Ilgą laiką trečios Lietuvos krepšinio jėgos pozicijas apleidęs „Šiaulių“ krepšinio klubas šiemet kuria vieną gražiausių sezono istorijų, o sėkmingas pirmasis pilnas Dariaus Songailos sezonas vyriausiojo trenerio kėdėje ir klubo aiškiai demonstruojamos ambicijos signalizuoja apie potencialų krepšinio atgimimą Saulės mieste.
Pernai „Šiauliai“ Lietuvos krepšinio lygoje užėmė 7 vietą ir krito pirmajame atkrintamųjų etape, o prieš tai, 2022-2024 m. Saulės miesto komandai sezonai baigdavosi dar prieš atkrintamąsias.
Visgi šie metai „Šiaulių“ komandai yra kitokie. Nors šį sezoną Lietuvos krepšinio lygoje su „Šiauliais“ rungiasi tik 8 kitos komandos, Songailos kariauna jau turi surinkusi daugiau pergalių nei per visus praėjusius metus ir tęsia įtemptą kovą dėl finišo stipriausiųjų trejete.
Kaip ir daugiau nei pirmą XX a. dešimtmetį, dažniausiai nusileidžiant tik Kauno „Žalgiriui“ ir Vilniaus „Rytui“.
O indikacijų apie klubo ambicijas sugrįžti į šlovingus laikus buvo jau vasarą, kuomet organizaciją papildė geriausiu šalies krepšinio vadybininku tituluojamas Ginas Rutkauskas, o komandos rakteliai buvo patikėti perspektyviam, bet dar naujai iškeptam treneriui, kuris vasarą su Lietuvos U20 rinktine pasidabino Europos čempionato sidabro medaliais.
„Niekada negalvojau, kad negaliu, – apie tai, ar prieš pirmąjį pilną sezoną vyr. trenerio pozicijoje turėjo dvejonių, atsakė Songaila. – Sunkiausia buvo išjungti mąstymą, kas laukia toliau, nes treniruočių procesai, bendravimas su žaidėjais…
Tie „x“ ir „o“ braižymai, taktikos man nebuvo naujiena, nes tuo gyvenu jau 10 metų. Bet vyr. trenerio kėdėje esi visai kitas žmogus, nes čia tenka atsakomybė ir už asistentus, ir už darbuotojus, kineziterapeutus, fizinio rengimo trenerius, žaidėjus. Galvoje pastoviai kažkas sukasi. Po rungtynių grįžti namo ir paspausti išjungimo mygtuką yra sunkiausias dalykas.“
Pasak jo, Europos čempionate įvykusi įžanga į vyr. trenerio poziciją jį puikiai paruošė iššūkiams „Šiauliuose“.
„Asistento darbas San Antonijuje ir „Žalgiryje“ kažkokios patirties davė, bet ne vyr. trenerio. Net ir tie metai su rezervine rinktine nebuvo tas pats. Vis dėlto žaidėme tik trejas kontrolines rungtynes, nebuvo jokio spaudimo. Esi toje vyr. trenerio rolėje, bet stresinių situacijų nėra.
Bet Europos čempionatas su U20 rinktine, kai atsistoji už kažkokios komandos vairo, esi atsakingas už viską, o tai jau yra rezultatų reikalaujantis turnyras, buvo toks geras tramplynas įšokti į vyriausiojo trenerio vandenis“, – kalbėjo Songaila.
– Dar prieš sezoną buvo ženklų, kad „Šiauliams“ gali būti keliami aukšti tikslai, kai komandos rakteliai buvo įteikti perspektyviam treneriui, o klubą papildė geriausiu šalies krepšinio vadybininku laikomas Ginas Rutkauskas. Ar tai didino spaudimą jums?
