Oskaras Pleikys jau nuo pačių pirmų rungtynių, kuomet užsivilko geltonai juodus marškinėlius, tapo itin svarbia „Šiaulių“ jėga ne tik baudos aikštelėje, bet ir už tritaškio linijos. Žaidėjas neslepia, kad dėl ūgio trūkumo jis privalo veiksmingai realizuoti tolimus metimus, kuriuos skatina mesti pats ekipos vyriausiasis treneris.
Iš Klaipėdos kilęs krepšininkas žaidžia savo rezultatyviausią karjeros sezoną – renka po 12,5 taško ir 15,9 naudingumo balo.
Toks O. Pleikio dominavimas leistų jam kilti netgi į dar aukštesnį lygį. Visgi krepšininkas atvirai teigia, kad saulės miesto ekipos dalyvavimas europiniame turnyre būtų svarus faktorius, nulemsiantis jo sprendimą pasilikti komandoje.
Prieš O. Pleikiui ir jo ekipai šeštadienį nuo 16.30 val. stojant į kovą su Kauno „Žalgiriu“, LKL akademija powered by Citadele pristato pokalbį su „Šiaulių“ komandos puolėju apie didžiausią jo karjeros laimikį, griežto tipo trenerius, absurdišką Laimono Eglinsko pasisakymą ir rūbinėje leidžiamą muziką.
– 2021-2022 m. sezone buvote pripažintas labiausiai patobulėjusiu NKL lygos žaidėju, o jau kitame sezone gavote svarbų vaidmenį Klaipėdos „Neptūno“ komandoje. Kada ir kaip, jūsų akimis, įvyko toks lūžis?
– Manau, kad tokio aiškaus karjeros lūžio neturėjau. Nebuvo kažkokio tai sprogimo, o tiesiog kilimas palaipsniui. Atvykęs į „Neptūno“ dublerių komandą sužaidžiau mažiau nei pusę sezono ir vadovai man pasakė, kad prisijungsiu prie pagrindinės vyrų komandos treniruočių ir gal net važiuosiu į rungtynes. Taip ir prasidėjo tas kelias, kad ėmiau treniruotis su vyrais. Akivaizdu, jog pasijuto lygių skirtumas.
Maniau, kad išvis neturiu šansų, nes negalėjau padaryti paprasčiausio veiksmo, o per treniruotes pamačiau, kad toli gražu man iki tokio lygio. Visgi galbūt pajutau, kad galiu žaisti šiame lygyje per debiutines savo rungtynes. Buvo tokia situacija, kad likome šešiese žaisti Citadele KMT prieš „Lietkabelį“, nes dauguma žaidėjų buvo iškritę dėl COVID-19 viruso. Nepasakyčiau, kad debiutas buvo geras, bet nebuvo ir blogas. Tiesiog pajutau, kad šiame lygyje galiu įmesti į krepšį, atkovoti kamuolį ir kad fiziškai esu lygus su kitais. Mano manymu, galbūt tos rungtynės ir buvo mano lūžis.
– Esate minėjęs, kad po solidaus sezono Klaipėdoje gavote pasiūlymą iš „Ryto“ ir jį priėmėte, nes pabijojote, jog ateityje galite daugiau nesulaukti tokio pasiūlymo. Ar ir dabar būtumėte priėmęs tokį patį sprendimą, turint omenyje, jog žaidžiate geriausią karjeros krepšinį ir susilaukiate didelio dėmesio iš kitų klubų?
– Kaip ir tuomet sakiau, buvau labai jaunas ir nors įdėjau daug pastangų, bet apskritai galbūt nelabai tikėjau, kad galiu išvažiuoti į tokį lygį. Gavęs tokį pasiūlymą, neturėjau galimybės atsisakyti svajonės, kai man ją siūlo. Kad ir kaip man susiklostė tie du metai „Ryte“, vis tiek aš daug ko išmokau. Nekalbu tik apie žaidimą, bet ir apie psichologiją. Gavau daug pamokų, kuriomis vadovaujuosi iki šiol. Tad nieko nekeisčiau.
