Jau rytoj buvę bendražygiai Atėnų „Panathinaikos“ komandoje Šarūnas Jasikevičius ir Vassilis Spanoulis susikaus dėl savo pirmojo Eurolygos trofėjaus trenerių karjerose. Prieš sekmadienio finalą 49-erių lietuvis pripažino nesitikėjęs, jog tokia akistata kada nors įvyks.
Skirtingai nei finalo ketverte debiutuojantis Spanoulis, Jasikevičius Eurolygos finale kausis antrą kartą. Pirmas sykis 2021 m. su „Barcelona“ geriausiam Eurolygos treneriui buvo nesėkmingas, mat tąkart įveikti Stambulo „Anadolu Efes“ nepavyko.
Visgi sekmadienį Šaro laukia antras šansas.
„Esame labai laimingi būdami šioje pozicijoje. Šiek tiek pailsėjome, dabar grįžtame į darbą ir stengiamės pasiruošti rytdienos rungtynėms“, – šeštadienį bendroje spaudos konferencijoje teigė Jasikevičius.
Stambulo „Fenerbahče“ ekipą į pirmą finalą nuo 2018 m. atvedęs lietuvis dėl titulo susikaus su žmogumi, su kuriuo 2008-2009 m. sezone „Panathinaikos“ komandoje kartu į viršų kėlė čempionų titulą būdami žaidėjais.
„Galvojau apie tai, – apie akistatą su Spanouliu kalbėjo Šaras. – Su laiku svajonės keičiasi. Kai esi vaikas, nori žaisti NBA, kai pradėjau žaisti profesionaliai, norėjau to paties, vėliau tikėjausi kiek įmanoma labiau pratęsti savo karjerą. Bet niekada neįsivaizdavau, kad kartu sėdėsime spaudos konferencijoje prieš Eurolygos finalą. Niekada apie tai negalvojau, bet štai esame čia. Tai yra neįtikėtina.“
Lietuviui antrino ir pats Spanoulis.
„Pritariu Šarui. Visada orientavausi tik į dabartį, bet mes abu mylime krepšinį, esame nugalėtojai, mėgstame laimėti ir varžytis. Niekada apie tai negalvojau. Kai žaidėme kartu su Šaru, galvojau tik apie tai, kaip reikėtų nueiti kartu išgerti“, – šyptelėjo graikas.
Jo vadovaujama „Monaco“ ekipa į finalą žengė netikėtai įveikdama aiškia finalo ketverto favorite vadintą Pirėjo „Olympiacos“. Visgi Jasikevičiaus monegaskų patekimas į finalą nenustebino.
„Monaco“ vakar surengė puikų pasirodymą, suardė „Olympiacos“ žaidimą. Bet tai yra tik vienas iš daug dalykų, kuriuos jie daro gerai. „Monaco“ finale yra ne be priežasties. Jeigu norime laimėti, turėsime sužaisti visapusiškas rungtynes. Jų spaudimas gynyboje yra vienas faktorius, bet jų yra ir daug daugiau“, – varžovams pagyrų negailėjo lietuvis.
– Reguliariajame sezone prieš „Monaco“ praleidote 99 ir 98 taškus. Kaip ketinate riboti jų puolimą sekmadienį?
– Tai yra finalas, kuriame privalai sužaisti visapusiškas rungtynes. Daug kas priklauso nuo gynybos, bet mūsų žaidimui daug įtakos turi ir sprendimai puolime. Turėsime kiek įmanoma labiau mažinti klaidų skaičių, užimti geras pozicijas. Manau, kad jeigu žaidi protingai puolime, tai gali padėti ir gynybai. Grįžtame prie to paties: finale reikia sužaisti geras rungtynes abiejose aikštės pusėse.
– Abu jus „Panathinaikos“ komandoje treniravo Željko Obradovičius. Ar kažko pasisėmėte iš jo?
