Su Lietuvos rinktine šiame lange vieną tašką iškovojęs Edgaras Jankauskas pripažino Serbijos futbolininkų pranašumą.
Sekmadienį Dariaus ir Girėno stadione mūsų futbolo rinktinė serbams nusileido 1:3. Visus tris varžovų įvarčius dar pirmajame kėlinyje sumušė Aleksandras Mitrovičius, Lietuvą skriaudęs jau ne pirmą kartą.
Serbų puolėjui tai buvo 3 karjeros „hat-trickas“ rinktinėje, o prieš Lietuvą jis yra pasižymėjęs daugiau kartų nei prieš kokią kitą nacionalinę komandą – 8.
„Rungtynes pradėjome ne taip, kaip norėjome ir turėjome, bet pagrindinė to priežastis buvo serbų nusiteikimas, – teigė Jankauskas. – Pirmame kėlinyje pamatėme tai, ko ir tikėjomės po jų dvejų nesėkmingų rungtynių iš eilės – jų galingiausią bei stipriausią versiją. Taip ir buvo. Neįprastai aukštai mūsų krašto gynėjus pasitiko jų krašto saugai, mums trūko laiko įžaisti kamuolį.
Gal kažkiek per daug buvo dvejonių, nenoriu sakyti baimės, bet trūko ramybės su kamuoliu, darėme daug neišprovokuotų klaidų. Per lėtai judėjo kamuolys, mes patys. Trūko judėjimo, gal čia antrų rungtynių istorija ar serbų pasiūlytas ritmas mus kažkiek sukaustė.
Jie savam stiliuj – įmušė tris kone identiškus įvarčius. Du galva, vieną „uždarė“ koja. Tokie įvarčiai, kokių jau esame nuo jų praleidę. Tokius jie muša ir kitiems priešininkams. Klydome gynyboje. Antrajame kėlinyje buvome arti nokauto, bet vyrai neatsiklaupė, sugebėjome mušti vieną įvartį ir atrodėme gana garbingai.“
– Ar Mitrovičiaus įvarčių epizoduose buvo įmanoma kažką padaryti, ar tiesiog pamatėme, už ką „Al Hilal“ ekipa Londono „Fulham“ klubui sumokėjo 50 milijonų eurų?
– Šiandien mes matėme futbolo elito atstovus. Jeigu komanda gali sau leisti laikyti ant suolo Turino „Juventus“ žaidėją, tai šį tą pasako. O Mitrovičius mus nubaudė savame stiliuje. Pasikartosiu, kad žinojome, kur jie kelia didžiausią pavojų, tačiau jie vis tiek mus nubaudė tose situacijose. Tokiais atvejais reikia pakelti rankas, pasveikinti priešininką ir pripažinti savo klaidas. Mes šiandien pralaimėjome individualiai stipresnei komandai ir mums ne gėda tą pripažinti, nes tokia yra realybė.
Buvo pavojus, kad šios rungtynės baigsis 6:0 ar 8:0 ir turbūt niekas nebūtų nustebę, jeigu tokiu ritmu, kas 10 minučių, jie būtų mušę įvarčius. Vyrai savo galimybių ribose atidavė maksimumą, bet meistriškumas šiandien nugalėjo. Mes galėjome tik žavėtis, kaip jie moka kontroliuoti kamuolį ir kaip moka surasti krašto saugus. Jie šiandien parodė kokybę. Žiūri ir mėgaujies, tik gaila, kad tie įvarčiai krito į mūsų vartus.
– Po pirmojo kėlinio Fiodoras Černychas su Vykintu Slivka susikeitė kraštais. Ar tai buvo išeities iš situacijos ieškojimas?
