Sakramento „Kings“ vidurio puolėjas Domantas Sabonis tradicinėje NBA žiniasklaidos dienoje atvirai papasakojo apie sunkiausią savo karjeros etapą, po kelio operacijos atgautą formą, mainų gandus bei atsinaujinusią komandos sudėtį.
Praėjusį sezoną lietuviui apkartino sveikatos problemos – bandęs rungtyniauti per skausmus, galiausiai krepšininkas buvo priverstas gultis ant operacinės stalo ir likusią sezono dalį po 17 sužaistų rungtynių skirti reabilitacijai.
Nepaisant vasarą sklandžiusių įvairių spekuliacijų dėl ateities Sakramente, Sabonis į pasiruošimo stovyklą atvyko įsipareigojęs toliau vesti „Kings“ į priekį.
„Jaučiuosi šimtu procentų sveikas, viskas puiku ir jausmas nuostabus. Tai buvo mano pirma ilgalaikė trauma karjeroje, pirmoji operacija. Be abejo, kilo daug emocijų – viskas prasidėjo sezonui einant į pabaigą, dar bandžiau žaisti maždaug 17 rungtynių per jėgą, bet vėliau tiesiog reikėjo viską susitvarkyti. Buvo tikrai sunku, ypač namuose su vaikais, kurie nesupranta, kodėl tėtis su ramentais ir vos paeina. Taip pat ir aikštelėje – stebėti mačus iš šono buvo sunkiausia, nes visada nori padėti komandai.“
– Kaip atrodė jūsų reabilitacijos procesas ir kada vėl galėjote grįžti į aikštelę?
– Į aikštelę grįžau maždaug liepos pirmąją savaitę, o rugpjūtį medikai jau leido sportuoti pilna jėga. Prieš tai laukė šešios savaitės su ramentais ir visi tie įprasti, nemalonūs reabilitacijos reikalai. Dabar tai jau praeitis, žiūriu tik į priekį. Esu be galo laimingas, kad esu sveikas, galiu be skausmų treniruotis ir tiesiog mėgautis buvimu ant parketo.
– Žvelgiant atgal, ar būtumėte ką nors daręs kitaip?
– Galbūt reikėjo operuotis iš karto, o ne bandyti žaisti dar 17 rungtynių per skausmus. Tuomet būčiau pasveikęs anksčiau. Bet toks jau esu – visada noriu būti aikštelėje su komanda ir kovoti nepaisant nieko.
– Ką šiame sezone labiausiai norite įrodyti?
– Tiesą sakant, neturiu ko įrodinėti. Noriu tiesiog išeiti į aikštelę dėl savęs, dėl savo vidinės ramybės ir mėgautis žaidimu. Būti NBA žaidėju yra nuostabus dalykas, apie kurį svajojome nuo vaikystės, todėl privalome branginti kiekvieną akimirką.
– Kaip reagavote į vasarą netilusius gandus apie jūsų ateitį ir galimus mainus?
– Aš to kontroliuoti negaliu. Tai, kad buvau traumuotas, netgi padėjo – buvau visiškai susikoncentravęs tik į savo reabilitaciją. Kalbų visada būna daug, bet turiu puikų ryšį su klubu, vadovybe ir savo agentais, todėl tiksliai žinau, kas vyksta. Aš nesėdžiu socialiniuose tinkluose, turiu šeimą, vaikus, todėl atsiriboti nuo tokių kalbų man yra labai lengva. Esu laimingas būdamas Sakramente.
– Komandos sudėtis pasipildė aukštesniais, atletiškais žaidėjais ir kūrėjais perimetre. Ką tai suteikia komandai?
– Esu labai patenkintas. Tai dalykai, apie kuriuos kalbėjome jau seniai, turbūt nuo pat mano atvykimo į „Kings“. Mums trūko ūgio kraštuose, atletiškumo. Dabar šias spragas užpildėme. Kai aikštėje turi aukštą krepšinio intelektą turinčių žaidėjų, kurie moka kurti progas kitiems, mano darbas tampa gerokai lengvesnis, o komandos puolimas pradeda judėti kur kas sklandžiau.
– Kaip vertinate darbą su vyriausiuoju treneriu Dougu Christie prieš treniruočių stovyklą?
– Esu pasiruošęs daryti viską, ko reikės komandai – ar žaisti ketvirtu, ar penktu numeriu, sužinosime stovykloje. Dougas su trenerių štabu visą vasarą sunkiai dirbo ruošdamas planus, kaip iš kiekvieno iš mūsų išspausti maksimumą. Mūsų komunikacija nuo pat pirmos dienos yra atvira ir puiki, visi su nekantrumu laukiame sezono starto.