuo jis išsiskiria iš kitų. Kiekviename mače jo akys dega, jo visi mačai yra analizuojami, jis nebijo ilgų mačų, gali žaisti po 3-4 valandas. Jis kabinasi į kiekvieną kamuolį, pastoviai dega, kaifuoja, nes paprasčiausiai nori. Jo noras žaisti toks, kad fantastika. Iš savo trenerio patirties galiu pasakyti, kad daugiau pasiekė tie sportininkai, kurie labiau norėdavo. Taip yra visur gyvenime.
– Kokį įspūdį jums paliko Viliaus žaidimas „US Open“ ir ko pritrūko, kad patektų į pagrindines varžybas?
– Manau, kad ten susidėjo viskas. Visų pirma, gavosi emocijų kokteilis. Prieš kelis mėnesius niekas dar neplanavo, kad jis ten gali žaisti, bet paskutinėmis sekundėmis įšoko, atvažiavo, laimėjo vieną, kitą mačą ir turbūt pradėjo galvoti, kas bus, jeigu laimės ir praeis. Diego Schwartzmanas taip pat yra labai geras žaidėjas. Manau, kad tame mače jam pritrūko daugiau įvairumo, kai kuriais momentais – greičio.
Bet aš dar su juo po to mačo nekalbėjau, todėl dabar sunku kažką ir pasakyti. Galėjo būti ir nuovargis, tiek emocinis, tiek fizinis. Bet mane labai nustebino jo antras mačas su Richardu Gasquet. Pirmame mače ant grunto jis su juo vargo tris valandas, trečiame sete laimėjo 7:5. Galvojau, kad Gasquet bus padaręs rimtesnes išvadas ir ant hardo susiims, juolab kad ir jam tai buvo vieni paskutinių mačų „Didžiojo kirčio“ turnyruose. Bet Vilius labai gražiai susitvarkė.
Paskutiniame mače tikriausiai pritrūko visko, bet 19 metų startuoti „Didžiojo kirčio“ turnyre yra fantastika. Kad ir koks geras buvo Ričardas, 19 metų tokiuose turnyruose jis dar nežaidė.
– Vilius pamažu artėja ir prie žaidimo „ATP Next Gen Finals“. Šiuo metu jis reitinge iki 21 metų yra septintas. Ar tai galima laikyti indikatoriumi, kad turime žaidėją su labai aukštomis lubomis, ar visgi šis turnyras gali būti kažkiek apgaulingas?
– Šis dalykas kažkiek yra apgaulingas. Žinoma, ten dar nesame turėję savo žaidėjo. Jo persvara prieš kitus nėra didelė ir svarbiausia bus tas pozicijas išlaikyti. Po Daviso taurės jis dar turės būti aktyvus ir daug žaisti, bet tai būtų labai didelis pasiekimas. Neaišku, kiek tas turnyras gali lemti toliau, bet pats buvimas ten jam ir jo komandai parodytų, kad eina teisinga linkme. Faktas, būti su perspektyviausiu jaunimu viename turnyre skamba labai gerai.
– Kalbant apie kitus rinktinės narius, panašu, kad Ričardas antrą sezoną iš eilės gali užbaigti būdamas už Top-200 ribos. Vieša paslaptis, kad iš teniso ramiai pragyventi gali tik 150 geriausių žaidėjų pasaulyje. Ar pastebite kokių nors ženklų, jog po sezono jis gali nuspręsti baigti karjerą?
– Dažnai palaikome ryšį su Ričardu, bet per daug nekalbame apie sezono reikalus. Labiausiai džiugina tai, kad jis yra sveikas, rankų nenuleidžia ir deda visas pastangas, kad žaistų geriausią ir kokybiškiausią savo tenisą. Daro stovyklas, daug dirba su komanda, bando keisti dalykus. Link karjeros pabaigos einantys sportininkai dažniausiai paskutiniais metais tiesiog mėgaujasi tenisu ir nieko pernelyg nedaro. Žiūrint į Ričardo veiksmus, nepanašu, kad jis ruoštųsi karjeros pabaigai. Jam tiesiog reikia kelių sėkmingų turnyrų. Kiek aukštai jis gali kilti – kitas klausimas, bet šiuo metu sakyti, kad jis galvotų apie karjeros pabaigą, tikrai negalima.
