Sekmadienio vakarą paaiškės paskutinieji Citadele Karaliaus Mindaugo taurės (Citadele KMT) finalo ketverto dalyviai.
Jais taps, ir prie Kauno „Žalgirio“, Vilniaus „Ryto“ bei Klaipėdos „Neptūno“ trijulės prisijungs Panevėžio „Lietkabelio“ arba Utenos „Juventus“ krepšininkai.
Aukštaitijos klubų poroje po pirmojo mačo trapią trijų taškų persvarą (76:73) turi uteniškiai. Tiesa, šįvakar Kęstučio Kemzūros auklėtiniai šį nedidelį rezervą mėgins apginti jau priešiškoje teritorijoje – Panevėžyje.
Paskutinįjį ketvirtfinalio etapo mačą nuo 16 val. tiesiogiai transliuos LRT Plius televizija ir LRT.lt portalas.
Panevėžiečiams Nenado Čanako eroje patekti į Citadele KMT finalo ketvertą yra savaime suprantamas dalykas. Negana to, šiose varžybose jie nuolat iškovoja sidabro ar bronzos apdovanojimus. Būtent sulig šiuo turnyru kasmet prasidėdavo „Lietkabelio“ kilimas, pasibaigiantis medaliais ir LKL, kurią remia „Betsson“, čempionate.
Nors Europos taurėje Panevėžio klubas nebeturi rimtesnių vilčių pakliūti į atkrintamąsias, komandos puolėjas Paulius Danusevičius įžvelgia pozityvių aspektų, leidžiančių tikėtis, jog „Lietkabelio“ sėkmės istorija ir vėl kartosis.
10,2 taško, 7,2 atkovoto kamuolio, 1,7 rezultatyvaus perdavimo ir 15 naudingumo balų vidurkius fiksuojantis 24-erių krepšininkas neslepia, jog nepatekimas į jo gimtajame mieste vyksiančias lemiamas turnyro kovas būtų tragedija.
Nors panevėžiečių ištikimiausi sirgaliai dar negali būti užtikrinti, jog jų ekipai reikės palaikymo Saulės mieste, „Lietkabelis“ žada tuo pasirūpinti jau šį vakarą.
„Bandysime daryti viską, ką galime, kad jie tuos bilietus nusipirktų“, – teigė vienas klubo lyderių. Rungtynių dieną portale LKL.lt – pokalbis su P. Danusevičiumi.
– „Lietkabelis“ šią savaitę pralaimėdamas Podgoricoje jau beveik prarado ir teorinius šansus žengti tolyn Europos taurėje. Kiek šis faktas kirto per komandos nuotaikas?
– Be abejo, kerta per tą moralę, emocinį klimatą. Bet turime suprasti tai, kad per tas pralaimėtas rungtynes mes jau padarėme tuos dalykus, kurių nepavykdavo padaryti sezono pradžioje. Pradedame geriau vienas kitą jausti. Pasižiūrėjus, pralaimėjome prieš komandas, kurios yra Europos taurės lyderės. Kovėmės taškas į tašką ir kažko pritrūko, galbūt mentalinių klaidų padarėme. Bet susižaidimas tobulėja, mes tą matome ir tai yra pozityvas, kurį pasiimame šitoje situacijoje.
– Panevėžyje jau praleidai kiek daugiau nei metus, tad jau gerai pažįsti organizaciją iš vidaus, žinai trenerio vadovavimo principus. Bene kiekvienais metais „Lietkabeliu“ yra abejojama, tačiau galiausiai medaliai vietiniame fronte yra iškovojami. Koks tavo įspūdis apie šį sezoną – ar vėl yra potencialo kartotis šiai istorijai?
– Metai iš metų „Lietkabelis“ yra nurašomas. Šie metai yra ne išimtis. Visur kalbama, kad galbūt komanda silpnesnė, su kažkuo nepataikėme, bet esmė ta, kad visi komandoje gerai sutariame, kovojame ir palaikome trenerį, žaidžiame už jį. Eigoje viskas turėtų būti gerai. Žinome, ką galime, kokį turime potencialą. Galbūt šioje stadijoje nelabai pavyksta jo atskleisti, bet ties tuo dirbame.
– Ar kažkuria prasme galima pavargti nuo tokių rezultatų?
