Kadaise siekusi lietuvėms nematytų aukštumų ir užkopusi į iki šiol rekordinę 197-ąją WTA reitingo vietą, Lina Gecevičienė jau dešimtmetį perduoda savo patirtį jaunajai kartai kaip trenerė, tokiu būdu prisidėdama prie šios sporto šakos augimo mūsų šalyje.
Nuo momento, kuomet ilgametė pirmoji Lietuvos raketė paskelbė apie profesionalios karjeros pabaigą, prabėgo lygiai dešimt metų. Šį sprendimą 2015 metais ji priėmė būdama vos 29-erių, tačiau aplinkybių visuma palengvino procesą, su kuriuo neišvengiamai susiduria kiekvienas sportininkas.
„Pas mane tas perėjimas po karjeros buvo pakankamai lengvas. Dar gerokai iki tą paskelbdama žinojau, kad baigsiu karjerą gana anksti. Buvau labai labai pavargusi. Visko daug vyko gyvenime, tad dėl to nebuvo taip sunku priimti tą sprendimą“, – prisiminimais dalinosi tenisininkė.
Dar kitąmet ji sukūrė šeimą su krepšininku Martynu Gecevičiumi, o sportininkų pora netrukus susilaukė dviejų dukrų.
Nors vienu metu ji teigia nutolusi nuo teniso aktualijų, Lina beveik visą dešimtmetį skyrė savo akademijai, kurioje plušėjo tiek su pirmuosius žingsnius rakečių sporte dedančiais vaikais, tiek su aktyviai laisvalaikį praleisti norinčiais suaugusiais.
Jau nuo rudens Liną galėsite sutikti ir Vilniaus rajone duris atversiančioje „Widen“ arenoje, kurioje buvusi tenisininkė dalinsis savo patirtimi bei žiniomis ir darbuosis „76 teniso akademijos“ trenerių kolektyve.
„Norime sukurti bendruomenę, kurioje visi atrastų savo vietą ir tai nebūtinai turėtų būti profesionalai. Norime išugdyti ir profesionalus arba bent jau privesti to siekiančius vaikus iki tam tikro lygio, kuomet jie galbūt norėtų ir galėtų vykti į užsienį ir tapti profesionalais. Svarbiausia, norisi, kad dauguma žmonių sakytų, jog čia yra labai labai smagu. Ne dėl to, kad žmogus žiauriai gerai išmoko žaisti ir išmokti galima tik čia. Kalba eina apie jausmą“, – savo lūkestį išreiškė L. Gecevičienė.
Nepakartojamas jausmas žaisti Lietuvoje
Dešimtmetį be profesionalaus sporto praleidusi tenisininkė prisipažįsta retkarčiais mintyse apsvarstanti įvairius savosios karjeros momentus ir scenarijus.
„Kartais užeina nostalgija. Pagalvoji: „Gal dar galėjau pažaisti?“ Pradedi prisiminti tas klaidas, kurias padarei, kur galėjai kažkaip kitaip padaryti. Tai nėra kažkokie skauduliai, bet pradedi galvoti apie tai, kad kažką galėjai kitaip padaryti“, – tvirtina daugiau nei 500 mačų sužaidusi atletė.
Vis dėlto šilčiausius jausmus Lietuvos teniso žvaigždei kelia 2014-ųjų Federacijos taurės Europos-Afrikos zonos antros grupės varžybos. Kodėl? Todėl, kad tąkart ji kartu su savo tautietėmis varžėsi Šiauliuose.
„Žaisti už rinktinę visąlaik yra didelis dalykas. Tada iškritome iš antros grupės, mums labai nepasisekė, bet aš pati asmeniškai tada tikrai gerai žaidžiau ir buvo labai gera. Nebuvo daug žiūrovų, bet visi savi atvažiavo, ką aš labai retai patirdavau. Vietinis palaikymas, nors ir nebuvo labai gausus, bet buvo labai fainas. Tai buvo gal tik antras ar trečias kartas, kai apskritai žaidžiau Lietuvoje, jausmų buvo tikrai daug“, – sentimentalius jausmus sukeliantį turnyrą išskyrė pašnekovė.
Ko trūksta lietuviškajam tenisui
Nuo 2009-ųjų galiojantis Linos pasiekimas – 197-oji vieta WTA reitinge – iki šiol nepaliestas tenisininkių iš Lietuvos. Vis tik į panašias aukštumas šiuo metu kėsinasi Justina Mikulskytė, šią liepą įšokusi į 199-ąją poziciją.
