Dariaus ir Girėno stadiono situacija prieš naująjį Lietuvos rinktinės startą sukėlė dviprasmiškus jausmus: norėjosi ir verkti, ir juoktis, ypač matant nuotraukas, kuriose komentatoriai įžvelgė pikantiškus vaizdelius ir kryžių.
Nors vadinti Dariaus ir Girėno stadiono vaizdą futbolo antkapiu yra gerokai per stipru, akivaizdu, jog šis incidentas iš dalies bloškia futbolą atgal metais ar galbūt ir daugiau.
Gaila, kad tam užteko vieno iš kelių „Taip!“:
1) „Taip, Jessica, gali koncertuoti likus savaitei iki rinktinės rungtynių“, arba;
2) „Taip, Edgarai, veja spės atsigauti po trankių Edo Sheerano ir Jessicos Shy koncertų“.
Kaltinti atlikėją, kuri galimai net nežinojo, jog rugsėjo 6 d. Dariaus ir Girėno stadione turi būti spardomas kamuolys, yra pernelyg banalu. Kaltinti Lietuvos futbolo federaciją, apie grėsmę stadiono operatoriams trimitavusią kone pusmetį ir siūliusią apsidraudimo priemones – taip pat.
Apskritai mėtytis kaltinimais ir badyti pirštais į vienas kitą visada yra banalu, tačiau šiuo atveju belieka tikėtis, jog iš šios situacijos labiausiai pasimokys Dariaus ir Girėno stadiono operatoriai.
Kaip sakė LFF prezidentas Edgaras Stankevičius, FIFA ir UEFA turnyrų tvarkaraščiai yra žinomi iki pat 2030 m., tad įterpti 38 tūkst. žmonių pritraukusį koncertą likus savaitei iki rungtynių ir tikėtis, kad iki tol veja spės atsigauti, yra pernelyg naivu. Pernelyg naivu yra ir taip atsainiai pažiūrėti į sutartį, pagal kurią operatorius privalo užtikrinti vejos kokybę prieš rinktinės rungtynes. Tačiau už tai operatoriams gali tekti atsakyti savo pinigais, o tokios pamokos pasimiršta sunkiai.
Labiausiai šioje situacijoje apmaudu ne dėl Dariaus ir Girėno stadiono vaizdo, naivumo ar rinktinės pralaimėjimo Marijampolėje prieš Kiprą, o dėl reputacijos, kuriai žalą pamatuoti yra sunku.
Pastaraisiais metais Lietuvos futbolas išgyveno emocinį pakilimą. Prie to, žinoma, labai stipriai prisidėjo Dariaus ir Girėno stadionas.
Užtenka paminėti 2021 m. pasaulio salės futbolo čempionatą, pernai Kaune vykusį FIFA legendų mačą su Davidu Trezeguet, Carlesu Puyoliu ir Dida priešakyje, kitą dieną vykusiu įsimintinu LFF taurės finalu, kuriame Vilniaus rajono „TransINVEST“ tapo pirma Pirmos lygos komanda, iškovojusia šį titulą.
Po „TransINVEST“ triumfo klubas ir LFF kreipėsi į UEFA su prašymu primerkti akis savo trejų metų egzistavimo reikalavimui ir Vilniaus rajono komandai leisti žaisti Konferencijų lygos atrankoje. Tikslas galiausiai buvo pasiektas.
Įsimintiną renginį turėjome ir šiemet, kai Lietuvai buvo suteikta istorinė galimybė rengti merginų U19 Europos čempionatą.
2026 m. Lietuvoje vėl vyks futbolo šventė, kuomet kartu su latviais organizuosime Europos salės futbolo čempionatą.
Akivaizdu, kad Lietuva pastaraisiais metais įrodė, jog yra pajėgi organizuoti didelius, o kartais ir didžiausius futbolo renginius, tačiau užtenka vieno naivaus poelgio, kad šalis vėl būtų priversta raudonuoti ir atitaisinėti skrupulingai keliamos reputacijos žalą.
„Kaunas stadioną statė ne konkrečiai sporto šakai, o tam, kad jis teiktų džiaugsmą žmonėms“, – taip po sprendimo perkelti mačą į Marijampolę kalbėjo Kauno mero patarėjas Tomas Jarusevičius.
Tokie paisakymai irgi kelia tik šypseną, nes paieškos, kaip stadione galėtų prisiglausti ir renginiai, ir sporto varžybos, kai bent vieno iš jų tvarkaraštį žinomas šešerius metus į priekį, tikrai nėra lygios raketų mokslui.
Galima postringauti, kad asmeninės paskatos yra mažiau svarbios už bendras šalies pastangas, tačiau kai abu dalykai gali būti nesunkiai suderinti, belieka tik kasytis pakaušį.