Rimo Kurtinaičio vadovaujama Lietuvos rinktinė išvyko į Suomiją, kur trečiadienį pradės kovas Europos krepšinio čempionate.
Prieš pat kelionę Lietuvos komandos vyr. treneris Vilniaus oro uoste susirinkusiems žurnalistams aiškino apsisprendimo dėl dvyliktuko motyvus bei kodėl buvo priimtas sprendimas atkabinti Eimantą Bendžių.
„Mes labai su skaudama širdimi išsiskyrėme. Jis tikrai vertas būti rinktinėje, bet šiuo metu mes pasirinkome tokį dvyliktuką, nes apsidraudėme kelias pozicijas. Bendžius yra toks vienintelis išreikštas snaiperis ir mes galvojame, kad tą snaiperio poziciją mes galime prisidengti. Prisidengsime Giedraičiu, Radzevičiumi.
Buvo pavojinga važiuoti su dviem centrais. Neduok dieve susižeis ar susirinks baudas. Norėjome tą poziciją užsidengti ir priėmėme tokį sprendimą.“
– Ar sudėtinga buvo ta apsisprendimo diena?
– Matėte, kiek išlaukėm. Nenorėjome daryti emocionalių sprendimų. Galėjom paleisti žaidėjus diena anksčiau, bet tokius sprendimus priimant negalima skubėti. Daug diskutavome, visus už-prieš ir parinkome tokį dvyliktuką. Ar tai bus teisinga, ar ne – bus matyti.
Norime aukštesnių žaidėjų, su geresniu kamuolių atkovojimu. Ir mes norime žaisti greitą krepšinį ir šis dvyliktukas mums tinka.
– Kiek sudėtinga buvo apsispręsti tarp Kristupo Žemaičio ir Arno Veličkos?
– Mes padarėme tokią konkurencinę kovą. Aš Kristupui jaučiu didelę simpatiją dar nuo žaidimo „vilkuose“, kuriuose jis ir žaidė, nes aš to norėjau. Norėjau jį pasiimti ir į Azerbaidžaną, kur galėjome jam mokėti daugiau pinigų nei „vilkai“. Laikau jį tikrai geru žaidėju.
Bet per šį sezoną daugiau patobulėjęs yra Arnas, kadangi jis žaidė Vokietijos lygoje ir žaidė daug bei sėkmingai. Ir po jų visos tos konkurencijos mes priėmėme tokį sprendimą.
– Kur yra Arno pranašumai?
– Vertiname patikimumą, nes turėsime duoti pailsėti Jokubaičiui. Mums reikės ne tiek organizacijos žaidimo, kiek tiesiog kamuolio pervarymo į kitą pusę. Su kuo mažiau klaidų ir mažiau rizikos. Tai pasirinkom, kad Arnas yra būtent šitas žmogus.
– Kokia buvo rinktinę palikusių žaidėjų reakcija?
– Čia jau ne man, o žaidėjams klausimas. Jie yra kareiviai. Aš nemanau, kad čia buvo koks nusikaltimas ar panašiai. Mes susirinkome 15 ir puikiai dirbome trimis penketais. Ta strategija pasiteisino. Mes nesitraumavome, kas atsitiko daugeliui kitų rinktinių. Turėjome intensyvumą, kokio norėjome. Deja, taip yra gyvenime, kad su kažkuo reikia skirtis.
– O su kuo konkuravo Laurynas Birutis?
– Turbūt ne su Žemaičiu. Mes turime tris žmones ir jie konkuravo tarpusavy. Aš pasikartosiu, bet mes priėmėme sprendimą, kad mums reikalingi 3 aukštaūgiai čempionate.
– O tas sprendimas gimė pasirengimo pabaigoje ar tai buvo iš anksto numatyta?
– Pabaigoje. Aš praeitoje konferencijoje sakiau, kad mes nežinome, kaip pasielgti. Net nežinau, ką daugiau atsakyti.
– Koks yra šios Lietuvos rinktinės išskirtinumas?
– Jūs mūsų stilių matėte tiek languose, tiek dabar. Nemanau, kad mes nuo jo turime trauktis. Tam stiliui reikalingi būtent tokie žaidėjai, kuriuos mes pasirinkome. Mes žaisime 3 rungtynes per 4 dienas. Vienam ar dviem centram tiek ištempti nebūtų paprasta, kadangi viskas sukasi apie juos.
– Kas bus svarbiausia, norint parvežti medalius į Lietuvą?
– Su medaliais kol kas norėčiau kukliau. Ką galiu garantuoti, tai mes tikrai kausimės. Nebus vaikščiojimo. Tikiu, kad turėtų pavykti. Mes pasiruošę gerai, kažkokio nerimo nėra. Dabar visą darbą reikės perkelti į oficialias varžybas ir manau, kad mums turėtų pavykti.
– Minėjote, kad Sedekerskis turi problemų su nugara. Ar nėra rizikos nevežti kito tikro ketvirto numerio?
– Nežinau, kuo gali būti tikresnis ketvirtas numeris už Ąžuolą Tubelį. Prieš pasirengimą jį laikiau ketvirtu-penktu, o per pasirengimą įsitikinau, kad jis yra ketvirtas. Mes nelaimės atveju turime kuo pakeisti kiekvieną poziciją.
– Ar virpa širdis vedant komandą į Europos čempionatą?
– Jaudulys visada yra, atsakomybė yra. Neatėjau pabūti, atėjau kažką pasiekti. Esu gyvenime pasiekęs. Tikiu, pavyks ir čia.