Lietuvos futbolo rinktinė Portugalijoje ruošiasi rytojaus dvikovai su Gibraltaro rinktine. Kitą antradienį ekipos susitiks Kaune ir tada paaiškės, kuri rinktinė tęs kovas Tautų lygos C dvizione, o kuri kris į D divizioną.
Prieš išvyką į Portugaliją, komandos vyr. treneris Edgaras Jankauskas pasidžiaugė, kad daug futbolininkų, rungtyniaujančių užsienio klubuose, pastaruoju metu gauna daug žaidybinio laiko.
Vienas tokių yra Pijus Širvys, kuris po sėkmingo praėjusio sezono „Panevėžyje“ persikėlė į legendinį Slovėnijos klubą – „Maribor“ ir įsitvirtino pagrindinėje sudėtyje. Pokalbyje su Tautvydu Vencevičiumi Širvys papasakojo apie sąlygas bei konkurenciją Mariboro komandoje, apie žaidimą šalia futbolo žvaigždžių, žaidėjams svarbų aistruolių palaikymą bei būtinybę nugalėti Gibraltaro futbolininkus.
– Atvykai vienas paskutinių. Ar sunki buvo kelionė iki Portugalijos?
– Taip, kelionė buvo sunki. Sekmadienį turėjom rungtynes, pirmadienį buvo skrydis iš Liublianos į Šveicariją, iš ten į Lisaboną. Ten susitikom su Arvydu ir Emiliu ir kartu skridome į Faro. Jaučiasi kažkiek tas nuovargis, bet jis greitai pradingsta, kai susitinki su senais draugais. Emocijos pačios geriausios.
– Pasirinkai rungtyniauti Slovėnijos titulučiausiame klube – „Maribor“. Ar buvo pasiūlymų iš kitų klubų?
– Pirmiausia buvo pasiūlymas iš Bulgarijos, po to kai sekėsi gerai žaisti prieš bulgarus. Dar buvo susidomėjimas iš Čekijos, Kazachstano. Tada gavau pasiūlymą iš „Maribor“ ir tikrai ilgai nedvejojau. Titulučiausias klubas Slovėnijoje, žaidęs ir Čempionų lygoje. Pakalbėjau su direktoriumi, pristatė visus planus. Klubas sau kelia tik aukščiausius tikslus. Tad nereikėjo daug laiko apsispręsti.
– Kas labiau lėmė klubo susidomėjimą tavimi, žaidimas už „Panevėžį“ ar sėkmingas pasirodymas rinktinėje?
– Manau, ir tas, ir tas. Tie įvarčiai rinktinėje tikrai įtakojo, bet šiais laikais skautai žiūri ne vienerias ir ne kelias rungtynes. Tikrai lėmė ir žaidimas už „Panevėžį“. Praleidome mažai įvarčių, tapome čempionais. Tai tikrai labai daug nulėmė.
– Kaip pavyko laimėti konkurencinę kovą dėl vietos startinėje sudėtyje?
– Buvo ta nežinomybė, nežinai kur važiuoji. Šiek tiek baimės buvo. Nežinai, kaip pritapsi, ar patempsi tą lygį. Sekasi kol kas gerai, žaidžiu visas rungtynes. Treneris pasitiki, o tai yra svarbiausia. Turėjom labai gerą pasiruošimą Turkijoje. Visas komandos sulipdymas labai daug prisidėjo.
Konkurencija labai didelė, klube turime daug žaidėjų – apie 30, į kieviena poziciją po 3 žaidėjus. Kažkiek buvo sėkmės, nes mano pozicijos žaidėjas, komandos kapitonas, patyrė traumą. Bet treneris manimi pasitiki, aš žaidžiau ir kai jis buvo sveikas. Komandai sekasi gerai, treneris per daug nieko nenori keisti. Rezultatas yra, treneris pasitiki, man pačiam irgi gerai sekasi, tad viskas puiku.
– Kaip tave priėmė komanda, kuri neturi daug legionierių?