L. Gecevičienei, kadaise buvusiai J. Mikulskytės komandos draugei, apmaudu, jog mūsų šalies pirmoji raketė neturi pilnavertės konkurencijos savame kieme – sekanti tarp lietuvių žengia Klaudija Bubelytė, besibeldžianti į 600-uką.
„Kai žaidžiau aš, tuo metu buvau viena tame lygyje. Bent jau man būdavo šiek tiek liūdna keliauti, eiti per treniruočių procesą. Jeigu būtų daugiau panašaus lygio žaidėjų, būtų faina kartu treniruotis, tada galbūt ir Lietuvoje gali daugiau dirbti“, – konkurencijos privalumus vardino buvusi rinktinės lyderė.
Per pastarąjį dešimtmetį darbuodamasi akademijoje ji taip pat stebėjo, kaip vystosi Lietuvos teniso sistema – nuo vaikų iki profesionalų ir mėgėjų lygio.
Nors ne visi norintieji čiupti raketę ir kamuoliuką į rankas sutelpa į esamus teniso kortus, masiškumą pamažu atliepia bent jau auganti specialistų kompetencija.
„Manau, kad mes vis tiek einame į priekį. Kas yra tikrai gerai, tai kad atsiranda geresnis trenerių švietimas. Turime neblogų trenerių, bet turi būti kažkoks konceptas, pagal ką dirbti, bendradarbiauti su užsieniu, domėtis, važiuoti į konferencijas. Tai yra postūmis į priekį, ko anksčiau nebuvo“, – progresą pabrėžė trenerė.
Vienas „Widen“ arenos ir „76 teniso akademijos“ tikslų – sukurti teniso ir stalo teniso entuziastų bendruomenę.
Būtent bendruomeniškumo trūkumas ir nepagrįstos ambicijos, pasak L. Gecevičienės, kartais gali pakišti koją mūsų sportininkams bei jų aplinkai siekti aukštų rezultatų ir sklandaus tobulėjimo Lietuvoje.
„Man atrodo, kad galėtų būti daugiau profesionalų, bet jų nėra. Kartais pastebi, kad iškyla atskiri žaidėjai, bet norisi, kad visi dirbtų kaip komanda, kas reikštų, kad žaidėjai ir treneriai apsijungtų, treniruotųsi kartu. To kartais pasigendu. Jei to vyktų daugiau, be jokių užslėptų baimių, kad kažkas kažką nuviliotų, rezultatai irgi pagerėtų. Mūsų tikslas ir yra, kad ta bendruomenė būtų. Kai pati esu keliavusi, pastebėjau, jog tai veikia“, – teigia tenisininkė.
Tenisininku tampama po pirmos treniruotės
Visuomenės tarpe apie tenisą neretai sklando mitas, jog tai – sportas, skirtas tik turtingiesiems.
„Jeigu tu norėtum sportuoti kiekvieną dieną po porą valandų – taip, susidarytų tūkstančiai. Bet su kiekvienu sportu taip yra. Jei eisi į krepšinį ir prašysi individualių treniruočių, jos lygiai taip pat kainuos panašiai, kaip ir teniso. Viskas į tai susideda. Bet vaikams, kurie lanko būrelius, jis nėra smarkiai brangesnis nei plaukimas ar kitas būrelis“, – stereotipinį požiūrį pakomentavo L. Gecevičienė.
Anot Linos, tam, kad galėtum save vadinti teniso žaidėju, nebūtina nuversti kalnus ir metų metus lieti prakaitą kortuose. Tam užtenka ryžtingo pirmojo žingsnio bei mosto rakete – dažniausiai vien tokia žiežirba gali įžiebti meilę šiam sportui.
„Gal vienam atėjus ir penkis kartus permušus per tinklą kamuolį, jau atrodo, kad jis žaidžia tenisą. Kitam galbūt atrodo, kad kol jis nelaimi varžybų, jis nesiskaito teniso žaidėjas. Jei atvirai, manau, kad teniso žaidėju jau gali vadintis po pirmos treniruotės. O tam, kad galėtum pasimušinėti ir sugebėtum pilnavertiškai žaisti, turėtų užtekti pusmečio“, – savo nuomonę išreiškė L. Gecevičienė.