– Pasakysiu sąžiningai: man nebuvo iškelti jokie reikalavimai. Kalbant su Ginu, garsių skelbimų irgi negirdėjau. Galbūt žiniasklaida kažką matė, bet aš prieš sezoną nemačiau, kad būtų viešai paskelbti „Šiaulių“ komandos tikslai. Man jos nebuvo keliamos. Aš atėjau dirbti darbą, klubas žinojo, kad man tai bus pirmieji metai vyr. trenerio pozicijoje. Taip, organizacija padarė didelį darbą pasikviesdama Giną Rutkauską. Jis daro didžiulį darbą ir man labai padeda. Su juo turime artimus santykius, bet tos sezono ambicijos tikrai nebuvo išreikštos garsiai.
– Esate sakęs, kad jūsų krepšinio filosofijai didžiausią įtaką yra padaręs legendinis San Antonijaus „Spurs“ treneris Greggas Popovičius. Kokią įtaką jis padarė jums?
– Laikai keičiasi, žaidėjai dabar yra kitokie, reikia suprasti jų psichologiją, ko jie tikisi, kaip jie reaguoja, koks šiuo metu yra pasaulis, ko jie reikalauja iš savęs ir kitų… Viskas yra kitaip, jau nebėra tos serbiškos mokyklos, kad turi parodyti, jog esi bosas, jūs klausykite manęs ir viskas bus gerai. Turi rasti kalbą su žaidėjais, o tie šešeri metai San Antonijuje to labiausiai ir išmokė. Popovičius buvo geriausias to pavyzdys: jis rasdavo kalbą net ir tais atvejais, kai žaidėjai būdavo nepatenkinti savo role. Treneris turi žinoti, kaip išlaikyti žaidėjus savo pusėje, kaip juos suprasti.
Žinoma, pats buvau žaidėjas ir žinau, kad vieniems krepšininkams veikia vieni metodai, kitiems – kiti. Tie šešeri metai „Spurs“ klube rasti tuos kampus ir išmokė.
– Ekspertai teigia, jog ir „Šiaulių“ krepšinis primena NBA.
– Visi žiūrime Eurolygą. Užtenka pasižiūrėti į bet kurią komandą, kad suprastum, jog tai nėra ta Eurolyga, kokia buvo prieš 10 metų, kai viskas buvo paremta deriniais. Dabar ir ten žaidžiama NBA stiliumi. Ne paslaptis, kad ta mada ateina ir į LKL. Taip, yra komandų, kurios dar žaidžia kitokį krepšinį, bet nenuostabu, kad ir mano filosofija po šešerių metų NBA primena laisvesnį krepšinį.
– Bet viena yra žaisti NBA krepšinį su NBA lygio talentais ir visai kas kita – Lietuvos krepšinio lygoje.
– Yra labai daug rizikos. Visų pirma, išskyrus „Rytą“ ir „Žalgirį“, LKL yra mažai komandų, kurios turi žaidėjus su ilgamečiais kontraktais. Čia nepasirašinėji žaidėjų, kuriuos galėtum užsiauginti per 3-4 metus. Jeigu čia žaidėjas sužaidžia, tu beveik žinai, kad kitais metais tu jo neturėsi. Todėl vėl turi ieškoti to paties, nors rasti žaidėją, kuris priliptų prie sistemos, yra sunku. Išlaikyti jį po to, kai jis prilipo – dar sunkiau.
Ta sistema yra pavojinga ir sudėtinga, nes yra labai daug sudedamųjų dalių, kurias reikia išpildyti. O jeigu jau pavyksta jas išpildyti, jos ilgai susiklijavusios nebūna.
– Grįžtant prie šio sezono, spalio-lapkričio mėnesį „Šiauliai“ buvo atsidūrę duobelėje, kai buvo pralaimėtos 9 iš 12 rungtynių. Ar tada nejautėte didėjančio spaudimo?