– Yra viso 6 tikri legionieriai ir keli austrai, bosniai, bet jie nelabai skaitosi, nes kalba ta pačia kalba. Priėmė gerai. Visi puikiai kalba angliškai, tad nėra kažkokių komunikacijos problemų. Visi draugiški, bet tą pagarbą reikia užsitarnauti. Visur yra tas pats. Reikia sunkiai dirbti per treniruotes. Jie mato, kad aš nenusileisiu dvikovose, treniruotėse. Tą pagarbą iš komandos draugų paprasčiausiai reikia užsitarnauti.
– Kokio yra šio sezono klubo tikslai?
– Atėjau į klubą įpusėjus sezonui. Jie tikrai nepradėjo taip, kaip norėtų, bet šiuo metu demonstruojam gerą formą. Aišku, sunku pavyti „Celje“, bet į antrą vietą, į sidabrą, galim dar Justą pavyti. Laukia dar dvi rungtynės prieš Liublianos komandą. Bus labai įdomu, visi daug kalba apie šias rungtynes. Tai yra derbis ir visą laiką būna pilnas stadionas. Pats labai laukių šių rungtynių. Noriu išmėginti jėgas prieš Liublianą ir žaisti prieš Justą.
– Kiek žiūrovų renkasi į rungtynes?
– Stadionai daugelio komandų yra geri, aikštos kokybiškos. Mūsų tikrai labai geras stadienionas. Talpina apie 12 tūkstančių. Jei žaidžiamė prieš apatines lentelės komandas, tai susirenka mažiau – apie 3-4 tūkstančius. Bet jei žaidi prieš Liublianą ar „Celje“, tuomet būna pilnas stadionas.
– Kokios sąlygos klube, lyginant su „Panevėžiu“?
– Sąlygos labai geros. Klubas neseniai žaidęs Čempionų lygos grupėse. Ta visa bazė yra likusi. Viskas labai profesionaliai. Tau, kaip futbolininkui, nereikia apie nieką galvoti. Duoda mašiną, apgyvendinimą, maitinimą. Daktarai, treniruoklių salė. Šalia stadiono yra treniruočių aikštė su žole. Šalia dar yra su dirbtine danga. Treniruojamės dažniausiai ant žolės. Viskas tikrai puikiai.
– Klube antrus metus rungtyniauja Josipas Iličičius, didelė Slovėnijos futbolo žvaigždė. Koks tai komandos draugas?
– Už aikštės jis yra paprastas ir nuoširdus žmogus. Bet aikštėje jaučiasi jo kokybė ir indelis į komandą. Šeštadienį pelnė 2 nuostabius įvarčius. Matosi, kad jis atgauna savo formą, tą, kuri buvo „Atalanta“ komandoje. Jis gal nėra labai jaunas, bet yra motyvuotas. Nori pakliūti į Slovėnijos nacionalinę rinktinę. Jie žais Europos čempionate. Treneris man iškart pasakė, kad tiesiog duočiau kamuolį Jojo ir bėgčiau, o jis mane visada suras. Tą bandau ir daryti.
– Iš tokių žaidėjų galima ir pasimokyti?
– TIkrai taip. Dar pas mane krašte yra Soudani, dešinys saugas, tas pats Josipas. Su tokiais žaidėjais yra vienas džiaugsmas žaisti. Tiesiog mėgaujuosi tomis akimirkomis. Kai turi tokį žaidėją priekyje, tai ir pačiam yra lengviau. Būna kartais lygios rungtynės, kad ir paskutinės, su „Koper“. Jie mus vejasi. Buvo rezultatas 1:1 ir individualiais veiksmais paima vienas žaidėjas ir pasprendžia.
– Ar nesukuria papildomos įtampos pergalės prieš Gibraltarą būtinumas?
– Nesukelia. Čia turi būti tokie tikslai. Taip turi būti ir mes privalome nugalėti. Nėra jokių klausimų.
– Atsakomosios rungtynės bus Kaune. Kiek svarbus yra žiūrovų palaikymas?
– Čia yra neįkainojama. Tą patį kartais jaučiu „Maribor“, kai žaidžiam prie pilnų tribūnų. Tie aistruoliai suteikia papildomų jėgų. O, kai žinai, kad žaidi už Lietuvos rinktinę, visi stadione yra lietuviai, skanduoja „Lietuva“, tai čia yra kažkas fantastiško.
– Kada vestuvės?
– Birželio 14.