– Po tų pergalių alkis ne mažėja, o didėja. Be abejo, visuomet norisi ir daugiau. Eilę metų „Lietkabelis“ iškovoja bronzos medalius, šiemet irgi tikslas yra laimėti medalius, nesvarbu, kurios spalvos. Alkis yra didelis kabintis gal net už kažko aukščiau. Mes tuo tikime, dirbame kiekvieną dieną, žinome, ką galime ir bandysime kartoti tai, ką pavykdavo padaryti pastaruosius metus.
– O ką komandai skiepija jos vadovybė? Ar susiduriate su spaudimu?
– Bet kuriame klube spaudimas yra, jo neišvengsi ir jis tokiame lygyje turi būti. Manau, kad mūsų klube balansas tarp spaudimo ir moralės pakėlimo yra. Viskas gerai, patys žinome, kokiame klube žaidžiame. Ištisus metus laimime medalius, negalime nuleisti kartelės ir po kažkokių nesėkmių spaudimas yra. Su juo turime susidoroti, esame krepšininkai, tai mūsų duona. Jei nebus spaudimo, tai reikš, kad niekas mumis nebetiki.
– Komanda per sezoną susidūrė su nemažai traumų, buvo ir papildymų. Sezonui persiritant į antrą pusę, ar pagaliau pavyksta atsispirti nuo visų problemų ir stabiliai kilti į viršų?
– Manau, kad taip. Galbūt dar nepriartėjome prie tikrosios savo formos, nes būna, kad per rungtynes padarome nemažai mentalinių klaidų. Ne išpildydami planą, bet kaip žaidėjai kažkur pasimetame, nepadarome, ko reikia, bet potencialas pradeda matytis. Derinių išpildymas vis gerėja, jaučiame vienas kitą situacijose, ko galbūt nebuvo sezono pradžioje. Ties tuo yra potencialas, ties tuo turime dirbti.
– Laimėtos rungtynės su „Rytu“ buvo turbūt pavyzdinės, kalbant apie tai, ko iš jūsų gali norėti treneris. Kas tada leido demonstruoti tokį žaidimą ir ką norėtųsi kaskart įgyvendinti panašiu lygiu?
– Sunku paaiškinti. Pasitaikė mums puikios rungtynės. Pagavome juos ant to, kad „Rytas“ buvo nukraujavęs. Išvyko Radzevičius, traumą patyrė Paliukėnas – du labai svarbūs žaidėjai. Mums ta diena buvo labai gera – vienas kitą jautėme, energijos lygis buvo geras. Išskirti, kodėl taip nežaidėme kitose rungtynėse, yra sunku. Kartais stengiesi, bet ne viskas pavyksta. Tada pavyko viskas, judinome kamuolį, padėjome vienas kitam gynyboje. Mažos detalės susidėjo ir išsivežėme pergalę.
– Tau pačiam sezonas yra solidus – esi statistiškai naudingiausias komandos žaidėjas, trečias lygoje pagal atkovotus kamuolius. Kiek patenkintas esi pačiu savimi? Ar veikia antro sezono pas tą patį trenerį efektas, kai tas treneris yra N. Čanakas?
– Tiesą pasakius, skaičiai gal ir gali akį traukti, bet iš savęs tikiuosi vis tiek daug daugiau negu ką demonstruoju dabar, ypač kalbant apie žaidimo skaitymą ir mentalines klaidas. Atkovoti kamuoliai, taškai – tai dar nėra viskas krepšinyje. Pasitaiko ir tų klaidelių gynyboje, koncentracijos nebuvimo. Norisi susitvarkyti tuos dalykus. Jei komanda pralaimi, o tau geriau sekasi, tai nei šis, nei tas. Metų gale visos aukštesnio lygio komandos žiūri ne kaip sekėsi tau asmeniškai, o kaip sekėsi tavo komandai. Noriu ištaisyti tas klaidas, kurias darau dabar, kad sezono eigoje padėčiau komandai pasiekti geriausius rezultatus.
– Citadele KMT ketvirtfinalyje būsite paskutinė ir bene labiausiai intrigos kelianti pora. Ar jau tvenkiasi jaudulys prieš šį svarbų mačą?
