Neįtikėtiną sugrįžimą su Vilniaus „Rytu“ Čempionų lygos finale surengęs ir kosminį tarptautinį sezoną titulu vainikavęs Giedrius Žibėnas stigo žodžių bandydamas paaiškinti, kaip šiemet pavyko užlipti ant aukščiausios turnyro pakylos.
Žibėno kariauna Čempionų lygoje buvo nurašoma dar „Top-16“ etape, kai paskutiniuose dviejuose mačuose turėjo patiesti Le Mano MSB ir Stambulo „Galatasaray“ krepšininkus. Šiuos du finalus laimėję vilniečiai pirmąsyk istorijoje pasiekė turnyro atkrintamąsias, o vėliau žengė ir į finalo ketvertą, kuriame, pagal visas prognozes, turėjo pralaimėti ir prieš Tenerifės „La Laguna“ bei Atėnų AEK.
Pastarąją mūšyje dėl titulo „Rytas“ įveikė prisikeldamas iš 20 taškų deficito ir trofėjų į viršų keldamas po pratęsimo.
Kaip sostinės klubui Badalonoje prie juodos, baltos ir raudonų spalvų pavyko pridėti ir auksinę?
„Neturiu atsakymo ir nežinau, kada jį turėsiu, – atsakė Žibėnas. – Jau daug kam sakiau, kad atsikėlus ryte reikės pagalvoti, ar čia iš tikrųjų viskas baigėsi taip, kaip baigėsi. Gal reikės įsižnybti ar dar kažką pasidaryti. Bet panašu, kad tai yra realybė. Medalis kaba, o „Ryto“ vardas po 17 metų pertraukos vėl skamba Europoje pačiu garsiausiu būdu.
Žiauriai smagu prisiliesti prie tos istorijos. Visų šį sezoną „Ryte“ rungtyniavusių žaidėjų pavardės bus įrašytos auksinėmis raidėmis. Labai jais didžiuojuosi. Iš pirmo karto laimėti finalo ketvertą…
Galbūt rungtynių pradžioje kažkiek atrodė, jog esame išsigandę, bet šiandien aikštelėje turbūt pamatėme viso sezono paveikslą – kai mums yra sunku – mes nesulūžtame, kai išreikštiems mūsų lyderiams nesiseka – kažkas perima tą estafetę. Viso sezono metu buvo labai svarbu tai, kad net ir sunkiomis akimirkomis niekas nerodė jokios panikos, su trenerių štabu savo kambariuką apsitvėrėme grotomis ir neleidome į jį įeiti niekam, kas panikuoja.
Manau, kad tą paveikslą šiandien pamatėme pačioje tinkamiausioje scenoje ir formoje.“
– Ką apie iš esmės pirmą sezoną profesionaliame krepšinyje žaidžiantį Simoną Lukošių sako jo septyni pataikyti tritaškiai finale?
– Tai ir sako. Pusfinalyje jis realiai buvo išimtas, mes jo nesuradome, galbūt buvo nepatogi varžovų gynyba, gal dar kažkas. Bet šiandien jis pajautė metimą, žaidėjai patys pradėjo jo ieškoti, nes, patikėkit, mes kažkokių naujų derinių neišradinėjom. Neturiu žodžių, nes šiemet mes jau tokia komanda. Tikėkis netikėto.
– Jums tai yra trečias titulas su „Rytu“.
– Niekas jo neatims. Tas ir yra smagiausia. Aišku, čia net nėra ką lyginti su LKL titulu. Visi titulai yra brangūs ir žiauriai įsimintini, bet tai, ką padarėme Europoje, kokias komandas palikome už nugaros… Eina šiurpas, reikės laiko suvirškinti tai, kas įvyko.
– Kaip per penkerius metus su jumis keitėsi „Rytas“?
