Nepaisant svarbios pergalės, Tomą Masiulį Belgrade penktadienio vakarą vėl kamavo per visą sezoną įgristi spėjęs galvos skausmas – žalgiriečių pražangų išnaudojimas.
„Žalgiriui“ vienoje rankoje jau turint bilietą į atkrintamąsias, šis klausimas įgauna dar daugiau svarbos, o pergalingas penktadienio mačas su „Partizan“ aiškiai pademonstravo, jog varžovų stabdymuose pražangomis slypi ir nemažai rizikos.
Masiulio pagyrų už varžovų stabdymą pražangomis po triumfo sulaukė tik Ąžuolas Tubelis, kuriam taisyklių pažeidimas buvo dukart fiksuotas jau pirmajame kėlinyje.
Visgi tai lėmė, jog „Žalgiris“ pusantro kėlinio vertėsi be itin svarbaus žaidėjo priekinėje linijoje, kurioje Tomas Masiulis be Tubelio turi tik dar du patikimus žmones.
Pražangų riziką kiekvienoje varžovų pranašumo situacijoje abejoja ir Martynas Gecevičius.
„Aš nežinau, ar įmanoma to išsireikalauti 100 procentų. Suprantu, kad prie lygaus rezultato ir tam tikrose situacijose reikia tų pražangų. Bet ar tos pražangos tikrai reikalingos kiekvienoje situacijoje? Jeigu kas paklaustų mano nuomonės, tai yra mados reikalas.
Tuo pačiu ne visada yra lengva padaryti tas pražangas. Iš šono gali atrodyti vienaip, bet žaidžiant ta dinamika atrodo kitaip. Taip, yra tokių situacijų, kai, pavyzdžiui, pirmoje atakoje „Partizan“ permetė Brazdeikį. Taip, tada kerti per rankas ir pasiimi pražangą.
Ąžuolo pirma pražanga irgi paaiškinama, bet yra įvairių situacijų… Aš įsivaizduoju, kad krepšininkai vienas prieš vieną situacijose irgi nori įrodyti, kad gali atstovėti ir apsiginti. Todėl visą laiką dabar daryti pražangas? Slidus reikalas. Juk galima ir lengvai per pirmą minutę susirinkti keturias pražangas dėl pačių pražangų.
Po tam tikrų epizodų lengva kažką sakyti, bet pražangos nėra lygios pražangoms. Taip, kai matai, kad bėga penki prieš keturis, kai yra kažkoks didžiulis pranašumas ar yra pati rungtynių pradžia, turi sugebėti padaryti pražangą. Bet ar žaidėjas džiaugiasi padaręs dvi pražangas, o po to tarp jo išėjimų į aikštę prabėga beveik valanda – abejoju“, – teigė Gecevičius.
Pasak krepšininko, labai svarbu yra tai, kas tas pražangas daro. Atkrintamosiose arba įkrintamosiose svarbiausių žaidėjų svarbai išaugsiant dar labiau, tai gali privesti ir prie skaudžių paskemių.
„Ar nori, kad per pirmas penkias minutes Francisco ir Williamsas-Gossas pasiimtų po dvi pražangas? Nemanau, kad to kažkas nori. Ar yra labai gerai, kai tą padaro Ąžuolas ar Mosesas Wrightas? Irgi nežinau.
Iš Brazdeikio, Giedraičio galima to reikalauti, Butkevičius irgi jas visada pasiims, Sleva tame taip pat nemato problemų, bet net Maodo Lo yra iš tų žaidėjų, kurie nepasiims tos pražangos. Dabar visa Europa kalba apie tas pražangas iki bonuso, bet kai žaidi, viskas yra visiškai kitaip. Yra emocijos, situacijos, tikėjimas, kad gali apsiginti arba kad kažkas ateis į pagalbą. Yra skirtingų situacijų, bet tikrai nėra taip, kad treneriui pasakius, jog blogai išnaudoji pražangas, reikia rinktis tas pražangas.
Keturias jas gali padaryti ir per pusantros minutės, bet ar tai yra pats geriausias būdas, kaip pradėti rungtynes? Turbūt ne. Turi būti kažkoks balansas“, – teigė Gecevičius.
Ieškodamas kitų pražangų taip reikalaujančių Eurolygos trenerių, Gecevičius „ant karštų“ paminėjo tik Masiulio mokytoją Šarūną Jasikevičių. Nors šį sezoną geriausio Eurolygos trenerio komanda susiduria su įvairiais sunkumais, „Fenerbahče“ vieno aukštaūgio praradimas ilgam laikui kainuoja mažiau nei „Žalgiriui“.
„Kai kurios komandos taip varžovų nestabdo ir ne visi treneriai to reikalauja. Šaro komandos tai tikrai daro, bet ar daugiau kažkas tai labai stipriai akcentuoja?“ – retoriškai klausė krepšininkas.