Pirmadienį Vilniaus „Žalgiris“ pradėjo pasiruošimą naujam sezonui. Pasak komandos vadovės Vilmos Venslovaitienės, pakiliomis istorinių 2022-ųjų metų nuotaikomis dar tebegyvenantis klubas tikisi šį sezoną Lietuvos futbolui ir savo fanams padovanoti dar daugiau švenčių
Praėjusį sezoną Vilniaus „Žalgiris“ tapo pirmuoju klubu Lietuvos istorijoje, prasibrovusiu į tarptautinio turnyro grupių etapą. Pasak komandos vadovės, po istorinio sezono tiek klubas, tiek ji pati asmeniškai yra užsibrėžusi didelius tikslus. Tą daryti leidžia ir išaugusi klubo reputacija, padedanti lengviau prisitraukti naujus žaidėjus.
„Visų pirma, noriu visus pasveikinti su nauju sezonu, – prieš pirmą „Žalgirio“ treniruotę pirmadienį gera nuotaika dalijosi Venslovaitienė. – Man jis jau 14-as „Žalgirio“ klube. Keistas jausmas, bet iš kitos pusės – labai smagu. Po praeito sezono norai išaugo, nes atsirado pasitikėjimas, patirtis. Tai ketvirtas sezonas, kai rūpinuosi komandos sudėtimi. Turiu pasakyti, jog šiemet turime malonių rūpesčių.
Treneris renkasi žaidėjus, neapsisprendžia. Tų pasirinkimų yra daug, o jis turi visišką laisvę sumodeliuoti žaidimą ir sudėtį pagal savo idėją, žaidimą. Manau, kad tokie rūpesčiai yra patys maloniausi tiek treneriui, tiek man, nes galiu jam duoti tuos žaidėjus, dėl kurių jis svarsto.“
Užsienio spaudoje prieš sausio perėjimų langą buvo pasirodę pranešimų, jog klubo lyderiais tapusiu Edvinu Gertmonu ir įvarčius Europoje mušusiu puolėju Mathiasu Oyewusi aktyviai domisi kiti klubai. 26-erių vartininkas sutartį jau pasirašė, o Oyewusi miglą išsklaidė vadovė, pareiškusi, jog puolėjas iš Nigerijos parduodamas nebus.
Gertmonas, Oyewusi, Nicolas Gorobsovas buvo tie žaidėjai, kuriems išlaikyti „Žalgiris“ metė rimtas pajėgas. Venslovaitienė tikisi, jog prie trijulės prisijungs ir gynyboje žibėjęs serbas Nemanja Ljubisavljevičius, kurio ateities klausimas turėtų būti išspręstas dar šią savaitę.
Prieš pirmą vilniečių treniruotę „Žalgirio“ vadovė kalbėjo ir apie artėjančio sezono tikslus, komplektacijos darbus, bandomą išlaikyti komandos branduolį ir artėjančią stovyklą Turkijoje:
– Su kokiais iššūkiais prieš prasidedant sezonui susiduria „Žalgirio“ klubas?
– Visų pirma, noriu visus pasveikinti su nauju sezonu. Man jis jau 14-as „Žalgirio“ klube. Keistas jausmas, bet iš kitos pusės – labai smagu. Po praeito sezono norai išaugo, nes atsirado pasitikėjimas, patirtis. Tai ketvirtas sezonas, kai rūpinuosi komandos sudėtimi. Turiu pasakyti, jog šiemet turime malonių rūpesčių.
Treneris renkasi žaidėjus, neapsisprendžia. Tų pasirinkimų yra daug, o jis turi visišką laisvę sumodeliuoti žaidimą ir sudėtį pagal savo idėją, žaidimą. Manau, kad tokie rūpesčiai yra patys maloniausi tiek treneriui, tiek man, nes galiu jam duoti tuos žaidėjus, dėl kurių jis svarsto.
– Edvinas Gertmonas teigė, jog Vilniuje pasiliko todėl, kad Vilma turi labai gerus derybinius sugebėjimus. Ką jis turėjo omenyje?
– Nėra vieno atsakymo. Manau, kad tai ne tik mano, o viso „Žalgirio“ nuopelnas, nes komanda uždirbo Čempionų lygą. Tą pasiūlyti gali ne visi klubai. Kaip praeitą sezoną sakė Čeburinas, „čempionai yra čempionai“.
Kartu su žaidėjais kalbėjome, kad praeito sezono pabaiga buvo labai sunki, nuovargis buvo didžiulis. Kai visa tai baigėsi, juokėmės, kad norėtume, jog tas sezonas nebūtų pasibaigęs. Kalbant apie Edviną, tai buvo ir jo noras, ir mūsų begalinė viltis jį išlaikyti.
Manau, kad ateiti į savo kainos ir brandos piką dar reikėjo vieno sezono, užtvirtinsiančio, jog tai buvo ne atsitiktinumas, o stabilus jo vystymąsis kaip žaidėjo. Manau, kad jeigu mums pavyks įgyvendinti tai, apie ką mes svajojame, jo kaina bus trigubai didesnė nei jam siūlė šiandien.
– Kokia situacija su Nemanja Ljubisavljeičiumi. Ar dar įmanoma jį šį sezoną pamatyti Vilniuje?
– Klausimas dar neuždarytas. Susitarėme, kad pokalbį pratęsime šios savaitės antroje pusėje. Per ją ir turėtų paaiškėti jo ateitis.