– Visada ieškome tų būdų. Kai yra sunku, ieškai išeičių. Rungtynių pradžioje turėjome planą izoliuoti Dušaną Tadičių, jį atidavėme ginti asmeniškai Ovidijui Verbickui. Kažkiek kapitoną išjungėme iš žaidimo, bet toje komandoje yra ir kitų dirigentų. Vėliau to plano atsisakėme, perėjome į 5 saugų liniją. Tie pakeitimai krašto saugų, ką mes darydavome ir anksčiau, vis tiek įneša kažką naujo. Bandėme viską, bet šiose rungtynėse nugalėjo meistriškumas.
– Gytis Paulauskas pelnė įvartį prieš Juodkalniją, dabar – prieš Serbiją. Ar galima sakyti, kad Lietuvos rinktinė pagaliau turi tikrąjį 9 numerį?
– Manau, kad taip. Gytis labai stipriai pažengė į priekį daugelyje komponentų: ir kamuolio priėmime, ir atakų užbaigime, ir dvikovos ore. Atsispyrimas dabar visai kitoks – atsispirinėja viena koja, anksčiau tą darydavo dviem ir pašokdavo tik kokius 30 centrimetrų. Dabar jis pakyla ir laimi didžiąją dalį dvikovų bei, kas yra svarbiausia, muša įvarčius.
– Ką dar tobulintino išryškino šie du mačai prieš Balkanų šalis?
– Šios rungtynės, ko gero, ir parodė, ką reikia labiausiai tobulinti, t. y. pačius paprasčiausius dalykus atlikti gerai. Tada ir vaizdas bus visiškai kitoks, nes dabar per daug jėgų ir energijos išeikvojam be kamuolio, atidirbinėdami už savo paprastas klaidas, netikslius perdavimus, paslydimus, blogus priėmimus. Tokios paprastos klaidos mums kainuoja minutes. Kiekvienas kamuolio praradimas reiškia minutę be kamuolio. Reikia vengti tokių dalykų.
Manau, kad šiandien sužaidėme žemiau savo galimybių ribų, nes norėjome ilgiau laikyti kamuolį. Nors gavosi 35 proc., nebuvo tokio užtikrintumo kaip prieš Juodkalniją.
– O ką teigiamo galima pasiimti?
– Aš manau, kad paaugome kaip komanda. Labai aiškiai žinome savo principus ir mėginame kiekvienoje stovykloje juos diegti. Svarbiausiuose žaidimo komponentuose mėginame pagerinti savo žaidimą ar bent jau nenuleisti kartelės.
– Ar galima sakyti, kad su Lietuvos rinktine auga ir futbolo sirgalių kultūra?
Tai yra naujas puslapis, kai jaučiame sirgalių palaikymą ir stengiamės jiems atsidėkoti geru žaidimu. Sirgaliai viską supranta. Šiandien mes pralaimėjome, bet sirgaliai nenustojo ploti, nesigirdėjo nei švilpimų, nei kažkokių pretenzijų. Jie mato mūsų atsidavimą, mato, kad vyrai stengiasi. Mes daugelyje vietų atsiliekame nuo elito, tačiau vyrai stengiasi kompensuoti šiuos dalykus savo sąžiningu darbu. Jie už tai mums irgi atsidėkoja. Tikiuosi, kad tas ryšys ir toliau bus.
– Ar pirmajame kėlinyje Edvinas Gertmonas pajautė kažkokį skausmą, ar tas prisėdimas buvo taktinis manevras?
Geras klausimas, nieko nepaslėpsi. Tai buvo maža taktinė gudrybė. Nenoriu siųsti jokios kritikos teisėjų departamentui, bet manau, kad šiandien užsitarnavome kažkokią gudrybę, nes man atrodo, kad šiandien serbams iš jų buvo parodyta šiek tiek per daug pagarbos. Kiekvienas mūsų prisilietimas buvo bauda, o mums akivaizdžių nedavė. Reikėjo kažkokių pauzių. Buvo momentas, kai patyrėme žaidybinę krizę. Reikėjo daryti kažkokius veiksmus, perstatymus. Lai visi žino, kad tai buvo taktinė gudrybė.