Antradienį Lietuvos krepšinio federacijos surengtoje spaudos konferencijoje prezidentas Mindaugas Balčiūnas patvirtino norą rengti 2029 m. Europos čempionato grupių etapą bei prabilo apie didžiausius su tuo kylančius iššūkius.
Apie tai, kad Lietuva yra viena iš aštuonių kandidačių rengti 2029 m. Europos čempionatą, oficialiai paskelbta praėjusią savaitę.
Nors tiek Mindaugas Balčiūnas, tiek „FIBA Europe“ valdybos narys ir Vilniaus „Ryto“ vadovas Darius Gudelis į šansus rengti EČ žvelgė pozityviai, abu vyrai pripažino, jog konkurencija darosi itin didelė trijų milijonų piliečių rinkai.
„Atrodo, kad laikotarpis iki čempionato yra gana ilgas, bet galutinis sprendimas dėl organizatorių jau bus priimtas gegužės mėnesį Rygoje. Federacijoms, kurios į tai pretenduoja, yra didelis iššūkis pasirengti, pristatyti infrastruktūrą, miestus, susitarimus su valdžios institucijomis. Iš tų aštuonių norinčiųjų neabejotini favoritai yra Madridas, Atėnai ir Miunchenas su nuostabia nauja arena. Šioje vietoje reikėtų pasveikinti LKF sprendimą organizuoti tik grupių etapą, nes daryti finalinį etapą, manau, galimybės nebūtų didelės.
Manau, kad mūsų regione sunkiausia būtų pretenduoti Estijai ir Suomijai, kurioje vyks ir 2025 m. čempionato grupių etapas. Regioniniu principu Lietuva turi neblogus šansus, bet reikia padaryti didelius darbus. Ispanijos krepšinio federacija darė konkursą tarp Barselonos ir Madrido, o miestas, pasiūlęs geriausias sąlygas, ir buvo pasirinktas. Ispanija tikisi Madride rengti ir grupių, ir finalinį etapą“, – teigė Darius Gudelis.
Tuo metu Balčiūnas teigė, jog LKF ruošia net tris būdus, kaip Lietuvoje būtų galima surengti Europos čempionatą: tiesiogiai tampant viena iš keturių organizatorių, siūlant plėsti organizatorių skaičių iki šešių arba vienu metu patvirtinant ir 2033 m. turnyro organizatorius.
– Kokie yra šansai organizuoti Europos čempionatą Lietuvoje?
– Šią idėją turėjome nuo pat pradžių. Konsultavomės, koordinavomės su Dariumi. Jeigu galimybes pasverti logiškai, pasaulio čempionatų atvesti į Lietuvą atvesti neįmanoma. Žinant konkurencines, finansines sąlygas, tikriausiai neįmanoma atvesti net grupių etapo.
Europos krepšinio čempionatas yra vienintelis didžiulis renginys, kuris gali čia vykti. Noriu pasidžiaugti ir 2027 m. čia vyksiančiu moterų čempionatu. Po to, kai FIBA nutarė jį išplėsti į keturias šalis, mūsų finansiniai įsipareigojimai sumažėjo bent 300 tūkst. eurų. Turėsime grupių etapą su lietuvėmis ir finalinį etapą čia.
Sekantis tikslas – Europos vyrų krepšinio čempionatas 2029 m. Su Dariaus pagalba parengėme strategiją, sumokėjome reikiamus mokesčius ir šiuo metu esame vieni iš aštuonių pretendentų. Padarysime viską, kad šis renginys ateitų į Lietuvą, juolab kad tikrai esame jo nusipelnę.
– D. G. Atrodo, kad laikotarpis iki čempionato yra gana ilgas, bet galutinis sprendimas dėl organizatorių jau bus priimtas gegužės mėnesį Rygoje. Federacijoms, kurios į tai pretenduoja, yra didelis iššūkis pasirengti, pristatyti infrastruktūrą, miestus, susitarimus su valdžios institucijomis. Iš tų aštuonių norinčiųjų neabejotini favoritai yra Madridas, Atėnai ir Miunchenas su nuostabia nauja arena. Šioje vietoje reikėtų pasveikinti LKF sprendimą organizuoti tik grupių etapą, nes daryti finalinį etapą, manau, galimybės nebūtų didelės.
Manau, kad mūsų regione sunkiausia būtų pretenduoti Estijai ir Suomijai, kurioje vyks ir 2025 m. čempionato grupių etapas. Regioniniu principu Lietuva turi neblogus šansus, bet reikia padaryti didelius darbus. Ispanijos krepšinio federacija darė konkursą tarp Barselonos ir Madrido, o miestas, pasiūlęs geriausias sąlygas, ir buvo pasirinktas. Ispanija tikisi Madride rengti ir grupių, ir finalinį etapą.
– Pagal kokius kriterijus yra pasirenkami kandidatai?
