Kauno „Žalgirio“ centras Kaodirichi Akobundu-Ehiogu po pergalės prieš Belgrado „Partizan“ (87:80) ir debiutinių taškų Eurolygoje džiaugėsi atmosfera, atskleidė priaugęs svorio, įvertino laukiančią akistatą su Vilniaus „Rytu“ bei pasidalijo įspūdžiais apie treniruotėse patiriamas Jono Valančiūno pamokas.
Tomo Masiulio kariaunai ši pergalė Eurolygoje buvo jau trečioji iš eilės, o prie jos 6 taškais, 3 atkovotais kamuoliais ir 4 naudingumo balais prisidėjęs Kao ne tik pelnė pirmuosius svo taškus Eurolygoje, bet ir atliko galingą dėjimą po Keenano Evanso perdavimo.
„Jausmas nerealus. Nuostabūs sirgaliai. Visas kitas rungtynes stebėjau iš šono, bet ta energija dar geriau jaučiama, kai pats esi aikštėje.“
– Kokios jūsų mintys apie rungtynes?
– Pradėjome galingai, vėliau šiek tiek atsitrenkėme į sieną, tačiau atsitiesėme. Vienas dalykas, kurio niekada nenustojome daryti, – kovoti dėl atšokusių kamuolių. Net kai gynyboje kiek atsipalaiduodavome, vis tiek kovojome dėl kamuolių.
– Debiutinė jūsų savaitė Eurolygoje. Ką reiškia pagaliau gauti progą po tokios pertraukos parodyti save aikštėje?
– Puikus jausmas. Kai nežaidžiau, tiesiog daug dirbau užkulisiuose ir buvau pasiruošęs. Ačiū Žigiui (fizinio rengimo treneriui Sigitui Kavaliauskui), Arnui, Niekai… Bandžiau priaugti svorio – nuo atvykimo priaugau apie 5 kilogramus. Įdėjau daug darbo ruošdamasis šiam momentui.
– Šiandien sulaukėte galingų ovacijų iš tribūnų. Kaip dėl to jauteisi?
– Tai suteikė dar vieną impulsą. Aš ir taip esu energingas žaidėjas, bet tai man suteikė dar daugiau energijos.
– Kokie tavo pirmieji įspūdžiai apie Eurolygą apskritai?
– Čia žaidimas kur kas labiau paremtas mąstymu ir protu. Esu atletiškas, turiu visus fizinius duomenis, bet čia reikia daugiau krepšinio intelekto. Visi čia tokie protingi. Pavyzdžiui, per situaciją su užtvara, po kurios man sušvilpė pražangą, jaučiausi ją pastatęs puikiai, bet varžovas veteranas sugebėjo išprovokuoti pražangą. Turi suprasti situacijas: jei varžovas per arti, tiesiog leiskis žemyn, net nebandyk statyti kietos užtvaros. Tokios smulkmenos viską lemia.
– Ar treneris nuolat primena nešokti į orą vos varžovui atlikus pirmąjį judesį?
– Taip, taip, nuolat! Jis žino, kad mano instinktas – iškart šokti, todėl sako: „Nešokinėk“. Ypač žaidžiant prieš gynėjus, kurie mėgsta iškišti koją. Jis man kartoja: „Esi aukštas, ilgomis rankomis, tiesiog tvirtai stovėk ir iškelk rankas“.
– Tavo galingas dėjimas po Keenano Evanso perdavimo buvo įspūdingas. Kaip jauteisi po jo?
– Labai gerai. Iš jo jau esu gavęs kelis gerus perdavimus – porą LKL rungtynėse. Tai turbūt buvo geriausias jausmas. Gal pats dėjimas ir nebuvo geriausias mano karjeroje, bet minia… 16 tūkstančių rėkiančių žmonių – buvo neįtikėtina!
– Kokių rungtynių tikiesi pirmadienį prieš „Rytą“?
– Pergalės. Visada turime tikėtis tik pergalės. Bet žinau, kad tai bus mano pirmasis derbis. Komandos draugai mane jau supažindino su šia istorija – man net negalima avėti raudonų batelių! Žinau, kad tai bus pačios sunkiausios rungtynės lygoje, esu pasiruošęs.
– Ką komandos draugai papasakojo apie šią priešpriešą?
– Kad ji tęsiasi labai seniai. Mačiau vaizdo įrašus turbūt iš kokių 1990-ųjų ar vėlesnių laikų, kuriuose vyrai daužo vieni kitiems į veidus, bėga kraujas… Tai labai rimti reikalai. Be to, mūsų ultros „Green White Boys“ prieš kurį laiką sakė mums kalbą apie šias rungtynes. Tad tikiuosi beprotiškai intensyvios kovos.
– O kaip atrodo treniruotėse grumtis prieš Joną Valančiūną? Ar tai taip pat fiziška, kaip atrodo iš šono?
– Taip! Kaip tik kitam žurnalistui sakiau: lygoje, nesvarbu, ar tai būtų LKL, ar Eurolyga, yra daug didelių vyrukų, stambesnių už mane. Bet dėl jų visiškai nesijaudinu, nes stipriausias žaidėjas, prieš kurį man tenka žaisti, yra mano komandoje. Kiekvieną dieną treniruotėse! Jis pelnys taškus, bet jei man pavyksta jį sustabdyti bent vieną kartą iš dešimties, kitą dieną bandau sustabdyti du kartus. O kai einu į aikštę prieš kitus varžovus, jie jau nebeatrodo tokie galingi.
– Dabar rotacijoje yra 16 žaidėjų, o tau pačiam teko ilgai laukti savo šanso. Ką galėtum patarti tiems komandos draugams, kurie lieka už dvyliktuko ribų?
– Viskas slypi galvoje. Reikia dirbti užkulisiuose su treneriais ir fizinio rengimo specialistais, priaugti reikiamų kilogramų, tobulinti žaidimą „du prieš du“, metimą… Ir išlikti pozityviam, būti puikiu komandos draugu. Kai negalėdavau keliauti kartu į išvykas, žiūrėdavau kiekvienas rungtynes, palaikydavau vyrus ir darydavau viską, ką galiu.