– Turėjome sunkų etapą. Bet jau esu sakęs, kad jeigu kas manęs paklaustų, ko būčiau norėjęs nuo sezono pradžios, būčiau atsakęs, kad tai – pilna sudėtis. Nes buvo kaip užburtas ratas: tik du žaidėjai grįžta į rikiuotę – du iškrenta. Ir tai sukosi visą sezoną. Tai kažkas ne formoje, tai kažkas susirgo, tai kažkam trauma, tai kažkas grįžo, bet susitraumo kitas. Paskutines rungtynes toje atkarpoje pralaimėjome prieš „Gargždus“ namuose. Tą mačą baigėme su dviem 17-mečiais. Žinojau, kas tuo metu vyko mano komandoje ir tų pralaimėjimų per stipriai nesureikšmindavau. Žinojau situaciją ir tikėjau, kad ateityje visi dalykai pasitaisys. Galiausiai viskas išsisprendė ir dabar, artėjant sezono pabaigai, pradedame klijuotis.
– Ar jau pilnai matote tą vaizdą, kurį norite matyti aikštėje?
– Banguojame, kaip ir dauguma LKL komandų. Laimėjome ketverias rungtynes iš eilės, po to trejas iš eilės pralaimėjome, nors tai įvyko prieš lygos lyderius – „Žalgirį“, „Rytą“ ir „Neptūną“. Iš to tragedijos nedariau, bet to bangavimo norėtųsi mažiau. Ir rungtynėse norėtųsi ne 20-25 gerų minučių, o 30.
– Ar „Šiaulių“ sugrįžimas į pergalių kelią ir Camo Reddisho išvykimas – tik sutapimas?
– Nėra vieno veiksmo, kuris būtų pilnai atsakingas už tokį rezultatą, nes komandoje tiesiog yra per daug judančių dalių. Daug visko sutapo – į rikiuotę po traumų grįžo Vaidas Kariniauskas ir Siimas Sanderis Vene, pagaliau turėjome normalias treniruotes, jaunuoliai jau buvo ne 8-9 rotacijos žaidėjai, o 10-12, pradėjome turėti treniruotes penki prieš penkis, pasitempė kiti žaidėjai.
Su Reddishu mes žaidėme kitaip, bet nemanau, kad tai buvo vienintelis kauliukas, kuris viską persvėrė. Buvo daug sudedamųjų.
– Kiek sunku buvo Reddishui iš Los Andželo persiorientuoti į Šiaulius?
– Žinoma, jis visą laiką pražaidė NBA, buvo tarp 10 aukščiausių šaukimų naujokų biržoje. Jo gyvenimo stilius, prie kurio jis buvo pripratęs, yra vienoks. Šiauliai nėra Los Andželas. Dar buvo ir šeimyninė situacija – neseniai gimė vaikas, o jis jau po 2-3 mėnesių išvažiuoja į Lietuvą, kur nežinojo, ko gali tikėtis. Buvo daug sudedamųjų dalių.
– Su „Neptūnu“ turite lygiai pergalių. Ar žinojimas, kad galite kilti iki trečios vietos, kažkiek didina spaudimą?
– Prieš sezoną daugelis ekspertų „Šiaulių“ nematė net arti to, kur dabar esame. Grįšiu prie to, kad pirmiausia viską įrodinėti turėtume tik sau patiems. Man yra svarbiausia, kad mano komandos žaidėjai tikėtų tuo, ką darome, kad galime kovoti ir įveikti topines LKL komandas. Tai man yra svarbiausia, o ne prognozės ar vietos. Natūralu, kad apetitas kyla bevalgant. Tikiuosi, kad žaidėjai yra alkani ir dabartinio rezultato jiems neužtenka. Kas liečia trečią vietą – man tai nėra svarbu. Atkrintamosiose vis tiek reikės prieš kažką kovoti ir bandyti laimėti.
– Cedricas Hendersonas šiuo metu yra rezultatyviausias LKL žaidėjas. Ar įmanoma jį išlaikyti komandoje?
– Kiekviena komanda norėtų išlaikyti savo lyderį, o ar tai realu – sužinosime po sezono. Turime labai gerą tarpusavio supratimą su jo agentu, kad išlaikytume jo ramybę ir nekištume į galvą minčių, kas gali būti kitais metais. Norime, kad jis susikoncentruotų į šį sezoną. Jis pats supranta, kokį sezoną žaidžia. Baigsis sezonas ir tada bus galima kalbėti.
