Kauno „Žalgirio“ dalininkas Paulius Motiejūnas LRT radijo laidoje „Pas Nemirą“ be užuolankų įvertino pastarųjų metų procesus Lietuvos krepšinyje, atvirai pasisakydamas apie asociacijos „Lietuvos krepšinis“ rinkimų sistemą, rinktinės trenerių karuselę ir prarandamas mūsų šalies pozicijas tarptautinėje krepšinio arenoje.
Atsakomybės stoka ir „užprogramuotas konfliktas“ valdžioje
Vertindamas situaciją asociacijoje, Balčiūno pasitraukimą bei Rimo Kurtinaičio paskyrimo aplinkybes, vienas „Žalgirio“ vadovų pabrėžė, kad atsakomybė visada tenka tiems, kurie priima sprendimus, o asociacijos veiksmuose pasigedo savikritikos ir skaidrumo.
„Rimą gerbiu, jis yra daug pasiekęs ir daug padaręs. Kaip ir komandose, atsakomybę už rezultatus priima tie, kurie skiria trenerius. Turime daug pavyzdžių iš to paties „Žalgirio“, kai tiki treneriu, o po pusmečio jau nebetiki. Fanai yra geriausias veidrodis. Jeigu jie yra nepatenkinti, o tu pats matai, kad komandai nėra prošvaisčių žaisti geriau, nesiimant veiksmų atsakomybė automatiškai krenta ant tavęs, nes tu priimi sprendimą ir paskirti, ir atleisti trenerius.
Manau, kad visas būdas, kaip buvo išrinktas Balčiūnas, kaip ir kokie rinkėjai rinkosi, kaip viskas vyko… Jau ten buvo užprogramuotas konfliktas. Pagal mano vertybes ir pagal mano tikslus, viskas turėtų būti ne taip. Man trūksta atsakomybės ir pasakymo, kad bus daroma kitaip. Dabar buvo dangstymasis ir atsišaudymai. Naujausia žinia buvo apie Rimantą Grigą, bet asociacija toliau ieškojo pasiteisinimų. Taip nelaimi nei komanda, nei rinktinė, nei visas krepšinis.“
Motiejūnui sunkiai suvokiama atrodo ir situacija, kuomet Kurtinaičiui pateikus atsistatydinimo pareiškimą, postą teko išlaikyti vien todėl, kad niekas iš šalies nenorėjo rizikuoti ir perimti komandos vairo esant tokiam vidiniam klimatui.
„Niekas nenori perimti Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės… Man nesuvokiama, kaip taip gali būti. Tai neatsitiko dėl to, kad neturime trenerių ar bijome spaudimo. Tiesiog kažkas yra negerai viduje, jeigu jau neatsiranda, kas norėtų pakeisti trenerį. Žinome, kad buvo kalbama su kandidatais, bet viduje nebuvo tvarkos, nebuvo normalaus stuburo.
Tiesiog buvo apsistatyta žmonėmis, kurie visą laiką viską palaiko, o asociacija tada skelbia, kad neva visa bendruomenė palaiko valdžią. Ar matėte nors vieną Vykdomojo komiteto narį, kuris apie asociaciją kalbėtų kritiškai? Visą laiką asociacijoje buvo vienas veidas – Balčiūno. Dabar apie jį ir kalbame.“
Rinkimų mechanizmas ir rinktinės „atidirbinėjimas“ periferijoje
Kalbėdamas apie Mindaugo Balčiūno perrinkimo užkulisius, Motiejūnas bedė pirštu į balsavimo specifiką, kurioje mėgėjų komandų balsas yra visiškai lygiavertis profesionalių grandų svoriui, bei į tai, kaip rinktinės rungtynės tapo politiniu įrankiu.
„Kai vyko pastarieji rinkimai, į kuriuos susirinko 136 iš 136 rinkėjų, iškart supratau, kad kažkas pasikeitė, nes anksčiau taip tiesiog nebūdavo. Ateidavo 75–80 proc., o dabar atėjo visi 100 proc. Tai natūraliai reiškia, kad per agitacinę ir rinkiminę kampaniją kažkas vyko kitaip. Be to, tų asociacijos narių ir balsuotojų svoriai neturėtų būti vienodi. Vienur yra kažkokių mėgėjų komandos, kitur yra „Žalgiris“, bet abi pusės turi po tą patį balsą. Kai matai visą paveikslą, pradedi suprasti, kodėl balsuoti ėjo visi.“
Kartu jis aštriai pasisakė prieš tendenciją rinktinę iškelti į mažąsias sales, pabrėždamas, kad taip kenkiama asociacijos finansams ir prestižui.