Jeigu žinotum, kad už pusės metų baigsi karjerą, paprasčiausiai neinvestuotum tiek pinigų, nes tos kelionės, turnyrai, treneriai, kineziterapeutai ir viešbučiai kainuoja labai daug.
– Edo sezono pradžia buvo nuvilianti, kelis kartus jis darė ilgesnes pertraukas. Ar tai buvo susiję su kokiomis nors traumomis?
– Edas yra toks žmogus, kuriam labai reikia sėkmingo turnyro. Jis tada užsikuria labai greitai ir daug kur žaidžia iš emocijos. Jis neblizgėjo jau Daviso taurės mače su Pakistanu, turėjo šiokių tokių problemų su savimi, bet po to, kai viskas nurimo ir susitvarkė, žingsnis po žingsnio jis pradėjo sugrįžinėti. Automatiškai susitvarkė ir jo žaidimas. Norime, kad tarp Viliaus ir Edo būtų tokia konkurencija, kaip tarp „Ryto“ ir „Žalgirio“. Kilimas ir po 50 pozicijų kasmet yra labai gerai. Svarbiausia, kad jis nestovi vietoje. Galime prisiminti ir mūsų Ričardą, kuris irgi ilgą laiką rikiavosi prie 500-uko, bet tada šovė į viršų.
Metų pradžioje Edas irgi sukosi aplink 500-uką, bet dabar yra 365-as. Negalima sakyti, kad tai yra kažkaip blogai. Jis yra gerose rankose, turi gerą komandą, jo treniruočių sąlygos irgi geros. Viskas yra tvarkoje, tiesiog kartais gal reikia ir turnyrus geriau pasirinkti, nes visą sezoną demonstruoti idealią formą yra neįmanoma.
Sportininkai savo piką gali pasiekti kartą arba du per metus. Visa kita reikia palaikyti bent 60-70 proc. Net ir topiniams žaidėjams yra sunku išsilaikyti psichologiškai, o jeigu pradės byrėti galva, subyrėsi ir pats kaip kortų namelis.
Metų pradžioje Edas bangavo, bet turėjo ir asmeninių iššūkių. Viskas eina ir praeina. Dabar viskas susitvarkė ir žingsnis po žingsnio jis juda į priekį. Tai mus džiugina, nes jeigu Ričardas staiga nuspręstų baigti karjerą, be Viliaus ir Edo turėtume tik vieną reitinguotą žaidėją bei žaistume trečioje ar ketvirtoje Daviso taurės grupėje. Bet šiandien turime du žaidėjus, kurie yra jauni, alkani, nori ir turi potencialo.
– Jūs rinktinei pradėjote vadovauti maždaug tuomet, kai ir pradėjo į viršų kilti Edas ir Vilius. Kaip šie jauni vyrukai keitėsi jūsų akyse?
– Kadangi renkamės kas pusmetį, visada yra labai smagu pažiūrėti, kaip jie auga. Jie atvyksta vis kitokie, brandesni, vyriškesni, labiau žinantys ko nori ir profesionalėjantys. Pamenu juos pirmą kartą rinktinėje – akys lakstė, ausimis karpė, nesuprato kas vyksta. Dabar jų statusas ir rolė komandoje keičiasi. Į rinktinę jie atvažiuoja jau būdami lyderiais. Ir ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai, žaidimo atžvilgiu.
Džiaugiuosi, kad esu šiame etape, kai vyksta kartų kaita. Prieš tai jie galėjo stovėti už savo dievuko ir lyderio bei žiūrėti, kaip jis tempia komandą, bet dabar jie turi stoti prieš Ričardą ir pradėti daryti darbą už jį. Bus įdomu pažiūrėti, kaip jie priims šį vaidmenį.