Kauno „Žalgiris“ pirmą kartą nuo 2022-2023 m. sezono vėl žais Eurolygos atkrintamosiose. Ir tai Lietuvos komanda pasiekė atskirų istorijų vertu būdu – Tomui Masiuliui debiutuojant trenerio kėdėje, lyderiui Sylvainui Francisco sužaidus fantastiškus metus, Ąžuolui Tubeliui pranokus visus lūkesčius, trasnformavusis Mosesui Wrightui ir Arnui Butkevičiui tapus vienu geriausių turnyro snaiperių. Apie visas šias istorijas ir laukiančią seriją su Šarūnu Jasikevičiumi plačiai papasakojo „Žalgirio“ vadovas Paulius Jankūnas.
„Žalgiriui“ sezono pradžioje grėsė sunki krikšto ceremonija – Masiuliui debiutuojant trenerio pareigose, kauniečių pirmuose dviejuose turuose laukė dvi geriausios praeito sezono komandos – Stambulo „Fenerbahče“ ir „Monaco“.
Visgi šiuos du testus žalgiriečiai įveikė į kraitį įsimesdami abu taškus. Pasak Jankūno, toks startas buvo svarbus ne tik Masiuliui, bet ir komandos tikėjimui jo diegiama sistema.
„Po dvejų rungtynių tikrai nedarai išvadų, ar priėmei gerą sprendimą. Nes kas būtų, jeigu tuos pirmus du mačus būtume pralaimėję? Manau, kad toks startas labai stipriai padėjo ir pačiam Tomui. Jis per tas dvejas rungtynes įrodė, kad ta nauja sistema, kurią jis nori įdiegti, gali veikti ir kad ją tiesiog reikia tobulinti bei klausyti.
Manau, kad tos dvi pergalės pridėjo daug pasitikėjimo ir pačiam Tomui, ir komandai Tomu“, – teigė Jankūnas.
Greitai ir smagiai užsikūręs „Žalgiris“ pradėjo siausti ir po devynių turų su 7 pergalių ir 2 pralaimėjimų sąskaita rikiavosi pirmoje turnyrinės lentelės vietoje.
Jankūno teigimu, daliai klubo darbuotojų to užteko, kad patikėtų, jog priešakyje – neeilinis „Žalgirio“ sezonas.
„Nuomonės ofise buvo dvejopos. Aš labiau realistas, žiūriu į rungtynes po rungtynių, bet yra ir tokių, kurie labai greitai pradeda svajoti (šypsosi). Dėl to kartais tenka padiskutuoti. Bet negali po 9 rungtynių svajoti, kad būsi atkrintamosiose ar dar aukščiau. Vyksta tiek daug rungtynių, tiek daug išvykų, gali būti traumų, kaip praeitame sezone, žaidėjų išvykimų, karjeros pabaigų. Negali žinoti, kas bus po savaitės ir su kokia komanda žaisi kitas rungtynes. Nebuvo jokių didelių svajonių į priekį. Tiesiog buvo džiaugsmas, kad komanda tiki.
Tomas irgi per tas devynerias rungtynes kažkiek pasikeitė. Mačiau jį nuo pirmos dienos ir kaip jis augo bei keitėsi. Tas buvo smagiausia – kad komanda yra gyva, kad Tomas užsitarnavo komandos pasitikėjimą, kad visas trenerių štabas irgi patikėjo, jog viskas eina gera linkme“, – kalbėjo Jankūnas.
Susitikime su klubo nariais „Žalgirio“ bosas papasakojo ir daugiau įdomių istorijų apie nuostabiai susiklosčiusį sezoną, kuriame komanda dar kovos ir dėl vietos finalo ketverte:
– Koks treneris yra Tomas Masiulis?
– Žino, ko nori iš komandos. Žino, kad per treniruotes, discipliną ir gerą darbą tą galima pasiekti. Iš visų reikalauja maksimumo. Nebijo darbo. Ant to pastatė savo krepšininko karjerą ant to pastatė, ir dabar yra lygiai toks pats. Kiekvieną dieną arenoje būnu anksti, bet jie būna susirinkę dar anksčiau. Ne dėl to, kad čia gerai leidžia laiką, džiaugiasi pergalėmis. Jie dirba, analizuoja rungtynes. Vieni asistentai analizuoja vienas rungtynes, kiti – kitas. Visąlaik vyksta diskusijos apie krepšinį.
Labai primena Šaro laikus „Žalgiryje“. Tada nebuvau tame rate, nes dar žaidžiau. Bet kadangi trenerių kambarys ir štanginė yra beveik toje pačioje patalpoje, kažką vis galėdavai išgirsti. Temos būdavo vien tik apie krepšinį. Smagu matyti alkanumą. Trenerių štabas yra naujas ir jaunas, bet tas alkis yra išlikęs iki dabar.
– Spalį buvo smagu, bet lapkritį įvyko ir trijų pralaimėjimų serija. Kaip reagavote į ją?