„Kur yra geriausia rengti rinktinės rungtynes? Tai yra geriausias įmanomas produktas, nuo kurio įprastai lūžta arenos, kuris pritraukia geriausius įmanomus varžovus. Dabar rinktinė važiuoja žaisti rungtynių į Uteną, Jonavą, Kėdainius. Suprantu, kad reikia aplankyti periferijas, bet turime aiškiai atskirti du dalykus: pinigų uždirbinėjimą ir atidirbinėjimą rinkėjams. Mano galva, taip važinėdamas aukoji finansus ir prestižą, kad gautum palaikymą balsavime.
Tai vėl yra kenkimas krepšiniui. Pakeisti šitą sistemą yra žiauriai sunku. Vienintelis variantas yra pripažinti, kad nebemoki suvienyti, traukies, ir duoti pirmalaikius rinkimus organizuoti kažkam kitam. Kitaip jo pakeisti pagal įstatus yra beveik neįmanoma. Vienintelis kelias yra nauji rinkimai. Reikia kandidato, kuris vienytų ir jungtų bei mokėtų suburti gerą komandą.
Aš pats dirbau federacijoje 2 metus. Tai yra tikrai lengvas darbas lyginant su klubu, kai žaidi 10 mėnesių be pertraukų. Asociacija dirba per atrankų langus ir vasaromis. Tai tikrai nėra sudėtingas darbas. Tai taip pat yra geriausias prekės ženklas, jeigu moki jį išnaudoti. Atskirus klubus palaiko savi fanai, rinktinės fanai yra visi. Jeigu rinktinė laimi, gatvės bus pilnos.
Vyrų rinktinė yra geriausias produktas, bet Vilniuje į jos rungtynes ateina 3–5 tūkst. žiūrovų. Man tai yra nesuprantami skaičiai. Kaip įmanoma su tokiu produktu fiksuoti tokius skaičius?“
Kandidatų paieška ir ar Javtokas bandytų trečią kartą?
Paklaustas, kas galėtų imtis pokyčių ir stoti prie šalies krepšinio vairo, Motiejūnas teigė, kad tinkamų vadybininkų Lietuvoje yra, tačiau jiems tektų kautis su pačia sistema.
„Yra tų žmonių, bet jie turi išlįsti. Esmė yra tame, kad tas žmogus turės eiti per tą 100 proc. balsuojančių sistemą. Reikės eiti ir kovoti prieš tą parazitinį, kenkėjišką valdymą, kuriame visi yra lygūs. Sugriauti tą sistemą nėra lengva. Nenoriu pakišinėti tų žmonių. Kaip ir sakiau pradžioje, tai turi būti vienijantis žmogus. Jis taip pat turi suprasti, kad vienas visko nepadarys. Tai gali būti ir krepšinio, ir vadybos, ir verslo žmogus. Sporto vadybininkų, ypač krepšinio, turime daug, o suvaldyti federaciją nėra sunku. Reikia tiesiog kryptingai dirbti. Ašis turi būti krepšinis, o ne bandymas išsilaikyti valdžioje.“
Prisimindamas praėjusiuose rinkimuose kandidatavusį Robertą Javtoką, kaunietis pabrėžė pasitikėjimą buvusiu bendražygiu, bet suabejojo jo noru bandyti dar kartą.
„Robertas yra ir žaidęs, ir dirbęs „Žalgiryje“. Jis mokėsi, niekada nesprendė to, ko nežino. „Žalgiryje“ aš vienas niekada nebuvau, federacijoje jis taip pat niekada nebūtų buvęs vienas, todėl manau, kad būtų susitvarkęs. Jis būtų apsistatęs sričių profesionalais, o jam pačiam būtų patikę dirbti krepšinio labui.