– Nori nenori, jauduliukas kažkoks yra jaučiamas, bet tai yra normalu. Tiek mes, tiek „Juventus“ jaučia tą patį. Tai bus pirmasis mūsų sezono finalas. Esame maksimaliai susikoncentravę ties tuo. Turėsime parodyti savo tikrąjį veidą, tikrą žaidimą ir ta energija turės būti visai kitokia nei kitose rungtynėse, nes tai yra „gyvenk arba mirk“ rungtynės. Bus labai įdomu.
– Ar „Lietkabeliui“ būtų didelė tragedija nepatekti į finalo ketvertą?
– Manau ir taip aišku, kad būtų labai didelė tragedija, taip.
– Skirtumas tarp komandų nėra didelis – vos trys taškai. Ar verta bent kažkiek nešiotis galvoje šį deficitą?
– Net neverta galvoti apie tuos tris taškus. Kad ir būtų 5 ar 10 – tokiose rungtynėse viskas prasideda nuo nulio, laiptelis po laiptelio turi tą skirtumą pasidaryti ir žaisti savo žaidimą, išvengti tų mentalinių klaidų ir būti maksimaliai susikoncentravus. Stengsimės tų klaidų vengti.
– Uteniškius šiemet įveikėte tik kartą, bet būtent paskutinėje dvikovoje. Jie pastaruoju metu, atrodo, mažais žingsniais, bet demonstruoja vis geresnį žaidimą. Kuo sunkus varžovas jums yra Utenos komanda?
– „Juventus“ yra gerai treniruojama, sisteminga komanda. Turi savo sistemą ir jos laikosi. Galbūt su laiku tie žaidėjai perprato sistemą ir žaidimas automatiškai kyla į viršų. Esame panašaus žaidimo stiliaus komandos. Daugiau taktikos, mažiau „begu ir metu“ žaidimo. Tas galbūt kišdavo koją. Kol kas šiemet mūsų tarpusavio rungtynes laimėdavo namų komanda. Dabar laukia mačas namie prie savų sirgalių minios. Manau, kad su ta energija galime parodyti geresnį rezultatą nei per pirmas rungtynes.
– Uteniškiai turi įvairių ginklų tiek komandiniame, tiek vienas prieš vieną žaidime. Į ką vertėtų labiausiai atkreipti dėmesį?
– Nelabai galima išskirti vieno žaidėjo. Turėsime laikytis gynybinio plano, neimprovizuoti gynyboje, daryti tai, ką pasako treneriai. Per pirmąsias rungtynes turėjome daug bėdų iš gynybos prieš jų centravimą, ką darė Vranešas. Rungtynėse namuose jau pavyko tai apmažinti. Nėra, kad koncentruojamės ties vienu žaidėju. Turime savo gynybos sistemą, jos bandysime laikytis ir žiūrėsime, kaip gausis.
– Per šitiek lemiamų dvikovų uteniškiai jūsų komandos dar nėra įveikę ir eliminavę, taip ilgą laiką vyko dar iki tavo atvykimo į Panevėžį. Ar per savo laiką čia spėjai pajausti, jog ši priešprieša kažkiek ypatinga?
– Be abejo, jaučiasi. Savotiškas Aukštaitijos derbis, vos ne didžiausi varžovai visoje lygoje. Tai yra normalu, jie yra gera, solidi komanda, kuri nori laimėti. Ta priešprieša yra labai normali. Bet mes turime daryti savo darbą ir nenuleisti kartelės, nes nepatekimas tikrai būtų tragedija.
– Ar rekomenduotum „Lietkabelio“ sirgaliams jau pirkti bilietus į finalo ketvertą?
– Toks, sakyčiau, provokuojantis klausimas (juokiasi). Sekmadienį bandysime daryti viską, ką galime, kad jie tuos bilietus nusipirktų.
– Tau pačiam žaidimas finalo ketverte, kuris vyks gimtajame mieste, tikriausiai irgi būtų ypatingas.
– Be abejo, prieš porą metų su „Šiauliais“ buvo galimybė žaisti finalo ketverte Šiauliuose, tačiau pralaimėjome. Buvo labai skaudu. Dabar norėtųsi – susirinktų giminės, draugai. Papildomas impulsas tikrai jaučiamas.