– Vieno iš interviu metu atskleidėte, jog buvote žvejyboje tuo metu, kai sulaukėte skambučio dėl „Ryto“ pasiūlymo. Ar tą dieną tai buvo didžiausias jūsų laimikis, ar sugavote kažką įspūdingesnio?
– Ne, nesu geras žvejys (juokiasi). Labiau mėgstu patį procesą, negu to didelio laimikio pagavimą. Manau, kad čia didžiausias laimikis ir buvo – pasirašytas kontraktas su „Rytu“.
– Grįžkime prie krepšinio. Nors ir demonstravote kovingumą Vilniaus ekipoje, jūsų žaidybinis laikas buvo ribotas ir 2024-2025 m. sezono gale buvote skolinamas Jonavos komandai. Ką tuo metu jautėte? Gailėjotės, kad paskubėjote persikeldamas į stipresnę komandą ar apsidžiaugėte, nes žinojote, jog gausite daugiau minučių?
– Priėmiau tą visą laikotarpį kaip savęs tobulinimą. Tikrai tuo metu man buvo sunku psichologiškai, bet kaip sakoma, tai, kas tavęs nenužudo, padaro stipresniu. Aš tiesiog pereidamas į Jonavos komandą žinojau, kad gausiu rolę ir parodysiu, ką išmokau per tą laiką. Be to, užtruko šiek tiek, kol ir vėl įsivažiavau aikštelėje.
– Laikotarpis Jonavos komandoje ne tik jums asmeniškai buvo sėkmingas, bet ir visai komandai. Ketvirtfinalyje eliminavote „vilkus“, o mažąjį finalą pradėjote pergale varžovų ,,Lietkabelio“ arenoje. Ar tuo metu, kaip komanda, jau galvojote apie medalius, ar pavyko susikoncentruoti į antrąsias serijos rungtynes?
– Galbūt šiek tiek užmigome ant tų laurų, kad patekome į ketvertą. Po pirmosios pergalės per daug susikoncentravome į tai, kad galime laimėti medalį, ir per mažai galvojome apie tai, kaip mums reikia žaisti. Aš asmeniškai praeitą sezoną vertinu su nusivylimu. Mes turėjome visas galimybes užsikabinti medalius, bet to nepadarėme. Aš nemanau, kad tai yra geras dalykas, kad nugalėjome „vilkus“ ir buvome Top-4 komanda. Apskritai, sezonas Jonavai, kaip komandai, galbūt ir buvo geras, bet man net skaudu prisiminti, kad nepadarėme darbo iki galo.
– Nors nepavyko nugalėti „Lietkabelio“ serijoje, joje rinkote net po 15 taškų. Ar po sezono buvote užtikrintas, jog esate pasiruošęs kilti į aukštesnį lygį, ar svarstėte ir apie pasilikimą Jonavos komandoje?
– Kažkaip labai nepergalvojau to sprendimo. Tikrai galvojau ir svarsčiau apie pasilikimą Jonavoje. Tuo metu kalbėjau su kitais klubais ir ieškojau sau geros vietos. Svarbiausias dalykas, ko aš ieškojau, tai buvo geras treneris. Esu jaunas žaidėjas ir man labai svarbu turėti autoritetingą ir griežtą trenerį. Pagal tai sprendimą ir priėmiau.
– Kalbant apie trenerio svarbą, ar Dariaus Songailos prisijungimas prie „Šiaulių“ paskatino jus pasirašyti sutartį su šia ekipa? Kokios trenerio savybės jums labiausiai padeda tobulėti?
– D. Songaila buvo pagrindinė priežastis, kodėl atvykau į „Šiaulius“. Sužinojęs, kad jis bus komandos treneriu, nelabai ir gilinausi į kitus dalykus. Buvo trumpas pokalbis su treneriu apie tai, ką jis mato manyje ir ko iš manęs nori. Mano žaidimui labai padeda trenerio autoritetas. Žinome, kokiame lygyje D. Songaila žaidė, todėl aš automatiškai priimu tai, kad treneris geriau žino už mane. Apskritai kalbant, labai svarbios yra visos tos smulkmenos, kurias jis pasako ir pakoreguoja. Jis iš kiekvieno žaidėjo reikalauja tokių dalykų, kurių galbūt žaidėjas negali duoti, bet treneris toliau mus spaudžia ir vis tiek gauna iš to kažkokį rezultatą. Dėl šių trenerio savybių dauguma krepšininkų ir žaidžia gerą sezoną.
