Solidų praeitą Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe-LKL“) sezoną sužaidęs Gediminas Orelikas vėl buvo nusprendęs išbandyti laimę Turkijoje. Šalyje, iš kurios išsivežė puikius atsiminimus 2016–2017 m. ginant Bandirmos „Banvit“ garbę. Vis tik šįkart viskas kitaip.
Orelikas visiškai priešingai atsimins etapą Stambulo „Bešiktaš“ klube, kuriame nerado savo vietos ir kurį jau po poros mėnesių norėjo palikti.
Turkijos pirmenybėse, gindamas autsaiderių garbę, 32 metų 200 cm ūgio puolėjas per 31 minutę pelnė 10,2 taško, atkovojo 5,3 kamuolio, atliko 3,1 rezultatyvaus perdavimo bei rinko 9,6 naudingumo balo.
Pirmasis Oreliko bandymas išvykti neišdegė, bet antrąjį įgyvendinti pavyko. Nenadas Čanakas, gerai pažinojęs lietuvį, pakvietė jį grįžti, o šįkart tam kliūčių nedarė ir Stambulo klubas.
„Jaučiuosi kaip vėl būdamas namie“, – LKL.lt svetainei pripažino Orelikas, vėl apsivilkęs Panevėžio „7bet-Lietkabelio“ aprangą.
Kol kas jis sužaidė tik vieną mačą – Europos taurėje prieš Ulmo „Ratiopharm“, o pirmojo susitikimo LKL fronte dar teks palaukti. Artimiausias ir labai atsakingas mūšis Oreliko ir „7bet-Lietkabelio“ lauks Citadele KMT turnyre, kur jau sekmadienį, 16.25 val., vyks atsakomoji ketvirtfinalio kova su Utenos „Uniclub Casino – Juventus“. Po pirmojo mačo panevėžiečiai turi 4 taškų persvarą.
„Apie nepatekimą į finalo ketvertą net nenoriu galvoti“, – blogų minčių neprisileido jis.
LKL.lt svetainėje – pokalbis su Oreliku apie liūdną patirtį „Bešiktaš“ klube, prarastą tikėjimą metimais bei pasikeitimus Panevėžyje.
– Gediminai, koks jausmas grįžus į Panevėžį?
– Geras! Kamščių nėra, ačiū Dievui (Juokiasi). Važiuoji, kur nori, kada nori, nereikia skaičiuoti laiko. Išvažiuoji iki treniruotės likus 25 minutėms ir tiek. Jaučiuosi kaip vėl būdamas namie. Reikės atsigauti psichologijai, kuri buvo kažkiek pagriuvusi.
– Ką turite omenyje? Ar atsirado pasitikėjimo savimi problemų?
– Ir dar kiek. Gal problemos net ne pasitikėjime, nes rungtynių metu laisvas gauni perdavimą ir nesupranti, ką daryti. Taip penkis mėnesius nebuvo. Arba mesdavai per rankas, arba bėgiodavai iš kampo į kampą. Atrodo, treneris rodo pasitikėjimą, žaidėjai duoda perdavimus, derinius norima kurti per tave, bet dar nesuprantu, kas vyksta.
– Kuomet tik pasirašėte sutartį su „Bešiktaš“, tikėjotės kitokio vaidmens nei gavote?
– Man sakė, kad komandoje bus du pirmamečiai, bet pasirodė, kad buvo visi keturi, atvažiavę iš koledžų. Iškart galvą nulenkiau. Per rungtynes jie ima pertraukėles, kaip buvo įpratę pas save. Esu pasiilgęs normalaus krepšinio, nes ką žaidėme Stambule, buvo tragedija. Matau, kad komanda bando gelbėtis iš paskutinės vietos ir per 4 dienas pakeitė 3 žaidėjus. Įsivaizduokite, kaip yra, jog galint turėti 5 legionierius, per 4 dienas nusiperkami net 3 nauji. Dar prieš tai du žaidėjai buvo pakeisti. Manau, kad už šiuos tris žaidėjus jie išleido panašiai pinigų kaip už visus prieš sezoną. Vien kiek atsiėjo Jacksonas-Cartwrightas, taip pat Sokolowskis.
– Ar greitai supratote, kad pritapti „Bešiktaš“ gretose jums bus labai sunku?
– Na kaip, bandžiau kalbėtis, nesusitaikiau. Bet žaidėjai man sakė „I am the best“ („aš esu geriausias“, – LKL.lt past.), mesiu 20 taškų. Kai taip galvoja 4 iš 5 legionierių, taip ir žaidžiama.
– Kaip į tai reagavo treneris?
– Mūsų pirmasis treneris buvo kartu ir vyr. treneris, ir generalinis vadybininkas. Treniruotes vedė asistentai, jie buvo silpni, užsileido amerikiečius ant galvos ir jie darė, ką norėjo. Per rungtynes jie buvo nesuvaldomi. Bet ir naujam strategui atėjus negelbėjo tai, kad susitardavome, kaip ginsimės ar pulsime. Jie vis tiek darė pagal save.