– Labai sunku pasakyti. Stengiesi prisiminti dalykus, kurie tau padeda ir kurių geriau nedaryti. Svarbiausias dalykas buvo tai, kad ta „Panathinaikos“ komanda turėjo labai daug talentingų žaidėjų, bet vis tiek radome būdų žaisti su vienu kamuoliu. Daug žmonių galvojo, kad mum reikės bent dviejų ar trijų. Tačiau radome būdų juo dalintis ir žibėti drauge. Supratome, kad žibėti turi komanda, o ne individualūs žaidėjai. Kai komandai sekėsi tai daryti, galėjome lengviau ieškoti ir asmeninių būdų prisidėti. Bet visada svarbiausia yra komanda.
– Ar manote, kad Željko žiūrės jūsų rytdienos akistatą?
– Ne, manau, kad Željko eis į bažnyčią melstis (ironiškai šypsosi). Žinoma, kad žiūrės, nes jis yra krepšinio žmogus. Po pusfinalio šiek tiek kalbėjomės, apsikeitėme keliomis žinutėmis, bet jos buvo standartinės, jis pasveikino, aš padėkojau.
– Kokį Spanoulio charakterio bruožą išskirtumėte labiausiai?
– Išduosiu, ką jis man pasakė prieš pusfinalius. Tiesiog stovėjome prie aikštelės, o jis man pasakė: „Žinai, kas yra blogiausia? Kad neturime kamuolio savo rankose.“
– Nigelas Hayesas-Davisas po pusfinalio sakė, kad iš trijų finalo ketvertų, kuriuos patyrėte kartu, šiame atrodote ramiausias. Kur slypi to paslaptis?
– Kaip galima sutikti su Nigelu dėl bet ko (juokiasi)? Tikrai nežinau. Stengiuosi būti savimi ir atlikti savo darbą. Negaliu suvaidinti ramybės, negaliu suvaidinti intensyvumo. Nežinau, ar esu labiau ramus. Turiu savo charakterį ir turiu būti savimi. To paties prašau ir iš žaidėjų. Noriu, kad jie būtų savimi ir neišsižadėtų savęs dėl finalo ketverto reikšmės. Aš tikrai esu savimi.
– Errickas McCollumas savo pirmajame Eurolygos finale žais būdamas 37-erių metų. Ką galite pasakyti apie jį kaip apie žmogų ir žaidėją?
– Kai traumą patyrė Scottie Wilbekinas, sezonas jau buvo prasidėjęs, žaidėjų rinka jau buvo pasikeitusi. Stengėmės rasti įžaidėją, bet nepavyko, bet tada mums pasisekė su Erricku. Jis yra labai panašus žaidėjas į Scottie, gali įvairiais būdais rinkti taškus, susikurti metimus. Žmogiškoji jo pusė taip pat yra labai svarbi. Jis iškart įsiliejo į rūbinę. Dabar rūbinėje niekas neturi progos kažką pasakyti, nes visą laiką kalba jis (juokiasi). Mums tai buvo milžiniškas papildymas, jis labai mums padėjo, o vakarykštis pusfinalis su „Panathinaikos“ tapo dar vienu jo lyderystės pavyzdžiu. Jis neišsigando svarbiausių momentų, nes jų per savo karjerą jau yra patyręs labai daug.
– Ar šis sezonas iššaukė geriausią jūsų, kaip trenerio, versiją?
– Labai sunku pasakyti. Man pasisekė, jog per savo karjerą galėjau treniruoti labai daug gerų žaidėjų. Labai mėgavausi kelione iki finalo ketverto su Kauno „Žalgiriu“. Buvome arti tikslo ir su „Barcelona“, žaidėme gerą krepšinį. Nežinau, bet jeigu rytoj laimėsime, tada tikriausiai taip.
– Kuo skiriasi Spanoulis kaip treneris ir žaidėjas?
– Manau, kad jis nepasikeitė. Visada elgiasi išlaikytai ir ramiai, yra labai susikoncentravęs į tikslą. Akivaizdu, kad jam tai veikia, tad kam reikia išradinėti kažką naujo?