– Mathias Oyewusi taip aptakiai kalbėjo apie savo ateitį, teigė, kad dabar yra susitelkęs tik į „Žalgirį“, tačiau tarp eilučių tarsi buvo galima suprasti, kad kažkas dar gali įvykti. Ar gali?
– Nieko negali įvykti. Jis neparduodamas.
– Ar kitam sezonui ruošitės Lietuvoje, ar bus stovykla ir užsienyje?
– Sausio 29 dieną planuojame dviem savaitėm išskristi į Turkiją, ten yra suplanuotos mažiausiai keturios kontrolinės rungtynės. Tris varžovus jau žinome, dėl ketvirto dar tariamės. Neapsisprendžiame, kokio lygio klubo norime, nes grįžus iškart laukia akistata su „Hegelmann“. Nenorime sulaužyti žaidėjų per dideliais krūviais.
Išvažiuojame, nes praeitą sezoną komandą išvežus kelioms dienoms į Druskininkus ji iškart parodė rezultatą. Dabar vėl keičiame didelę dalį komandos, todėl norisi juos sulipdyti, matyti kartu, matyti jų bendravimą. Geriausia, jei tai įvyktų pasiruošimo naujam sezonui metu, o ne viduryje. Baigėsi pandemija, atsilaisvino judėjimai, todėl nusprendėme komandą išsivežti į Turkiją.
– Kas bus tie varžovai?
– Bus Balkanų, ukrainiečių ir makedonų klubai. Dėl ketvirto, kaip minėjau, dar nesame nutarę.
– Kada tikitės užbaigti naujos sudėties darbus?
– Tikslas yra užbaigti pagrindinę dalį komplektacijos per šią savaitę, kad liktų vienas ar daugiausiai du žaidėjai, kurių ieškotume jau nestandartiniais būdais. Svarbiausia mums yra išsaugoti keletą buvusių žaidėjų, nes su jais lipdosi stuburas ir matosi visas taktikos vaizdas.
Dėl to treneris kol kas neapsisprendžia dėl kelių žaidėjų, nes neturi pilno vaizdo. Jam sunku apsispręsti dėl kai kurių naujokų sąraše, nes dar nežino, kurie žaidėjai liks.
Labai džiaugiamės dar ir dėl to, jog sezoną pradėsime su tuo pačiu treneriu. Tai yra didžiulis pliusas. Praeitą sezoną iki gruodžio vidurio neturėjome net trenerio. Jis savo sprendimą pasakė tik tada. Dabar ateitį planavome nuo praeito sezono vidurio. Žiūrėjome, kokia linkme eisime, kur ką darysime. Jau metų viduryje buvome susidėlioję visus matmenis.
Tęstinis darbas su treneriu nuteikia labai pozityviai, nes ir man kaip žmogui, dirbančiam su komandos sudėtimi, nuimama labai daug streso. Turiu laiko derėtis, manęs nespaudžia laikas. Gaunasi labai geras bendradarbiavimas.
– Ar labai sunku buvo į komandą prisikviesti Paulių Golubicką?
– Mums su treneriu jį prisikviesti buvo labai lengva, nes dar pernai jo norėjome. Buvomę susitarę su „Gorica“, kad jį išleis, išnuomos ir taip toliau. Tačiau apsispręsti reikėjo jam. Džiaugiamės, kad šiandien jis yra su mumis.
– Ar klubo radare dar yra daugiau lietuvių, ar dabar dairysitės tik į užsieniečius?
– Liko tik užsieniečiai. Norisi kuo daugiau turėti lietuvių, tačiau jų kaina yra didelė. Dar kitiems jau mes neįdomūs.
– Sklido kalbos, jog domėjotės ir Mamadou Mbodji kandidatūra. Ar tai tiesa?
– Palaikėme su juo kontaktą. Visada stengiuosi palaikyti su žaidėjais ryšį, ypač tais, kurie Vilniuje praleido keletą sezonų. Tačiau jis išvyko į Azerbaidžano rinką. Gavus tokį kvietimą nutūpti Lietuvoje yra sudėtinga.
– Praėjusį sezoną Renanas Oliveira parodė, kad geram puolėjui nebūtų gaila mokėti ir didesnius pinigus. Ar galima tikėtis, kad „Žalgiris“ bus kažkam pasiruošęs mokėti daugiau, jei ras skirtumą priekyje galintį padaryti žaidėją?
Renanas buvo mūsų sistemos žaidėjas, atlyginimu jis iš kitų neišsiskyrė. Kol kas nėra reikalo lįsti iš biudžeto. Visus žaidėjus renkamės atsižvelgdami į savo galimybes. Galime žiūrėti į brangesnes rinkas, tačiau visada yra krūva klausimų, kurių pagrindinis – ar žaidėjas gerai adaptuosis. Žaidėjai į mūsų klubą dažnai atvyksta alkani ir pikti. Tada atsiranda labai gera sinergija, duodanti rezultatą. Jie supranta, kad gauna gerą šansą pasirodyti ir prieš Čempionų lygos klubus. Tai yra jų vartai į ateitį.
Kaip ir klubas, žaidėjai siekia rezultatų. Su rezultatais ateina ir pinigai. Kai sieki tik pinigų, neateina nei jie, nei rezultatas