– Jums tai nebuvo pirmieji metai Turkijos lygoje, bet, kaip suprantu, patirtis Bandirmoje ir Stambule visiškai skirtinga.
– Net nėra ką lyginti, čia juoda ir balta.
– Ar bus nors kažkokio pozityvo, kurį išsinešite iš šių kelių mėnesių Turkijoje?
– Gal kažką, reikės pagalvoti (Juokiasi). Dabar galvoju, kad gal nelabai man reikėjo su jais rašytis sutarties, jie ilgai tempė, pasirašiau kontraktą vėlai. Turėjau ir kitų pasiūlymų Prancūzijoje, Italijoje, pinigai gal buvo mažesni, bet gal reikėjo juos imti. Aš kaip ir norėjau į Turkiją, bet šįkart nepataikiau su komanda.
– Ar bent skolų neliko, kurios dažnai būdingos tai šaliai?
– Algos niekada nevėlavo, biudžetą jie buvo susimažinę, kad nebūtų taip, kaip prieš keletą metų, kuomet visi skolas išsiieškodavo per teismus.
– Ar be „Lietkabelio“ šiuo metu turėjote kitų variantų, kur tęsti karjerą?
– Buvo variantų jau po poros mėnesių, bet vyr. treneris manęs neišleido. Buvo kažkiek pikta, bet nieko nepadarysi. Pralaimėjome, treneris po susitikimo sakė: galiu visus paleisti, kas nenori čia būti, tik pasakykite. Po to jis sakė man, kad visus paleistų, tik manęs ne. Tai ką man jam besakyti? Kitu atveju būčiau išvažiavęs anksčiau.
– Kada pajutote, kad Nenadas Čanakas nori vėl jus matyti auklėtinių gretose?
– Esame kalbėję, kaip sekasi, tada Šakičius gavo traumą ir treneris man skambtelėjo. Mes kaip ir viską sutarėme, beliko susitarti su komanda, pasakiau, kad nebenoriu čia būti ir mane paleido. Atskridome su šeimyna į Lietuvą ir sakėme: ačiū Dievui. Jau ir šeima buvo užsidepresavusi, 5 mėnesius negalėjo normaliai išeiti iš namų su vaiku. Jei man ir laisvesnė diena, negali labai toli kažkur važiuoti, kamščiai kosminiai kiekvieną dieną.
– Į „Lietkabelį“ grįžote vos po kelių mėnesių pertraukos, ar ši komanda kardinaliai kita nei palikote prieš tai?
– Tikrai taip, komanda visiškai kita. Treneris tas pats, keli žaidėjai tiek patys, bet braižas skiriasi. Pernai visi labai stipriai norėjome, turime gerus rezultatus, dabar kiek stringame, bet viskas pakeičiama, imsime jautį už ragų.
– Kokius žaidimo braižo skirtumus matote?
– Dabar turime dar vieną naujoką, manau, kad po truputį grįšime į tą braižą, kurį rodėme praeitą sezoną. Jei ne, prisitaikysime prie to, kas yra. Ką treneris sakys, tą darysime.
– Jau spėjote sužaisti pirmąjį mačą, jis vyko Europos taurėje, Ulmo mieste, ten prametėte visus 7 tolimus metimus.
– Jei tokius metimus būčiau turėjęs pernai, būčiau pataikęs ir išvažiuotume su pergale. Kaip jau sakiau, dar nesuprantu, kaip čia galiu mesti, būdamas laisvas. Reikia susigrąžinti psichologiją ir pasitikėjimą, tiek tereikia. Manau, kad kelios rungtynės ir viskas bus gerai.
– Ko šiuo metu reikia „Lietkabeliui“, jog nebūtų tokių strigimų tiek LKL, tiek tarptautiniame fronte?
– Viskas gerai, čia problema ne žaidime, o psichologijoje. Reikės susėsti, pasikalbėti, būti labiau komanda.
– Jau netrukus laukia itin svarbus Citadele KMT ketvirtfinalio atsakomasis mačas prieš Utenos „Uniclub Casino – Juventus“. Ar nepatekimas į šio turnyro finalo ketvertą būtų smūgis Panevėžio ekipai?
– Utena šiuo metu atrodo tikrai neblogai, jie pataikė su legionieriais, nebus lengva, bus įdomios rungtynės. Atiduosime viską, ką galime. Jei ir pralaimėsime, tai turime atiduoti viską, o ne neturėti noro ar pastangų gynyboje. Kai yra noras, ateina ir metimai, ir pergalės. Apie nepatekimą į finalo ketvertą net nenoriu galvoti (Juokiasi).
Šaltinis: LKL