– Kitaip tariant, jums labiau prie širdies reiklūs ir griežti treneriai, o ne ramūs?
– Manau, kad taip. Vaikystėje su tokiu treneriu augau, tai turbūt pripratęs prie tokių. Kartais man reikia gero spyrio į užpakalį (juokiasi).
– Po pergalės prieš „Nevėžį“ kovo 28 d. Laimonas Eglinskas pareiškė, jog „Šiauliai“ yra dviejų žaidėjų komanda: įvardino jus ir Cedricą Hendersoną. Kaip manote, kokių jūsų ekipos stiprybių kartais nepastebi varžovai?
– Su šiuo pasisakymu visiškai nesutinku. Kiekvienas žaidėjas mūsų komandoje atlieka didžiulį darbą ir visi turi savo rolę. Manau, kad komanda šiai dienai yra labai gerai subalansuota. Galiu vardyti žaidėją po žaidėjo, bet kiekvienas jis žaidžia ir daro savo darbą. Dėl šios priežasties mes ir turime tokį rezultatą. Su dviem žaidėjais nelaimėsi rungtynių. Gali laimėti vienas ar dvi, bet sezone tokia komanda nepasieks gerų rezultatų. Toks pasisakymas tiesiog yra absurdas.
– Jūsų, kaip profesionalaus krepšininko, karjera prasidėjo NKL, tuomet iš uostamiesčio komandos persikėlėte į sostinės ekipą, tada perėjote į Jonavos komandą, o dabar žaidžiate karjeros krepšinį Šiauliuose. Jūsų nuomone, ar toks nuoseklus darbas ir savalaikis kilimas iki rezultatyviausio sezono, o ne staigus karjeros šuolis, ir yra jūsų proveržio paslaptis?
– Sunku net pasakyti. Visą gyvenimą juodai dirbau, niekada nepraleidau vasaros be sporto ir netinginiavau. Manau, kad tas nuoseklus tobulėjimas ateina iš to, jog nesu talentingas krepšininkas. Viską pasiekiau juodu darbu ir dėl to nebuvo kažkokio staigaus sprogimo mano karjeroje. Kiekvienais metais kažką pridedu prie savo žaidimo ir tikiuosi, kad toks tobulėjimas tęsis.
– Jūs šį sezoną jau pagerinote savo įmestų tritaškių, kurių taiklumas siekia 38,5 proc., rekordą. Šiais laikais aukštaūgiai, pataikantys iš toli, yra labai vertinami visose lygose. Ar noras kilti į aukštesnį lygį jus ir paskatino pagerinti šį žaidimo elementą?
– Labai normalu, kad gerą tritaškio metimą norėjau turėti dar nuo etapo NKL. Tik atvykęs į „Neptūno“ dublerių komandą mėginau tobulinti metimą iš tolimojo nuotolio. Man tai buvo labai svarbu, nes žaidžiau ketvirtoje pozicijoje, kurioje reikia mesti tritaškius. Kai prisijungiau prie pagrindinės Klaipėdos vyrų komandos, mano ūgio trūkumas dar labiau išryškėjo, tai įsitvirtinau sunkiojo krašto pozicijoje. Todėl geras tritaškio metimas tapo dar reikalingesnis. Iki šiol po kiekvienos treniruotės dirbu ties tuo.
Mano pagerėjęs taiklumas gal priklauso nuo sėkmės, o gal ir atėjo darbo vaisiai. Sunku pasakyti, bet, manau, kad D. Songaila labai prisidėjo prie mano pagerėjusio taiklumo. Jis visiškai man leidžia mesti tritaškius rungtynių metu. Niekada nebūna priekaištų ar klausimų iš jo pusės, kodėl mečiau tolimą metimą. Man jis visada duoda „žalią šviesą“, jeigu turiu progą išsimesti laisvą metimą. Tai yra didelis trenerio pliusas.
