Arizonos universiteto komandos treneris Tommy Lloydas po rungtynių su Lietuvos rinktine negailėjo gražių žodžių Lietuvos krepšiniui, tačiau kartu išsakė ir pastabą – amerikietis pasigedo tos kovinės dvasios, kuria lietuviai garsėjo daugybę metų.
Pirmiausia treneris dėkojo už priėmimą Lietuvoje ir pabrėžė, kad kelionė jo jaunai komandai buvo gerokai daugiau nei tik draugiškos rungtynės.
„Noriu padėkoti Lietuvos žmonėms ir Lietuvos krepšinio federacijai už tai, kad mus priėmė. Mūsų komandai tai buvo nuostabi kelionė. Šios rungtynės turnyrinėje lentelėje nieko nereiškia, bet jos svarbios gyvenimiškai patirčiai. Jauniems žaidėjams suteikėme galimybę pamatyti kitą pasaulio dalį, kai kuriuos žaidėjus parvežėme namo. Esame labai dėkingi už čia praleistą laiką“, – kalbėjo jis.
Prisimindamas pirmąją akistatą su Lietuvos komanda, „Arizona“ strategas neslėpė, kad jo auklėtiniai tuomet sužaidė prastai, tačiau kartu gyrė lietuvių parodytą charakterį.
„Pirmąsias rungtynes mes sužaidėme blogai. Man nesvarbu, ar jūs tą Lietuvos komandą vadinate B rinktine, ar dar kaip nors. Ji žaidė neįtikėtinai kietai, buvo susikaupusi, turėjo puikią dvasią. Jie įgijo persvarą ir privertė mus suabejoti savimi.“
Visai kitokį įspūdį jam paliko antrosios rungtynės. Treneris teigė pasigedęs vieno iš svarbiausių istorinių Lietuvos krepšinio bruožų.
„Aš labai gerbiu Lietuvos krepšinį. Jūs tai žinote, esu tai sakęs šimtą kartų. Su puikiais žmonėmis iš šios šalies mane sieja ilgametis ryšys.
Lietuvos krepšinis anksčiau turėjo stipriausią dvasią visame žaidime. Jūs visada žaisdavote dėl kažko daug didesnio nei jūs patys. Šiandien žinau, kad mes esame tik būrys studentų, bet tos dvasios iš varžovų nepajutau. Pirmąjį vakarą ją jaučiau, šiandien – ne“, – teigė treneris.
Amerikietis prisiminė ir tai, kokį įspūdį Lietuvos rinktinė jam palikdavo prieš kelis dešimtmečius.
„Lietuvos krepšinį stebiu gal 35 metus. Kai lietuviai pataikydavo tritaškį, atrodydavo, kad švęsdavo taip, lyg būtų įmušę įvartį futbole. Ta dvasia buvo neįtikėtinai galinga.
Tikiuosi, kad jie ją atras artimiausiomis dienomis, nes to negalima priimti kaip savaime suprantamo dalyko. Kai turi stiprią dvasią, ryšį su programa, supranti, ką tai reiškia ir kam atstovauji, tai yra labai svarbu.“
Paklaustas, kaip Lietuvos rinktinei susigrąžinti tokią energiją, treneris tikino, kad ji niekur nedingo.
„Tai yra jų DNR. Manau, žaidėjams pirmiausia reikia užsidaryti rūbinės duris ir atrasti tai tarpusavyje. Tada trenerių štabas turi padėti parodyti kryptį.
Mes po pirmųjų rungtynių kalbėjome, kad mums reikia kolektyvinės reakcijos. Nereikia vieno žmogaus, kuris pradėtų labiau stengtis ir visus temptų. Reikia, kad visi organizacijoje – nuo fizioterapeutų ir trenerių iki žaidėjų – atsineštų tą dvasią.“
Kaip pavyzdį jis pateikė anksčiau treniruotą lietuvį Domantą Sabonį.
„Esu treniravęs Domą. Niekada gyvenime netreniravau žaidėjo, turinčio tiek daug kovinės dvasios. Kai jį keisdavome, jis prieidavo prie manęs ir ispaniškai mane iškeikdavo. Klausdavau: „Tau viskas gerai?“ Jis atsakydavo: „Taip, viskas gerai.“ Sakydavau: „Bet tu ką tik mane išvadinai daugybe blogų žodžių.“ Tokia kovotojo dvasia yra labai svarbi. Esu įsitikinęs, kad Lietuva ją susigrąžins.“
Treneris taip pat patikino, kad jokių nesutarimų dėl Lietuvos rinktinės sudėties ar varžovų pasirinkimo nebuvo.
„Viskas buvo puiku ir visiškai skaidru. Girdėjau, kad buvo kažkokių kalbų apie komplikacijas, bet jokių komplikacijų nebuvo. Jie buvo nuostabūs šeimininkai ir viską aiškiai komunikavo.
Su kuo Lietuva norėjo žaisti šiandien, su tuo mes ir būtume žaidę. Jų prioritetas turi būti pasiruošimas rungtynėms, kurios iš tiesų yra svarbios, o ne rungtynės su Arizonos universitetu. Mes čia esame svečiai ir gerbiame visus Lietuvos krepšinio sprendimus.“
Daug gražių žodžių strategas skyrė ir Motiejui Krivui, kuris rungtynėse pataikė tritaškį bei sukėlė audringą „Arizona“ atsarginių suolo reakciją.
„Matėte tą dvasią. Jis pataikė tritaškį, o mes šventėme taip, lyg būtume įmušę įvartį. Motiejus tikrai gali pataikyti. Jis labai stipriai patobulėjo.
Didžiausią progresą matau jo judėjime ir fizinėje jėgoje, dominavime baudos aikštelėje gynyboje ir puolime, kovoje dėl kamuolių. Jis tapo labai geru pikenrolo gynėju. Tai yra svarbiausi dalykai. Tritaškiai – tik vyšnia ant torto.“
Treneris neabejojo, kad ateityje lietuvis gali pasiekti aukščiausią lygį.
„Neabejoju, kad kai jis žais NBA, jeigu turės trenerį, kuris leis jam stovėti prie tritaškio linijos ir mesti, jis pataikys. Bet jeigu nori laimėti, Motiejus daro tiek daug kitų dalykų, kuriuos aš vertinu.
Jis grįžo po nugaros traumos, o tai visada pavojinga. Tačiau jis dirbo kiekvieną dieną. Nepraleido nė vienos treniruotės, terapijos ar darbo su svarmenimis. Matome didžiulį progresą.“
Sugrįžimą į Lietuvą treneris pavadino svarbiu momentu Krivo karjeroje.
„Galbūt čia žmonės buvo jį šiek tiek primiršę. Galbūt jam pačiam reikėjo iš naujo sustiprinti pasitikėjimą savimi. Sugrįžti namo ir taip pasirodyti yra ypatinga.
Tikiuosi, visi supranta, kad šis vaikinas dar daug metų bus profesionalus Lietuvos krepšininkas. Tikimės, kad jis turės puikų sezoną Arizonoje, nes labai juo pasitikime.“