– Koks tai yra žmogus rūbinėje?
– Man labiausiai patiko tai, jog jis yra labai konstruktyviai kritiką priimantis žaidėjas, norintis augti ir tobulėti. Tas jo augimas iš to ir kilo. Kitas dalykas – jis gali būti geras žaidėjas abiejose aikštės pusėse, gali ir gerai pulti, ir gerai gintis. Jeigu jis suvoks, kad aš to iš jo reikalauju neveltui, jis tikrai galėtų žaisti aukštesniame lygyje. Manau, kad kitą sezoną tai ir pamatysime.
Jis yra labai fainas vaikis. Su juo gali lengvai nueiti papietauti ir pašnekėti ne tik apie krepšinį. Jis yra labai gero charakterio ir išauklėtas vaikis, su kuriuo gali mielai prašnekėti autobuse kelias valandas. Turime puikų ryšį su visais žaidėjais ir tikrai noriu, kad po šio sezono jie gautų dar geresnius kontraktus ir judėtų toliau. Todėl iš jų ir reikalauju.
– Koks yra jūsų ryšys su kitais komandos žaidėjais?
– Tarp mūsų žaidėjų ir trenerio ryšys buvo labai natūralus ir gana atviras nuo pat pradžių. Mes visą laiką atvirai kalbėdavome apie problemas. Mano žaidėjai tikrai žino, kad jeigu turi kažkokių problemų, pirmiausia reikėtų ateiti pas mane. Tokį santykį ir išlaikėme. Mano žaidėjo patirtis tikriausiai irgi davė naudos.
– Sporte neretai būna, kad trenerio ir sporto direktoriaus santykiuose būna įtampų. Kaip yra tarp jūsų ir Gino Rutkausko?
– Ginas dirba savo darbą, aš – savo. Kiek man teko matyti per savo žaidėjo ir trenerio karjerą, savo darbą geriausiai atlieka tos organizacijos, kurios daro savo darbą, nesikiša į kito daržą, bet randa bendrą kalbą. Manau, kad šitu klausimu net negalėjau prašyti organizacijos geresnio varianto, nes su Ginu esu dirbęs ir „Žalgiryje“. Jis labai gerai supranta mano darbo specifiką. Jis visada yra ten, jeigu reikia – pasikalbame ar pasiskambiname. Aš jam niekada neaiškinu, kaip jis turi dirbti savo darbą, o jis neaiškina man. Jeigu patenkame į pilką zoną, tada atsisėdame, kalbame, išklausome vienas kitą ir kartu priimame sprendimus.
– Kiek svarbu jums buvo pratęstas kontraktas su „Šiauliais“?
– Tai suteikia stabilumą. Turime šeimas, vaikus, savo situacijas. Ne paslaptis, kad trenerio darbas nėra pats stabiliausias ir maloniausias šeimyninei situacijai, jeigu važinėji po klubus kiekvienais metais. Išlaikyti stabilumą yra labai malonu. Smagu, kad organizacija parodė norą, jog likčiau kitiems metams. Reiškia, kad jie yra patenkinti darbu ir rezultatais. Stengsiuosi ir toliau daryti savo darbą ir tenkinti jų lūkesčius.
– Šiemet LKL Kauno „Žalgiris“ neturi lygių. Kokia tai yra komanda žiūrinti lygos konkurentų trenerio akimis?
– Aš net nenorėčiau velti „Žalgirio“ į LKL pokalbius, nes tame nėra prasmės. Jis yra dviejomis galvomis aukščiau už bet ką. Ir tai galioja viskam – nuo organizacijos, nuo sąlygų, nuo finansų… Aš žaidžiau LKL, žaidžiau tiek „Žalgiryje“, tiek „Ryte“. Nėra jokios prasmės galvoti, kuo „Žalgiris“ yra pranašesnis. Jie yra ir turi būti pranašesni viskuo, kad būtų ten, kur jie yra. Būtų netgi keista, jeigu kiti pradėtų su jais matuotis kepurėmis.