Dramų purtyta Lietuvos rinktinė pirmadienį susirinko į stovyklą prieš artėjantį žūtbūtinį pasaulio čempionato atrankos antrojo etapo startą. Pripažinęs, jog nacionalinė komanda atrodo kitaip, nei norėtųsi, rinktinės vadovas Linas Kleiza pakomentavo žaidėjų su Jonu Valančiūnu atsisakymus bei Donato Motiejūno sugrįžimą.
Su trimis pergalėmis ir tiek pat pralaimėjimų pirmąjį PČ atrankos etapą užbaigusi Lietuvos rinktinė rugpjūčio 28 d. išvykoje susirems su Turkija, o po trijų dienų kausis su bosniais.
Tam, jog šansai žaisti kitų metų pasaulio čempionate visiškai neištirptų, mūsiškiams reikės laimėti abejas rungtynes, nors šįkart rinktinės vairininkas Rimas Kurtinaitis tokia talentinga sudėtimi, kaip prieš mėnesį, kliautis negalės.
Rinktinei šįsyk nepadės tokie žaidėjai kaip ilgametis kapitonas Jonas Valančiūnas, taip pat praėjusiame „lange“ debiutavę NBA talentai Kasparas Jakučionis bei Matas Buzelis.
„Sportas yra toks dalykas. Viskas labai greitai pasikeitė, per 3-4 savaites. Nuo talentingiausios rinktinės atsidūrėme iki tokios. Turbūt norėtųsi, kad ji atrodytų kitaip, bet yra kaip yra“, – pripažino Kleiza.
– Kokios buvo pagrindinės atsisakymų priežastys?
– Manau, kad išsiaiškinsite patys. Aš negaliu atsakyti už žaidėjus, negaliu įvardyti tų priežasčių, kurias išgirdome. Jos susijusios su naujais klubais, naujais sezonais ir t.t.
– Kokie buvo Valančiūno motyvai neatvykti?
– Turbūt Jonas Valančiūnas ir gali jums atsakyti į šį klausimą. Paklauskite jo. Aš su juo nekalbėjau, su juo kalbėjo treneris.
– Ar tie atsisakymai gali būti nebylus protestas?
– Buvo pasirodę daug naujienų. Nebylūs protestai… Nežinau, tada galbūt reikėjo protestuot prieš pirmą langą ir nesuvažiuoti visiems. Atsitiko skaudus pralaimėjimas, kilo daug visko po jo, bet esmė yra ta, kad visi neša atsakomybę. Aš nešu atsakomybę, treneriai neša pagrindinę atsakomybę, ją neša ir tie patys žaidėjai. Aš juk nežaidžiau. Pergalių jau labai seniai nėra. Atsitikus tokiai aštriai situacijai, nebylūs protestai man atrodo kaip visiškai nelogiškas dalykas.
– Užkulisiuose kalbėta, kad jūs buvote vienas pagrindinių permainų rinktinės trenerių štabe šalininkų.
– Užkulisiai… Tas pralaimėjimas (italams) buvo tikrai labai skaudus. Logiška, kad po to ateina sprendimai. Sprendimą priėmė ir pats treneris. Buvo ieškoma daug variantų, bet dabar nėra laikas apie juos kalbėti. Reikia sužaisti artėjantį langą su tais, kuriuos turėsime. Jeigu prezidentas tiko prieš keturias savaites, nesuprantu, kodėl jis netinka dabar. Suprantama, kad visi laukė to momento. Kyla klausimas ir dėl to, kaip atrodysime prieš visą Europą su tais boikotais ir t. t.
Ką reikia boikotuoti? Pasikeitė 4 treneriai, federacijos vadovai, o pergalių nėra jau 11 metų. Visiems reikia prisiimti atsakomybę ir bandyti eiti laimėti. O visa ta aštri politika vyksta netinkamu metu. Ji galės vykti rudenį. Dabar lengva nebus, bet reikia susikncentruoti ir sužaisti artėjantį langą.
– Ar kuris nors žaidėjas pateikė atsakymą, kad į rinktinę nevažiuoja dėl to, kad netinka Balčiūnas arba treneris?
– Aš tai negirdėjau.
– O treneriai?
– Paklauskite trenerių, paklauskite žaidėjų. Kas yra tas tylusis boikotas? Jeigu kažkas nori, tegul kalba garsiai. Kas čia yra? Visi esame drąsūs kalbėti per aplink.
– Kaip rinktinėje atsidūrė Donatas Motiejūnas?
– Taip ir atsidūrė. Jis turi daug talento ir šiuo metu yra reikalingas. Prieš tai yra visko atsitikę, bet, kaip matote, yra pasikeitusi ir pati rinktinė. Prieš 4-5 savaites rinktinė atrodė visai kitaip.
– Ar į rinktinę jis buvo nekviečiams dėl Puerto Riko reikalų?
– Na taip. Ką čia slėpti? Buvo Puerto Riko reikalai, žaidėjai buvo nepatenkinti, bet dabar tų žaidėjų nebėra. Geriausias Lietuvos žaidėjas – Tubelis – gali atvažiuoti į rinktinę ir jam niekas nemaišo. Galiu ir aš bandyti atžaisti.
– Po įvykių Puerto Rike sakėte, kad pats su tokiu žaidėju nežaistumėte rinktinėje. Ar tai reiškia, kad kažkas pasikeitė?
– Tai reiškia, kad nežaidžiu rinktinėje. Jeigu būčiau žaidęs rinktinėje, tie reikalai atrodytų visai kitaip. Būtų dužę ne tik televizoriai. Taisyklės būtų kitokios, visi žinotų savo vietą. Tokia esmė ir yra. Kai atvažiuoji į rinkitnę, turi aukotis dėl komandos ir pergalių, o ne žiūrėti asmeninės naudos, skaičiuoti savo minutes. Taip neprives prie pergalingo rezultato.
– Ar tarėtės su kitais žaidėjais dėl Motiejūno kvietimo?
– Su kuriais?
– Pavyzdžiui, su Ąžuolu.
– Ąžuolui, manau, tikrai tai nesvarbu (juokiasi). Manau, kad jis išmoko savo pamokas. Daug dalykų neturėtų išeiti iš rūbinės, nes visi gyvename stikliniame name. Kai pradedi mėtytis akmenimis, tas namas dūžta. Viskas kyla iš komandinės dvasios ir bendrumo. Kai pradeda skriadyti akmenys, komandos nebelieka.
Aš esu žaidęs komandose, kur žvaigždės mušėsi su treneriais, bet po to vis tiek dar ilgai dirbo kartu. Kartos yra pasikeitusios, viskas yra kitaip, bet principai lieka tie patys – laimi charakteriai.