– Tais laikais dar buvo daugiau plaukų, mažiau žilų. Atrodo, kad viskas vyko jau labai seniai, nes tai, nuo ko pradėjome, kažkiek keitėsi. Pradėjome tikėjimu žaidėjais, nuo kitokios emocijos, žengėme žingsnis po žingsnio, statėme, statėme, statėme. Vakar mus pasveikino ir Gytis Radzevičius, taip pat labai stipriai prisidėjęs prie to statymo. Čia yra ir jo, ir Margirio Normanto, ir Georgioso Dedo nuopelnų. Labai aila, kad kartais tas juodas darbas yra vertinamas tik tuo, ar yra medalis, ar jo nėra. Pasikartosiu, kad viską darysime taip pat, o kaip bus – matysime. Trečiadienį jau laukia rungtynės Kėdainiuose.
– Kaip per tą laiką augo „Ryto“ bendruomenė, kurios didelė dalis atvyko ir čia, į Badaloną.
– Augo tikėjimas, augo atributikos pardavimai, šalikų, mašinų pakabukų skaičiai. Jau matau, kad Vilniuje tie veidrodukų pakabukai dominuos.
– Kaip nuteikėte komandą kovai po silpnos pirmos pusės?
– Manau, kad šiandien viskas vyko kaip filme. Didelių taktinių pokyčių nedarėme, bet žinojome, kad iš aikštės negalime išeiti varžovams uždominavus kovoje dėl kamuolių. Negalėjome leisti, kad 36 metų Jamesas Nunnally pradėtų mums nuo galvų rinkti kamuolius. Galime kautis, gauti alkūnių, galime kažkiek nusileisti kraujo, bet iš rungtynių turėjome ramia galva, kad padarėme viską. Toks ir buvo tas mentalitetas. Ketvirtojo kėlinio pradžioje labai mažai pakoregavome gynybą prieš Nunnally, bet nenoriu laurų skirti treneriams. Žaidėjai padarė tai, ką padarė. Jie nulaužė rungtynes per tempą, reikėjo vienos geros atkarpos – ta gera atkarpa įvyko.
Žinojome, kad varžovai yra labai geri, kai žaidžia tą savo „fancy“ krepšinį, bet išlaukėme momento, kai jiem kažkas nepasisekė, ir jie tada lūžo.
– Matėme, kiek daug abi šios pergalės reiškia Artūrui Gudaičiui. Ką jaučiate kalbėdamas apie šį žmogų?
– Pagarbą. Tai, ką jis padarė sezono viduryje pasilikdamas su mumis… Turėjome labai prastą sezono atkarpą, ypač gruodžio mėnesį, kai išvažiavo Radzevičius, kai Martynas Paliukėnas gavo traumą. Buvo daug tų blogų atkarpų, bet Gudaitis, kaip kapitonas ir tėvas rūbinėje, išliko tuo, kuo išliko. Neslėpsiu, kad jo patirties mums šį sezoną tikrai reikėjo. Smagu, kad turime tokį žaidėją, bet dar smagiau yra tai, kad kiekvienas iš mūsų išsiveža begalę patirties. Norėsime ją naudoti ateities kovose.
– Prieš tai per ketverius metus iškovojote du LKL titulus, bet Europa visada buvo ta pilkoji zona. Koks jausmas pralaužti ledus ir čia?
– Pasakysiu atvirai: „Top-16“ yra neblogas pasiekimas, o tas pastovus niurzgėjimas, kad mes nepereiname šio etapo… Taip, nepereiname, bet reikia vertinti galimybes ir panašiai. „Top-8“ jau yra aukščiausias pasiekimas pagal logiką, bet ją šiemet aplenkėme ir patekome į finalo ketvertą, įrodėme ir niekas to iš mūsų jau nebeatims. Šiemet tos sėkmės irgi buvo, nors nežinau, ar čia yra sėkmė laimėti prieš Tenerifę ar prieš tikrai talentingą bei atletišką AEK. Bet nepalūžome, nepasidavėme, išlikome kartu ir nusipelnėme teisės gerai pašvęsti. Gudaitis rūbinėje jau pasakė visiems, kad tik niekas nedrįstų šiandien numirti.