Dar vieną puikų mačą tiek puolime, tiek gynyboje sužaidęs Arnas Butkevičius džiaugiasi išsaugota Kauno „Žalgirio“ viltimi, bet guodžiasi dėl nuovargio.
Žalgiriečiai ketvirtadienį namuose 68:67 palaužė Tel Avivo „Maccabi“.
Paskutinėje atakoje Butkevičiaus rankose buvo visų „Žalgirio“ fanų palaikymas. Puolėjas gynėsi prieš varžovų vijurką Wade’ą Baldwiną, kuris prasiveržimu bandė pagriebti svečiams pergalę. Vis tik Arnas užkirto kelią amerikiečiui bei ištraukė savo komandai pergalę.
Iš viso Butkevičius sužaidė daugiausiai minučių per karjerą Eurolygoje – beveik 33. Per jas krepšininkas pasižymėjo 8 taškais (3/4 dvit., 0/6 trit., 2/2 baudų), 6 atkovotais kamuoliais, 4 rezultatyviais perdavimais ir 13 naudingumo balų.
„Neslėpsiu nuovargis jaučiasi, bet smagu, kad laimėjome, padarėme savo darbą, – sakė Butkevičius. – Kažkiek pritrūko taškelio iki pilnos laimės. Žiūrėsime, gal ir nepritrūks. Svarbiausia, kad iškovojome pergalę.“
– Pirmoji pusė buvo pagal puolimo scenarijų. Ką treneris akcentavo per pertrauką, kad sustabdytumėte varžovus?
– Ne pagal mūsų scenarijų pirma pusė, ne nuo to norėjome pradėti rungtynes. Jie ganėtinai gerai skaitė mūsų gynybos sistemą, tikrai nemažai naudojo pikenrolų vienos atakos metu, gerai skirstė kamuolį, pataikė tritaškius, mus ištampydavo. Mes nesusišnekėdavome gynyboje ir nebūdavo to paskutinio žmogaus, kuris dažnai turi būti pagalboje. Tas mus baudė stipriai, bet kažkiek pakeitėme gynybos sistemą antroje pusėje ir tai labai suveikė, planas pasiteisino.
Svarbiausia, kad sugebėjome tą padaryti. Sugebėjome labai stipriai apriboti jų greitą puolimą ir tas mums pagelbėjo.
– Ketvirtajame kėlinyje puolimas buvo labai sunkus, pats daug išsimetėte tritaškių. Ar jautėsi vienu metu baimė puolime?
– Nežinau, ar tai galima pavadinti baime, bet aštrumo galbūt mums pritrūko tam tikrais momentais, kur viskas atrodė kaip kamuolio minkymas. Paskutinėmis sekundėmis metimai buvo jau tokie, kur nelabai ką ir padarysi.
Tas situacijas mes turėtume geriau išspręsti ir, manau, tą padarysime ateitį. Ties tuo strigome, jie irgi kažkiek keitė gynybos sistemą ir buvo momentas, kai strigdavome prieš besikeičiančią gynybą. Bet jie klimpo taip pat prieš mus. Toks klampus krepšinis į vieną ir į kitą pusę, bet tai labiau palanku mums.
– Didžiąją rungtynių dalį asmeniškai gynėte Wade’ą Baldwiną. Kaip buvo pasirinktas gynybinis planas ir kaip pačiam tas darbas su juo?
– Nežinau, kiek minučių žaidžiau, bet atrodo, kad nemažai. Jaučiasi ties nuovargiu, nes vis tiek jis būna daug su kamuoliu, o jei nebūna su juo, tai irgi nemažai stebi, juda puolime, tai reikia būti visada pasiruošusiam.
Kitas dalykas – antroje pusėje mes keitėmės gynyboje, kas ant mūsų aukštaūgių pečių permetė atsakomybes kaip jie susigins. Nereikia sureikšminti, kad čia mano ar ne mano darbas. Čia tikrai visos komandos darbas ir svarbiausia, kad visi jį sugebėjome padaryti gerai.