Bet abejoju, ar jis kandidatuotų trečią kartą. Eini prieš tą sistemą, gauni kelis kartus per galvą ir tada pažiūri, ar pavyksta, ar nepavyksta… Robertu pasitikėjau 100 proc. ir neturiu jokių abejonių, kad jis būtų buvęs geresnis kandidatas.“
Paklaustas, kodėl patys žaidėjai ar kiti krepšinio žmonės dabar garsiai nereiškia nepasitenkinimo, Motiejūnas teigė, kad šiuo metu bet koks pareiškimas virsta beprasmiu atsišaudymu.
„Yra keli kampai. Vienas dalykas – ar dabar tas kalbėjimas vienija, ar dar labiau skaldo? Antras dalykas – kas beišlenda ir ką bepasako, visada yra atsakymas. Pasiekta tokia stadija, kad yra pastovus atsimušinėjimas. Manau, kad tiesiog reikia išlaukti. Aš irgi dabar nenoriu kalbėti apie vieno žmogaus valdymo metodus, bet kalbu ir žinau, kad reikia tiesiog išlaukti laiko, kai atsiras kandidatas.“
Asmeninių ambicijų neturi
Pats Motiejūnas gana kategoriškai atmetė galimybę ateityje siekti asociacijos prezidento posto – net ir tuo atveju, jei ši pozicija jam būtų pasiūlyta.
„Jeigu aš pasakyčiau, kad siekiu šio posto, gautųsi, kad einu asmeniškai prieš Mindaugą. Mano siekis nėra eiti prieš jį. Mano tikslas – kad Lietuvos krepšinis eitų į priekį. Labai džiaugiuosi, kad „Žalgiris“ nėra priklausomas nuo asociacijos, bet labai norisi, kad krepšinis neprarastų savo pozicijų tiek prieš plaukimą, tiek prieš augantį futbolą, tiek prieš lengvąją atletiką, kurią dabar pastoviai stebime.
Mano planuose ėjimo į prezidento postą nėra. Yra kiti planai, kiti verslai, yra „Žalgiris“, tarptautinės ambicijos. Palaikysiu bet kurį teisingą kandidatą. Kaip „Žalgiris“, esame to dalis ir nuo to niekur nepabėgsime.“
Galiausiai ilgametis „Žalgirio“ vadovas sukritikavo asociacijos įprotį manipuliuoti patriotizmu, kuomet žaidėjai viešai smerkiami už neatvykimą į rinktinę.
„Asociacijos pusė naudojasi tuo naratyvu, kad žaidėjai privalo atvažiuoti, nes čia yra Lietuva, čia reikia žaisti dėl šalies garbės. Bet reikia pasižiūrėti ir į veidrodį. Viskas taip ir susideda. Taip, žaidėjai turi važiuoti, bet tu pats turi irgi ginti tą garbę ir rodyti tokius pačius standartus. Jeigu tų standartų nėra, tada nemojuok ta korta, kad visi turi važiuoti dėl Lietuvos.
Tai mane labiausiai ir skaudina, kad dabartinė valdžia naudojasi ta korta, kad pasiektų savo tikslus. Dabar vyksta žaidėjų „kalimas“, kad jie nevažiuoja. Bet ar tu pats pasižiūrėjai į veidrodį, ar supranti, kad tai jau yra kažkoks dėsningas dalykas ir visi tie žaidėjai nevažiuoja ne dėl individualių ir atskirų priežasčių, o dėl vienos bendros? Labai lengva atsistoti ir sakyti, kad „ei, čia yra Lietuva“.“
Motiejūnas taip pat perspėjo, kad jei situacija nesikeis, Lietuva rizikuoja galutinai iškristi iš pasaulio krepšinio elito.
„Noriu sakyti, kad vis dar esame elite. Pasikartosiu, bet sporto vadyboje, ypač krepšinyje, mes esame žiauriai kieti. Dabar mums dar yra realu pakankamai greitai grįžti į ten, kur buvome. Bet jeigu dabar mūsų vieną vasarą nėra olimpinėse žaidynėse, kitą vasarą nėra pasaulio čempionato, mums beliks Europos čempionatas. Jeigu žaidžiame tik ten, tada nesame elitas, o jeigu nesame elitas, tada jau nesame krepšinio šalis, kuri kažkada triskart iš eilės laimėjo olimpinių žaidynių medalius.“