– Šiuo metu „Šiauliai“ užima ketvirtąją LKL, kurią remia „Betsson“, turnyrinės lentelės vietą ir gali būti, jog atkrintamosiose pirmasis varžovas bus Panevėžio „Lietkabelis“. Ar jaustumėte papildomą motyvaciją eliminuoti „Lietkabelį“ dėl praeito sezono nesėkmės mažajame finale?
– Papildomos motyvacijos visiškai nereikia ieškoti. Šimtaprocentinė motyvacija yra paprasčiausiai laimėti atkrintamųjų seriją. Nėra jokių asmeniškumų su jokia komanda. Tiesiog komanda, stojanti prieš mus, automatiškai mums sukelia didžiulę motyvaciją siekti rezultatų. Kas gi gali būti svarbiau už tai? Visą sezoną dirbame ir to siekiame. Nežinau, kaip gali reikėti papildomo impulso.
– Jūsų turnyrinės lentelės kaimynai yra „Neptūnas“ ir „Rytas“ – jūsų buvusios komandos. Ką jaučiate, kai žaidžiate prieš buvusius klubus?
– Apskritai, abi komandos žaidžia europiniuose turnyruose ir turi didesnius biudžetus. Šiek tiek papildomos motyvacijos ateina iš čia, kad žaidžiame prieš finansiškai stipresnes komandas. Be to, jos turi daugiau talento savo rotacijose. Vėlgi, kažkokių asmeniškumų ar pykčių su nei vienu klubu neturiu. Man jie daug ką yra davę ir aš esu jiems labai dėkingas. Rungtynės su buvusiais klubais nesuteikia man papildomo noro laimėti iš tos pusės, bet faktas, jog labiau noriu išsimėginti savo jėgas prieš europiniuose turnyruose žaidžiančias ekipas.
– „Šiauliai“ yra daugiausiai kartų bronzos medalį iškovojusi komanda, bet tai paskutinį kartą pavyko padaryti dar 2009-2010 m. sezone. Ar jūsų pagrindinis tikslas ir yra, kad Saulės miestas ir vėl sužibtų bronzos medaliais? O gal keliate sau netgi aukštesnius tikslus?
– Iš tikrųjų, net neįsivaizduoju. Tikslas yra laimėti kiekvienas rungtynes, o rezultatas jau bus sezono gale. Visiškai nenoriu anksčiau laiko svajoti apie kažkokius medalius. Kaip minėjau, galbūt praeitame sezone su Jonava per anksti pradėjome galvoti apie medalius, todėl šiais metais tikrai nenoriu apie tai galvoti ir užlipti ant to paties grėblio.
– Ne paslaptis, jog „Šiauliai“ trokšta kitame sezone žaisti europiniame turnyre. Ar tai būtų svarbus faktorius jūsų sprendimui pasilikti komandoje?
– Taip, akivaizdu, kad būtų stiprus faktorius. Tai yra labai svarbu man, kaip jaunam žaidėjui. Noriu save išmėginti prieš kitas Europos komandas. Daug maloniau bus likti komandoje, jei „Šiauliai“ žais europiniame turnyre.
– Kokius sau asmeniškai keliate tikslus šį sezoną? Patekti į simbolinį penketuką? O gal tapti MVP?
– Neturiu tokių tikslų. Tikslas yra tik vienas – rytoj būti geresniu, nei šiandien buvau.
– Pabaigai, kas pas jus rūbinėje yra atsakingas už muziką? Ar kartais nesutariate dėl parinktos dainos?
– Mes, lietuviai, labai nesipykstame dėl muzikos, nes turime panašų skonį ir visi mėgstame lietuvišką muziką. Aišku, amerikiečiai nori kitokių dainų, tai dėl to kartais galbūt ir pasipykstame. Viskas priklauso nuo to, kas pirmas paims pultelį, nes mes nenorime klausytis jų dainų, o jie – mūsų. Kitaip tariant, kas pirmesnis prie pultelio, tas ir būna gudresnis.
LKL.lt informacija