– (D. G.) „FIBA Europe“ laimėtojus atrinks pagal infrastruktūrą (vietų skaičių arenoje), patirtį organizuojant tokio lygio renginius. Lietuvai šie du kriterijai tikrai yra įveikiami. Artėjantis moterų Europos čempionatas yra papildoma galimybė gauti dar daugiau balų. Kitas dalykas – krepšinio bendruomenės, fanų bazės, žiniasklaidos susidomėjimo krepšiniu vertinimas. Paskutinis, bet ne mažiausiai svarbus kriterijus – finansinės galimybės. Tai yra didžiausias iššūkis Vilniui ar Kaunui. Tą įdirbį turime padaryti per artimiausius kelis mėnesius, nes kitame „FIBA Europe“ posėdyje kovo mėnesį Atėnuose jau bus vykdomi parengiamieji darbai sprendimų priėmimui.
– Ar jau žinote, kiek vyriausybė galėtų prisidėti prie renginio?
– (M. B.) Dabar vyksta galutinis formavimas. Tai paaiškinome ir FIBA, kuri atidėjo garantijų pateikimą geram mėnesiui. Negalvojame, kad gali būti problemų, nes grupių etapas su 3 mln. eurų indėliu pilnai atsiperka valstybei, miestui. Šis indėlis paprastai dalijamas proporcijomis tarp Vyriausybės ir savivaldybės. Pašnekėsime su naujuoju premjeru, atitinkama ministerija. Lietuvoje su valstybinių institucijų supratimu yra gera situacija.
– Anksčiau kaip problema buvo įvardijama viešbučių situacija. Ar tam skirtumėte papildomai dėmesio?
– (D. G.) Vienas iš kriterijų viešbučiams – 100 km spindulys. Manau, kad Kaunui tai neturėtų tapti problema.
– Ar Vilnius turi kažkokį pranašumą prieš Kauną?
– (M. B.) Pakalbėsime su abiem merais, savivaldybių atstovais, atsakingais už sportą. Reikėtų vertinti ir savivaldybių įsitraukimą į LKF veiklas. Kasmet organizuojame jaunimo čempionatus, kitus renginius. Norėtųsi, kad būtų tęstinumas. Nenorime daryti aukciono, tiesiog norėtume sutarti su savivaldybe, kad viskas vyktų ilgalaikių santykių pagrindu. Tada laimės visa valstybė, tiek Kaunas, tiek Vilnius. Tikiuosi, kad su viena iš savivaldybių pasirašysime ilgalaikės partnerystės sutartį.
– Ar nekeista, kad ką tik futbolo čempionatą rengusi Vokietija pretenduoja ir į krepšinio čempionatą?
– (D. G.) Pretenduoti draudimo nėra. Susimoki kandidato mokestį. Taip pat daro ir Suomija, turinti ir 2025 m. grupių etapą. Apribojimų nėra, bet vertinimuose kiekvienas valdybos narys tokius kriterijus tikriausiai įvertins.
– Ar Lietuvą be minėtų trijų šalių galime laikyti viena iš realiausių favoričių rengti finalinį etapą?
– (D. G.) Nepasakyčiau, kad favorite, bet ryškia pretendente, turinčia labai ryškius savo pliusus. Ilgą laiką čia tokio lygio vyrų turnyro nebuvo. Čia taip pat vyks 2027 m. moterų čempionato finalinis etapas. Lietuva – krepšinio šalis. Bet tai jau yra federacijos darbas. Aš priimdamas sprendimą turėsiu būti neutralus. Federacija turi padaryti didelį įdirbį, susidėlioti argumentus. Gerai, kad sprendimas bus priimamas Rygoje. Manau, kad LKF sugebės sutelkti pajėgumus savo pristatymui.
– (M. B.) Po 2022 m. Europos krepšinio čempionato futbolo valstybės visai kitaip pradėjo žiūrėti į tokius renginius. Konkurencija didėja. Kai Kiolne vyko finalinis etapas, per dieną buvo parduodama 40 tūkst. bilietų. Krepšiniui tai yra nematyti skaičiai, įeinantys į futbolo zoną. Tai, kad Miunchenas ir kiti didieji miestai yra suinteresuoti, mums nėra naudinga. Anksčiau gauti čempionatus buvo paprasčiau. Dabar mes su 15 tūkst. žiūrovų arenom jau nieko nebenustebinsim. Tie finansiniai indėliai tik didės.
Mes esame parengę ir B planą. Teiksime tokius alternatyvius pasiūlymus kaip čempionato išplėtimą į 6 valstybes arba iškart tvirtinti du čempionatus. Panašiai įvyko ir 2011 m. čempionatas. Posėdyje planas buvo patvirtinti 2007 m. ir 2009 m. čempionatus. Tik dėl Vlado Garasto santykių su Georgesu Vasilakopoulu buvo patvirtintas ir trečias čempionatas. Mėgintume pasinaudoti tokiu precedentu, teikti dviejų čempionatų tvirtinimą, kas būtų labai racionalu. 8 valstybės pasidalintų į dvi grupes ir būtų ramiau gyventi pačiai FIBA. Aišku, įnašai, sąlygos kasmet didėja. Matysime, kaip sureaguos, bet tokių planų turime.
