Karštą Belgrado atmosferą pagyręs Kazys Maksvytis buvo nustebęs dėl sulauktų aplodismentų.
Kauno „Žalgiris“ antradienį nesėkme pradėjo Eurolygos dvigubą savaitę – 73:77 nusileido Belgrado „Crvena Zvezda“.
Žalgiriečių vyriausiasis treneris Maksvytis panagrinėjo nesėkmės priežastis ir nusistebėjo jo komandai skambėjusiais varžovų fanų aplodismentais.
„Neturiu komandai jokių priekaištų, kovėsi, buvo rungtynėse, – sakė Maksvytis. – Kelis kartus turėjome trapią persvarą, kurios nepavyko išsaugoti. Rungtynių galą sužaidėme prasčiau, silpnos klaidos išsimetant kamuolį ar nesusikalbėjimas kovoje dėl atšokusio kamuolio nemažai mums kainavo. Paskutines tris atakas jie paėmė kamuolį puolime, kas labai svarbu buvo.
Puolime porą gerų metimų turėjo Dovis, porą klaidų turėjome, bet turbūt nieko nekeisčiau – vis tiek duočiau kamuolį į Keenano Evanso arba Edgaro Ulanovo rankas.“
– Kaip turėjo atrodyti paskutinė ataka?
– Keenanas turėjo išsikeisti prieš Petruševą ir atakuoti vienas prieš vieną. Kažkiek gal reikėjo agresyviau ir įvyko klaida.
– Pirmoje pusėje atrodė, kad žaidžiant Evansui komanda kyla, o be jo – leidžiasi. Kiek dar komanda taikosi prie to, kad neturi kuriančių žaidėjų, kai negali žaisti Lekavičius ir Kalnietis?
– Visų pirma, Tomas Dimša ir Karolis Lukošiūnas atėjo tiesiai iš patalo ir žaidė. Jų tikslas buvo nuimti nuo Keenano minutes ir galbūt trūko agresyvumo. Tačiau jie padarė gerą darbą.
Prieš tai komandoje jautėsi, kad daug sergančių, Lukas traumuotas, o kas užkimęs, kam sloga. Šiandien tikrai neturiu didelių priekaištų. Gaila, kad be Keenano šiek tiek ėjome žemyn, o gale ir Keenanas pavargo.
– Minėjote klaidas lemiamu momentu. Kodėl tokio užtikrintumo pritrūkdavo?
– Nežinau, ar tai nuovargis, ar rungtynių įtampa, bet tokiose situacijose dažniausiai darome mažai klaidų. Pavyzdžiui, išsimetant kamuolį iš užribio, kai vienas komandos draugas visiškai laisvas, o kitas uždengtas. Ar kovojant dėl kamuolio – lygtais apsiginame, bet tris šansus davėme rungtynių pabaigoje. Galvoju, kad nuovargis.
– Vienas iš kertinių momentų buvo, kai Vildoza įmetė pats taškus, vėliau išsimetant kamuolį jis perėmė kamuolį ir įmetė. Kas ten galėjo būti? Atsipalaidavimas, situacijos neįvertinimas?
– Aš galvoju ir tas, ir tas – atsipalaidavimas ir nuovargis. Žinojome, kad Vildoza mėgsta labai greitai užbaigti atakas ir tada atiduoda kamuolį komandos draugams. Vadinamos „shot-clock“ situacijos yra jo ir kai tą sunkų tritaškį įmetė, kažkiek priekaištų žaidėjams yra, nes geriau kitas žaidėjas tegul prisiima atsakomybę, o jis įmetė sunkų metimą. Tai gavosi iš nuovargio ir koncentracijos.
– Kas neveikė prieš Vildozą ir Nedovičių, kurie surinko 48 iš 77 varžovų taškų?
– Dabar net sunku kažką pasakyti. Nedovičius labai draskė mūsų agresyvią gynybą. Įsiveržė, prisirinko baudų iš to. Kažkiek nebuvome fiziški su juo. Vildozai, pasikartosiu, atidavėme rungtynių pabaigas.
– Arnas Butkevičius žaidė neįprastai mažai – 10 minučių. Kuo jis netiko šių rungtynių planui?
– Jis, kaip ir keli kiti žaidėjai, dar sloguoja, bet dabar žiūrint atgal galbūt reikėjo Arno, ypatingai gynyboje.
– Daug buvo kalbų, kokios atmosferos laukti Belgrade. Nustebino kažkuo?
– Nustebino priešiškumas, bet dar labiau nustebino, jei matėte, aplodismentai po rungtynių. Buvo tikrai aplodismentai, švilpimą pakeitė aplodismentai. Aš esu už tokį krepšinį, krepšinio kalbą. Abi krepšinio šalys. Manau, kad ir lietuviai gerbia, ir serbai gerbia vienas kitų krepšinį. Smagu žaisti tokioje sunkioje atmosferoje ir mes prie tokių atmosferų gauname malonumą.