– Tomas žino, kad mūsų pagalba visada yra šalia. Jeigu jam reikia tos pagalbos, jis visada tai ir pasako. Po rungtynių visąlaik vyksta analizės, o po tų pralaimėjimų diskusijos tapo gilesnės, nes analizavome, kas buvo daroma blogai. Su žaidėjais komandinio susirinkimo nebuvo, nes dar nebuvo pasiektas tas momentas. Komandinis susitikimas vyksta tada, kai jau dega visas namas.
Taip, su atskirais žaidėjais, kuriems sunkiau sekėsi įsilieti į tą sistemą, reikėjo pasikalbėti ir dar kartą priminti, kad už „Žalgirio“ logotipą nebus nieko aukščiau. „Žalgiris“ niekada nėra nieko laimėjęs žaisdamas po vieną. Ar laimime, ar pralaimime, tai yra visos komandos nuopelnas arba nepadarytas darbas.
– Kaip per šį sezoną augo Sylvainas Francisco, pradžioje kibirkščiavęsis ir su Masiuliu?
– Manau, kad jam sistema ir visos taktikos pasikeitė labiausiai. Visi matėme, kad praeitame sezone jam buvo užkrauta per daug. Jam būdavo sudėtinga žaisti 25-30 minučių darant viską. Jis yra labai geras žaidėjas ir gali tai daryti, bet žinant tai, kokio dėmesio jis sulaukdavo iš priešininkų, normalu, kad rungtynių pabaigoje jau būdavo pavargęs.
Jam šis sezonas yra kitoks, nes aplink jį atsirado ir Williamsas-Gossas, ir Maodo Lo. Ir Tomas nori, kad kamuolys daugiau judėtų iš vienos pusės į kitą. Francisco žaidimas keitėsi labiausiai, bet jis nebūtų jis, jeigu neprisitaikytų. Jis irgi nežinojo, kaip bus. Buvo kelios rungtynės su padidėjusiu nervingumu, bet jis yra aukščiausio lygio žaidėjas ir profesionalas. Kažkiek laiko tai užėmė, bet galiausiai jis priėmė, kad nuo to jam yra tik geriau, nes nereikia visą laiką persivarinėti kamuolio ir daryti visko. Iš jo statistikos ir komandos rezultatų matome, kad tai išėjo į naudą. Jeigu jis žaidžia dar geriau, o Williamsas-Gossas ir Lo jį pavaduodami įneša savo naudos, tada varžovams juos tris stabdyti yra tikrai sunku.
– Kalbant apie lapkričio mėnesį, tuo metu buvo daug nuomonių, kad viena trauma aukštaūgių grandyje gali labai stipriai sumaišyti kortas, Mosesas Wrightas irgi tuo metu bangavo. Ar nebuvo minčių pildyti priekinės linijos?
– Tikrai nebuvo taip, kad ieškojome aukštaūgio. Visą laiką tikėjome Mosesu. Kai prieš Naujus metus jis pradėjo suprasti sistemą ir jo žaidimo kreivė kilo į viršų, tos minties išvis atsisakėme. Dar yra Laurynas Birutis, Ąžuolas Tubelis, kuris antroje sezono pusėje momentais žaisdavo ketvirtoje penktoje pozicijose su Dustinu Sleva. Niekas nežinodavo, kuris ten yra ketvirtas ir kuris penktas (juokiasi). Manau, kad tai irgi yra dar viena mūsų stiprybė.
Tų klausimų apie aukštaūgį buvo daug. Kažkur kažkiek rizikavome, ačiū Dievui, kad nebuvo traumų. Viduryje sezono rasti naują žaidėją, kuris tiktų komandai ir neišbalansuotų rūbinės bei rotacijų, yra sudėtinga. Jeigu nėra kažkokios raudonos vėliavėlės, kad būtinai reikia, stengiesi to ir nedaryti.
– Kai Alenas Smailagičius pasirašė sutartį su Bolonijos „Virtus“, atsigręžėte į Ąžuolą Tubelį. Ką tada galvojo vadovybė? Kad gavo jauną žaidėją, kuris naudos galbūt duos tik kitame sezone? Ir ar kažkas iš vadovybės tikėjosi, kad jis gali taip žaisti jau pirmame sezone?
– Kad Ąžuolas priaugo Eurolygos lygį – galvojome ir žinojome. Bet turbūt niekas nesitikėjo, kad jis sužais tokį reguliarųjį sezoną. Tas tikėjimas dar buvo dėl to, kad turime tris įžaidėjus, kurie gali organizuoti žaidimą. Iš savo patirties žinau, kad dideliems žmonėms yra fantastika žaisti turint tokią gynėjų grandį. Turi juos stebėti, nes kartais gali net nepastebėti, kaip į tave atskrenda kamuolys.
Bet negalima atimti laurų ir iš Ąžuolo. Tai tikrai yra žaidėjas, kuris buvo po dideliu spaudimu, bet įrodė savo vertę. Nuo pirmų rungtynių jis žaidė užtikrintai ir brandžiai. Vau, įspūdinga, kokį debiutinį sezoną jis žaidžia.
– Kokia asmenybė yra Tubelis?