– Kiek, jūsų akimis, būtų įmanoma surengti finalinį etapą?
– (M. B.) Į finalinį etapą mes net nepretenduojame. Vien teisės į jį kainuotų virš 6 mln. eurų. Dar, aišku, visa organizacinė pusė. Net grupės surengimas pareikalautų pusantro milijono tiesioginių išlaidų. Visas finalinis etapas atsieitų apie 10 mln. eurų. Tai yra labai brangus reikalas.
– Kiek kainuotų grupių etapas ir kokios finansinės grąžos būtų galima tikėtis?
– (M. B.) Kaip minėjau, už teises turėtų sumokėti centrinė valdžia. Už arenos, vietų parengimą – savivaldybė, o organizaciniai kaštai kristų ant federacijos. Tai yra labai racionalios išlaidos ir realios pajamos. Penkerios Lietuvos namų rungtynės ir kiti mačai atneštų apie milijoną eurų vien iš bilietų pardavimų. Rėmėjai atneštų apie kelis šimtus tūkstančių. Savivaldos ir centrinės valdžios įnašas turėtų būti apie 4,4 mln. eurų.
– O kaip su atsipirkimu?
– Labai daug. Atsipirkimas – garantuotas. Yra labai detalūs paskaičiavimai. Skaičiuojame, kad vien iš Lietuvos į kitą Europos čempionatą atvyks apie 10 tūkst. sirgalių. Yra formulės, pagal kurias grąžą galima labai paprastai paskaičiuoti. Vieno fano išlaidos siekia tarp 150-200 eurų, tad tai yra pilnas atsipirkimas. Tokie renginiai yra ne tik prestižas, bet ir finansinė nauda valstybei.
– (M. B.) Idėja kilo mums su Dariumi, aišku, turėjome atsiklausti valdybos, pakalbėti su rinktinės vadovais. Lietuvoje kasmet yra rengiami jaunimo čempionatai, moterų čempionatą jau gavome. Sekantis realus variantas yra Europos vyrų krepšinio čempionatas. Tam, kad nereikėtų laukti 70 m., žingsnius reikia daryti dabar. Ateityje sąlygos tik sudėtingės. Po 10-15 metų tokie čempionatai jau vyks futbolo stadionuose. Tikrai tuo tikiu.
– (D. G.) Federacijai, kuri tokį narių skaičių, formuoja tokį biudžetą, neteikti savo kandidatūros būtų neteisinga. Kalbant apie ambicijas rengti finalinį etapą, reikia realiai vertinti savo galimybes. Krepšinis Europoje nėra toks pats, koks buvo 2011 m., kai visas vyko tik Lietuvoje. Vien žiūrint į infrastruktūros kriterijų, mes jau esame ant ribos. Yra Stokholmas, Miunchenas, Atėnai, Madridas. Rinkos dydis dabar yra koks… NBA neseniai padarė Europos rinkos dydžio vertinimą. Mes su Vidurio Rytais esame 3 mlrd. eurų vertės rinka. Šiuo metu krepšinis Europoje operuoja tik 200 mln., tad rinkos potencialas yra milžiniškas.
Reikia būtinai išnaudoti šį šansą, nes kuo toliau, bus tuo sunkiau. Esame tik trijų milijonų rinka ir nesvarbu yra klubiniai pasiekimai, žaidėjų lygis.
– Ar FIBA koridoriuose nevyksta diskusijos apie formato keitimą?
– (D. G.) Diskusijos kol kas nevyksta, bet girdime idėjas apie dalyvių didinimą, formato keitimą, bet viskas dar yra embriono stadijoje.
– (M. B.) Šešių valstybių formatas FIBA atneštų apie 3 mln. eurų papildomų pajamų. Prisiminus 2011 m. čempionatą, federacija tuo metu uždirbo apie 12 mln. eurų pelną. Tada buvo padidintas tik dalyvių skaičius – nuo 16 iki 24. Rėmėjai ateina per rinkos dydį, žiūrimumą ir panašiai. 6 valstybių formatas rinkos dydį galėtų padidinti keliasdešimčia milijonų. Futbolas jau tai daro ir daro labai sėkmingai.
Galime imti pavyzdį. Tiesiog prie vakarienės FIBA paskaičiavau, kiek pinigų atneštų 8 šalių-organizatorių formatas. Manęs paklausė, kaip vyktų kvalifikacija, nes automatiškai patektų aštuonios šalys (šypsosi). Technikos klausimas, bet tendencija yra tokia, kad organizatorių skaičius didės. Tai yra visos Europos šventė.