Po traumos sugrįžus Zionui Williamsonui ir prie komandos prisijungus Larry Nance’ui Jr., lietuvio Jono Valančiūno minutės „New Orleans Pelicans“ ekipoje sumažėjo.
Nepaisant to, centras iš Lietuvos vis tiek sugeba vidutiniškai rinkti po 14,4 taško ir 10,3 atkovoto kamuolio. Pagal pirmąjį rodiklį JV „Pelicans“ ekipoje yra ketvirtas, pagal antrąjį – absoliutus komandos lyderis.
Kalbėdamas su NBA Valančiūnas teigė, jog tai – dar tik pati pradžia, nes grįžus praeitą sezoną visai nežaidusiam Zionui komanda iš esmės pasikeitė. Kaip ir paties lietuvio rolė.
Šiuo metu „New Orleans Pelicans“ ekipa Vakarų konferencijoje su 5 pergalėmis ir tiek pat pralaimėjimų rikiuojasi septintoje vietoje, tačiau Valančiūnas teigia, jog ši komanda yra pajėgi siekti kur kas daugiau. Tik prieš tai reikia apsišlifuoti su pasikeitusia komanda.
Visas Valančiūno interviu su NBA apie partnerystę su Zionu, padidėjusį universalumą, Ukrainą ir Lietuvos išsivadavimą iš Sovietų Sąjungos – žemiau:
– Kaip sekėsi tvarkytis su vis iškrentančių Brandono Ingramo ir Ziono Williamsono netektimis?
– Reikėjo kažkaip suktis iš padėties. Mums trūko ir BI, ir Ziono, tačiau turime gilią sudėtį. Kiekvienas vyrukas gali būti produktyvus. Zionas pernai nežaidė, tačiau yra svarbi komandos dalis šį sezoną. Galbūt net pati svarbiausia. Jeigu sugebėsime išlikti kartu ir sveiki, tikiuosi didelių dalykų.
– Esi gana universalus žaidėjas? Tačiau kas padėjo tapti universaliu ir savo rolėje komandoje?
– Turi prisitaikyti. Su Zionu turime labai daug parako po krepšiu. Kiekvieną kartą mums abiems aikštėje bus per mažai vietos. Todėl turi būti universalus, galėti žaisti prie tritaškio linijos, perdavinėti kamuolį. Būti vien žaidėju po krepšiu neužtenka. Šis prisitaikymas užtruks, bet kol laimime, tol viskas gerai.
– Koks yra jūsų ryšys su Zionu Williamsonu?
– Turime gerą ryšį, dar tik apsišlifuojame. Aš galiu žaisti su kamuoliu ir kelti grėsmę nuo trijų taškų linijos. Privalai būti pavojingas per visą aikštelės perimetrą. Ties tuo labai daug dirbu. Šiandieniniame NBA pozicijų nėra, turi mokėti daryti viską. Aukšti vyrukai dabar gali mesti, atlikti perdavimus ir varytis kamuolį. Tai nebe ta pati lyga, kokia buvo prieš 10-15 metų. Privalai prisitaikyti. Jeigu pavyks tą padaryti, tuomet liksi lygoje. Viskas taip paprasta.
– Ar dirbai ties šiais įgūdžiais iki NBA tampant tokia, kokia ji yra dabar?
–Ne, visada žaidžiau kaip tradicinis aukštaūgis. Pamenu, kai atėjau į NBA, kiekviena komanda turėjo po sunkų vyruką, kuris trynėsi po krepšiu, žaidė agresyviai ir stumdydavosi. Norėjau jiems prilygti, norėjau būti toks pats. Sunkiai dirbau sporto salėje, auginau raumeninę masę. Nebuvau toks greitas ir daug nebėgiojau. Maždaug tuo metu viskas pradėjo keistis, aukšti žaidėjai pradėjo darytis vis atletiškesni ir pradėjo mėtyti tritaškius. Todėl man vėl reikėjo sukūsti, pradėti bėgioti ir išmokti mėtyti iš tolimesnių distancijų.
– Kada viskas pasikeitė tavo žaidime?
– Ties metimu dirbau kiekvieną vasarą, tačiau rungtynių metu man neprireikdavo mesti. Pamenu, kai pirmą savo tritaškį pataikiau 2016/2017 metų sezone. Kitą sezoną viskas pradėjo suktis aplink galėjimą pataikyti iš toli.
– Kaip išmokai gintis ir prieš tradicinius, ir šių dienų aukštaūgius?
– Šioje lygoje sunkiausias dalykas yra gynyba. Visi žaidėjai yra labai įgudę. Žaidėjų meistriškumas pasiekė visai kitą lygį. Aukšti žaidėjai pradėjo pataikyti ir išmoko varytis. Kiekvieną vakarą gali pamatyti pačių įvairiausių žaidėjų, žaidžiančių 1 prieš 1. Anksčiau centrai rungtyniaudavo prieš centrus. Tačiau jeigu nori būti sėkmingas ir likti šioje lygoje, privalai prisitaikyti. Savo arsenale turi turėti labai daug ginklų, galėti bėgti ne tik nuo krepšio iki krepšio, bet ir į aikštelės kraštus. Gintis prieš universalų aukštaūgį yra labai sunku.
– Filmavaisi dokumentikoje „Kita svajonių komanda“? Kaip Lietuvos laimėtas bronzos medalis 1992 metų Barselonos olimpinėse žaidynėse paveikė tave?
– Krepšinis yra labai svarbi Lietuvos dalis. „Kita svajonių komanda“ nebuvo vien pasakojimas apie jį. Tai – pasakojimas apie nepriklausomybę. Mus iki 1991-ųjų buvo okupavusi Rusija ir Lietuva išgyveno labai sunkius laikus. Šis filmas – politinė ir krepšinio istorija. Savo krepšiniu parodėme, kad galime būti nepriklausoma valstybė. Visi filme esantys žaidėjai – Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis – jie kovojo už nepriklausomybę krepšinio aikštelėje. Jie žaidė prieš rusus dėl bronzos ir laimėjo. Tai tarsi vainikavo išsilaisvinimą iš Rusijos okupacijos.
–Kaip pasikeitė tavo gyvenimas ir perspektyvos po to, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę?
– Tuo metu man tikriausiai buvo tik trys mėnesiai. Tačiau vėliau visi supratome ir mėgavomės nepriklausomybe. Dabar vėl vyksta panašūs dalykai pasaulyje. Tai liūdna, baisu ir sunku žiūrėti. Vienas momentas nulėmė mano ateitį, dabar galiu būti laisvas žmogus, galiu gyventi laisvoje šalyje.
– Ar tarp pažįstamų turi žmonių, kuriuos tiesiogiai paveikė Rusijos invazija Ukrainoje?
– Turiu keletą draugų ir draugų draugų, kuriuos šie įvykiai labai stipriai paveikė. Žmonės praranda namus ir viską, ką turėjo. Tai liūdna ir baisu. Esu laimingas, kad su tuo nesusidūrė mano šeima. Mano šeima vis dar yra su manimi. Stengiuosi kiek įmanoma daugiau teikti paramą tai pasaulio daliai. Reikia suprasti, kad tai nėra vienos šalies kova. Su tokia pačia invazija gali susidurti kita šalis. Visi turime remti Ukrainą. Jie kariauja ir mūsų karą, ne tik savo.