– Kaip tavo akimis klostėsi paskutinė „Maccabi“ ataka, kai atsidūrėte vėl prieš Baldwiną?
– Nelabai daug ir pakomentuosiu. Jų idėja buvo žaidimas vienas prieš vieną. Vienintelė mintis buvo sustovėti ant kojyčių, kad jis neprasiveržtų lengvai, neįmestų taškų. Kažkiek pavyko pakreipti jo trajektoriją veržimosi, gal tas kažkiek išmuša iš vėžių jį. Po to buvo ir Kevarriuso (Hayeso) savalaikė pagalba, kas dar labiau apsunkino jo metimą.
– Rungtynių metu įdėjai turbūt vieną geriausių savo karjeros dėjimų per Joshą Nebo. Kaip viskas atrodė iš tavo perspektyvos? Nebuvo baisu?
– Atsidūriau close-out situacijoje, atakavau. Patogiai susidėjau kojas ir nieko ten per daug galvoti nereikėjo. Buvo du variantai: arba pavyks, arba gausiu bloką. Tačiau buvau gerai įsibėgėjęs ir smagu, kad viskas pagal mano, palankesnį scenarijų.
– Koks jausmas išgyvenus dar vieną „finalą“ ir toliau tęsiant kovą dėl patekimo į atkrintamąsias?
– Labai smagus. Bet negalime užmigti ties tuo smagumu ir kažką per daug švęsti, nes laukia dar labai sunkios, manau, rungtynės Miunchene, kur jie namuose žaidžia gerai. Galbūt nieko jiems nelemia rungtynės, bet aš manau, kad jie ateis nusiteikę. Reikia, jog nebūtų taip, kad mes pagalvosime, jog darbas jau padarytas. Tačiau manau, kad taip nebus. Pasišnekėsime ir visi viską supranta. Gal net nereikės šnekėti. Nereikėjo iki dabar niekam nieko aiškinti, tikimės, kad nereikės aiškinti ir Miunchene.
– Kalbant apie atmosferą, ar tai yra geriausia, ką esi jautęs gyvenime?
– Turbūt taip. Buvo ir tos rungtynės olimpinėje atrankoje su slovėnais, irgi įspūdingos rungtynės. Tik ten jos pasibaigė pralaimėjimu, o čia visai kitokia emocija.
Žiūrovams didžiulis dėkui už visą sezoną. Nesakau, kad negrįšime į areną, nepagalvokite (šypsosi). Bet iki dabar jie yra nuostabūs, tiek sold-outų, tokia atmosfera. Nereikia nusiteikinėti, ateini į rungtynes, užkuria tave visa ta aplinka ir viskas.
– Kaip su psichologija tokiose rungtynėse? Ar nesunku buvo ketvirtajame kėlinyje nepamesti galvos, nesudegti?
– Ne, kai žaidi, tai negalvoji, minčių neįsileidi. Tiesiog tu supranti, kad kiekviena ataka yra gyvybiškai svarbi ir turi būti susikoncentravęs ties tuo, kas vyksta aikštelėje, o ne galvoti kaip čia bus, jei laimėsime ar pralaimėsime. Ar ketvirtas kėlinys, ar pirmas kėlinys visi tame pačiame lygmenyje koncentracijos prasme ir smagu, kad tas mums padeda.
– Su „Maccabi“ žaidėte pačioje sezono pradžioje. Ar galite palyginti tą „Žalgirį“ su tuo, kuris šiandien iškovojo pergalę?
– Turbūt pasitikėjimas ir susižaidimas visai kitame lygyje. Mes buvome visiškai nauja komanda, patys daug ko nežinojome apie vienas kitą. Daug ko nežinojome ir apie varžovus, visą Eurolygą. Dabar turime ir patirties, ir pasitikėjimo, ir vienas kito supratimo.
– Kieno dėjimas buvo gražesnis: tavo ar Hayeso?
– Hayeso irgi įspūdingas. Aikštelėje irgi buvau, tai viskas iš to rakurso kitaip atrodo. Žvėriškas dėjimas, žiūrėsime kaip išrinks (juokiasi).