– Jis yra labai paprastas, labai solidus, labai ramus. Tylesnis, bet ne tylus. Ir aš turiu tokią nuomonę, kad su kiekvienais metais jis bus vis garsesnis ir garsesnis (šypsosi). Matome ir iš interviu, kad humoro jausmas viduje tikrai yra, bet gal dar reikia kažkiek apsiprasti. Tomas pasakė gerą frazę, kad su Ąžuolu nebūna jokių problemų. Vieną kartą pasakai ir būna padaryta. Tai tiesiog parodo žaidėjo lygį ir suvokimą.
– Šis sezonas puikus yra ir geriausiu reguliariojo sezono snaiperiu tapusiam Arnui Butkevičiui (54,3 proc. tikslumas atakuojant iš toli). Su kuriuo savo buvusiu komandos draugu jį palygintumėte?
– Taip, bet Arnas yra žinomas ne dėl savo tritaškių, o dėl savo gynybos, atsidavimo ir kovos dėl kamuolių, kartais ir alkūnių (šypsosi). Nors niekas to nesako, aš tuos dalykus matau. Sakyčiau, kad labiausiai primena Vytenį Lipkevičių, nes žaidimo stilius tikrai panašus: gynyba, didžiulė energija, perimti kamuoliai, bėgimas į greitą puolimą. Primena geriausių savo laikų Lipkevičių.
– Dar vykstant paskutinėms turo rungtynėms darėsi aišku, kad atkrintamosiose teks žaisti prieš Šarūną Jasikevičių. Kokia buvo jūsų pirma mintis?
– Jeigu „Fenerbahče“ būtų pirma, o mes 8-i ar 7-i, tas susitikimas būtų dar labiau tikėtinas. Bet susiklostė dar labiau neįtikėtinas rezultatas, kad jie užėmė ketvirtą vietą, o mes – penktą. Turbūt kažkas aukščiau taip sudėliojo. Tiesiog nesuplanuosi, kad taip įvyktų. Neįsivaizduoju, kiek bus emocijų, kiek viduje visko virs Tomui…
Dabar neatsimenu, kas pirmas pasakė apie laukiančią seriją. Bet nustebimo tikrai buvo.
– Kaip atrodo atkrintamųjų serija joje dalyvaujant Šarui?
– Nežinau, kaip buvo „Barcelona“ klube ir kaip yra dabar. Bet aš neįsivaizduoju, kad būtų galima dar daugiau lįsti į detales, kiek jis lenda viso sezono metu. Pas jį pagalvota apie viską: ne taip pastatyta pėda, esi ne ten atsisukęs, ne ta pozicija. Šiuose dalykuose jis yra maksimalistas ir jų išsireikalauja.
Nesakyčiau, kad serijoje yra daugiau spaudimo ir analizių. Visi supranta, kad ten jau nėra kada kažką keisti. Yra koncentruojamasi į pasutines rungtynes ir tai, ką darei blogai.
– Ko reikės „Žalgiriui“, kad galėtų mesti iššūkį ir kovotų dėl finalo ketverto?
– Svarbiausia yra koncentracija, fiziškumas ir žaidybinio plano laikymasis. Manau, kad šie trys dalykai bus patys svarbiausi. Žaisime prieš komandą, kuri yra pirmoje vietoje pagal visus gynybinius rodiklius. Jie tikrai sudarys labai sudėtingas sąlygas mūsų lyderiams kurti žaidimą ir net judėti aikštelėje. Tai bus tikrai sudėtinga, bet reikės neprarasti galvų, žaisti kantriai ir vykdyti rungtynių planą. Kiti žaidėjai turės padėti lyderiams, kad tik jie gautų kažkiek įkvėpti gryno oro.
– Kaune bus žaidžiamos bent vienerios serijos rungtynės. Kiek įmanoma iš jų uždirbti?
– Atkrintamosios visada yra papildomos pajamos klubui ir organizacijai. Palyginus su praeitais kartais, šis kartas bus pelningesnis. Bet kartu ir pats renginys bus kitoks. Klubas tikrai pasirūpins, kad žmonės jaustų, jog arenoje vyksta atkrintamosios. Tikiu, kad atmosfera bus dar karštesnė.
– Kitos trys komandos, kurios vyks į finalo ketvertą?
– „Olympiacos“, „Real“, nes namuose jie šiemet yra beveik neįveikiami. „Valencia“ ir „Panathinaikos“ serija bus labai įdomi ir turbūt mažiausiai nuspėjama. „Valencia“ žaidžia turbūt greičiausią ir patraukliausią akiai krepšinį, bet jis tuo pačiu yra ir sėkmingas, nes reguliariajame sezone jie užėmė antrą vietą. „Panathinaikos“ turi tiek talento, kiek neturi nė viena kita komanda. Jeigu bus susikaupę ir teisingai pažiūrės į rungtynes, talento jie turi daugiau. Bet nenuvertinkime ir „Valencia“, nes ji jau įrodė, kaip gali ir moka žaisti. Jų žaidėjai puikiai tinka vienas prie kito ir jeigu jau turiu pateikti atsakymą, sakysiu, kad „Valencia“.