Kazys Maksvytis sugrįžimą į vyr. trenerio kėdę pažymėjo pergalingu startu su Lietuvos rinktine Europos čempionato atrankoje.
Ketvirtadienio vakarą Osvaldo Olisevičiaus vesti lietuviai 83:64 sutriuškino Lenkijos krepšininkus, kurių gretose taškais pasižymėjo vos penki žaidėjai.
„Sveikinimai žaidėjams ir fanams. Gera pergalė. Rungtynes pradėjome kontroliuoti maždaug antrajame kėlinyje, pirmiausia – gynyboje, o tai persikėlė ir į puolimą, gerai judinome kamuolį ir nusipelnėme šios pergalės“, – kalbėjo Maksvytis.
Visgi rungtynių pabaiga, nors pergalė ir buvo garantuota, rinktinės strategui neturėjo būti labai maloni, kadangi ketvirtajame kėlinyje ASG arena vis garsiau pradėjo reikalauti Ąžuolo Tubelio debiuto ir trenerių štabą netgi nušvilpė.
„Nesąmonė. Žaidžia Lietuvos rinktinė ir švilpia… Nepykit, bet nesąmonė“, – situaciją komentavo Maksvytis.
– Kas, jūsų nuomone, leido Osvaldui Olisevičiui (20 tšk.) taip puikiai sužaisti?
– Jeigu matėte mano interviu, aš ir tikėjausi tokio žaidimo iš Osvaldo, stebėjau jo rungtynes Italijoje, jis žaidė labai gerai. Turbūt buvo labai pasiilgęs rinktinės ir sužaidė puikias rungtynes, davė labai gerą impulsą nuo suolo. Kai turi tokius žaidėjus kaip Osvaldas ar Eurolygos krepšininkus, ir man yra lengviau. Džiaugiuosi dėl jo.
– Ar tikite, kad Osvaldas galėtų žaisti aukštesniame lygyje ar net Eurolygoje?
– Amerikiečiai turi gerą žodį „absolutely“ (visiškai).
– Rokas Giedraitis sužaidė geras rungtynes. Ar jis per tokius langus gali užsirekomenduoti save ateičiai?
– Nežinau, ar jis dar turi kažką užsirekomenduoti, nes yra topinis Eurolygos žaidėjas. Labai smagu, kad jis sutiko prisijungti. Turbūt visiems buvo smagu stebėti tą atkarpą, kai aikštėje buvo Osvaldas, Rokas, Tomas, Gabrielius. Kartais net nespėdavai sužiūrėti, kur yra kamuolys, kai jis taip judėjo. Tokio kamuolio judėjimo seniai nesame matę.
– Balcerowskis ir Ponitka solidžiai pradėjo rungtynes. Kaip vertinate gynybą prieš juos?
– Gynyba nebuvo bloga. Gerai sužaidė ir vienas iš jų lyderių Sokolowskis, kuris yra gerame ritme, yra Italijos taurės čempionas ir MVP. Su Balcerowskiu ir Ponitka ne viskas pavyko idealiai. Ponitka daug žaidė kaip įžaidėjas, todėl norėjome papresinguoti, žinojome, kaip jis veržiasi ir provokuoja pražangas. Su Balcerowskiu buvo sunkiau, pirmame kėlinyje jie puolime atkovojo net penkis kamuolius, o per likusią dalį – tik vieną. Ten turėjome problemų, bet po to perėjome į kitą kontakto lygį. Su tokiu greičiu, kokį demonstravome puolime, tikriausiai net nesu Eurolygoje žaidęs.
– Buvote užsiminęs, kad pasiilgote treniravimo. Ar buvo kažkiek papildomo jaudulio po ilgesnės pertraukos?
– Žinoma. Turėjau ilgesnę pertrauką. Iki to švilpuko nebuvo lengva ruoštis.
– Ar arenoje pasigirdus vis garsėjusiems reikalavimams į aikštę leisti Ąžuolą Tubelį jautėte spaudimą?
– Jautėme. Smagu dėl Ąžuolo. Kad ir vėlai išėjo, bet savo šansą išnaudojo neblogai. Mūsiškiai dar nuo Arvydo Sabonio laikų mėgsta tuos talentus, kurie turėtų ateiti ir išgelbėti Lietuvos krepšinį. Kol dar pirmavome 10 ar 12 taškų, turėjau abejonių, bet po šiandienos rungtynių jis gavo didesnį kreditą, kad ir išėjo vėliau.
– Margiris Normantas nueidamas užsiminė, jog buvo nesąmonė, kai arena pradėjo nušvilpinėti trenerius. Kaip jūs pats sureagavote į šį momentą?
– Nesąmonė. Žaidžia Lietuvos rinktinė ir švilpia… Nepykit, bet nesąmonė.
– Kodėl šioms rungtynėms nusprendėte neregistruoti Gyčio Radzevičiaus?
– Kažkiek reagavome į situaciją, pasilikome daugiau aukštaūgių, bijojome to paties Balcerowskio. Neatvykus Biručiui ir Echodui kažkiek pabijojome. Tas pats Martinas Gebenas, rodos, žaidžia neblogą sezoną. Nusprendėme apsidrausti ir sudėtyje pasilikti daugiau aukštaūgių. Bet pažadėjau ir Gyčiui, ir visiem kitiem, kad gaus šansą. Turint trylika žaidėjų nebus taip, kad kažkas prasėdės ir važiuos namo. Sekančiose rungtynėse Gytis žais.
– Ar matėte skirtumus tarp tų žaidėjų, kurie žaidė taurių savaitgaliuose, ir tų, kurie ilsėjosi?
– Manau, kad pavyko suvienodinti jų formą. Kažkiek reagavome ir mes. Pirmadienį būtų buvę neprotinga duoti krūvį žaidėjams, kurie rungtyniavo sekmadienį. Be abejo, kad buvo nerimo. Turėjome tik dvi dienas, kai kurie žaidėjai atrodė pervargę. Bet susitvarkėme.
– Kaip nusprendėte kapitono raištį šiame lange atiduoti Edgarui Ulanovui?
– Tai buvo trenerių sprendimas. Rinkimų aš nedarau, nes žaidėjai kartais mėgsta pajuokauti ir nubalsuoti dėl to žaidėjo, kuris neturėtų būti kapitonas. Per savo karjerą esu turėjęs tokį atvejį. Po jo ir prisiėmiau šią atsakomybę sau, trenerių štabui. Skiriame tą, kuris yra vienas iš vyresnių, savo pavyzdžiu rūbinėje ir už jos ribų atitinka kapitono vardą.