Lietuvos krepšinio rinktinė ketvirtadienį po pratęsimo patyrė pralaimėjimą kontroliniame mače prieš Estiją. Ši akistata tapo ir Donato Motiejūno sugrįžimu į rinktinę. Nors D-Mo žaidė nedaug, aukštaūgis pabrėžė, jog užsivilkti rinktinės marškinėlius visada yra garbė, o taip pat prabilo apie savo klubinę ateitį ir naujo kontrakto paieškas.
Ketvirtadienį Rimo Kurtinaičio treniruojama rinktinė po atkaklios kovos ir pratęsimo estams nusileido 107:108 ir pasiruošimą žūtbūtiniams pasaulio čempionato atrankos mačams su turkais ir bosniais pradėjo nesėkme.
Po dvejų metų pertraukos į rinktinę grįžęs Motiejūnas žaidė vos 2 minutes ir pasižymėjo tik prarastu kamuoliu. Antroje mačo dalyje ilgą laiką ant „Crvena Zvezda“ suolelio sėdėjęs D-Mo teigė, jog toks mačas gali tapti ir svarbia pamoka.
„Gal kartais geriau toks rezultatas, nei laimėti 20 rungtynių ir galvoti, kad esi geriausias pasaulyje? Turiu omenyje, kad turime eiti su dar didesne energija, dar didesniu noru. Dar turime šiek tiek laiko, dar yra prie ko padirbėti. Rytoj turėsime vaizdo analizę, pasižiūrėsime, išanalizuosime ir dirbsime toliau“, – kalbėjo Motiejūnas.
– Kiek yra dingęs krepšinio pojūtis po kelių mėnesių be žaidimo?
– Manyčiau, kad tai natūralu. Jeigu įdomu, galiu papasakoti, kaip vyksta tie procesai. To krepšinio pojūčio ir žaidybinio ritmo neatkartosi per treniruotes. Bet vėlgi, čia niekas neieško jokių nusiskundimų ar pasiteisinimų. Tiesiog žaidėme, pralaimėjome, žiūrime į priekį. Susirinkome, atvažiavome laimėti, bet pasiruošimo etape nelaimėsime visų rungtynių.
– Ką teigiamo galite pasiimti iš tokio mačo?
– Manau, buvo nemažai tokių žaidimo atkarpų, kai kamuolys tikrai gerai judėjo, visi stengėsi ir kovojo. Būtent ta energija ir kova yra tai, ant ko turime statyti savo žaidimą ir judėti į priekį.
– Ar dar turėjote vilčių, kad žaisi Lietuvos rinktinėje?
– Žinokit, man, kaip žmogui ir kaip žaidėjui, žaisti Lietuvos rinktinėje yra didžiausia garbė. Ir jeigu savo buvimu čia dar galiu padaryti įtaką keliems žaidėjams, kurie pamatys, kokios disciplinos reikia norint žaisti aukščiausiame lygyje, kiek reikia pasiaukojimo ir širdies, mano darbas bus daugiau nei išpildytas. Ar tikėjausi? Turbūt jau buvau sakęs, kad greičiausiai nebežaisiu, ir į viską žiūrėjau gana logiškai. Bet mano antroji pusė sakė: „Tu pasiruošk, gali būti, niekada nežinai.“ Matyt, moterys turi tą šeštąjį jausmą – vasaros pradžioje ji ir išpranašavo šitą.
– Kaip žiūrite į situaciją, kad tarp 20 žaidėjų rinktinėje nėra kai kurių, kurie galbūt galėjo būti?
– Žiūriu paprastai: jeigu kviečia – važiuoju, jeigu nekviečia – nevažiuoju. Toks yra gyvenimas. Mano darbas – visada būti pasiruošusiam, o ne rinkti žaidėjus. Stengiuosi koncentruotis į tai, ką galiu kontroliuoti pats. Jeigu pradėsi galvoti, kas čia važiuoja, kas nevažiuoja, pykti ar dėl kažko jaudintis – kas iš to gero? Tai yra Lietuvos rinktinė, o žaisti joje yra didžiausia garbė. Žaidėjai turi norėti čia važiuoti ir kautis dėl savo vietos.
– Kokį įspūdį paliko Dominyko Stenionio debiutas?
– Man tai yra vienas gražiausių įrodymų, kad žmogus, ilgą laiką dirbęs, patyręs traumų ir išgyvenęs visus tuos sunkumus, gavęs šansą gali parodyti, jog yra vertas tokio lygio ir tokios galimybės. Man, kaip vyresniam žaidėjui, tai yra didžiausias džiaugsmas. Labai džiaugiuosi, kad jam pavyko taip sužaisti. Apskritai jis tikrai neiškrito iš konteksto ir parodė, kad gali žaisti aukščiausiame lygyje.
– Esate vienas iš trijų rinktinės krepšininkų, dar neturinčių kontrakto. Kiek dar esate pasiryžęs laukti?
– Žiūrėsime. Nuolat kalbamės su agentu, variantų yra, tiesiog žiūrėsime, kas būtų geriausia. Iš tikrųjų atvažiavimas čia padeda ir formą palaikyti, ir žaidybinį ritmą pagauti. Ilgą laiką buvau be krepšinio, o kuo vyresnis esi, tuo sunkiau tą ritmą susigrąžinti. Todėl darau viską, kas įmanoma. Virginijus Mikalauskas turi savo darbą, aš turiu savo darbą. Tiesiog tokia gyvenimo dalis. Man atrodo, amžiną atilsį Kobe Bryantas yra teisingai pasakęs: visi tikisi, kad juos išlydės ovacijomis, bet dažnai realybė būna kitokia – karjerą baigi sėdėdamas ant sofos ir laukdamas to paskutinio skambučio.
– Ar jūsų karjera dar gali pasukti į Aziją, ar prioritetą teikiate Eurolygai?
– Yra visokių minčių, bet tikrai nėra jokios panikos. Praėjusį sezoną, kai gavau progą ir žaidžiau, tikrai neiškritau iš konteksto – žaidžiau gerai, komanda – taip pat. Sezono pabaiga buvo tokia, kokia buvo. Norėtųsi dar žaisti aukščiausiame lygyje, bet pažiūrėsime, kaip gyvenimas viską sudėlios. Vėlgi, gali planuoti, bet viršuje tik pasijuoks.