33-ejų Adas Juškevičius – vėl Lietuvoje. Po ketverių metų į gimtinę sugrįžęs kaunietis per savo karjerą spėjo sužaisti šešiuose užsienio klubuose.
Vokietija, Ispanija, Turkija, Prancūzija, Rusija ir Italija. Į tokias kryptis Juškevičių nuvedė krepšininko karjera.
Ir klubai nebuvo prasti. Štai Turkijoje jis rungtyniavo Stambulo „Galatasaray“ (2018 m.), Prancūzijoje – „Nanterre 92“ (2018-19 m.), jau nekalbant, kad Lietuvoje jis yra rungtyniavęs Kauno „Žalgiryje“, Vilniaus „Lietuvos ryte“ ir Panevėžio „Lietkabelyje“.
Vokietija Adui buvo pirmoji legionieriaus patirtis – Brėmerhaveno „Eisbaren“ (2013-14 m.). Taip pat jis žaidė Saragosos „Tecnyconta“ (2016-17 m.), Permės „Parma“ (2019-22 m.) ir Kremonos „Vanoli“ (2022 m.).
Adas ne kartą atstovavo ir Lietuvos rinktinei, o turbūt dar daugiau kartų likdavo paskutiniu atkabintu žaidėju prieš pagrindinį čempionatą. Tačiau 2014 m. jis išvažiavo į pasaulio čempionatą, 2016 m. – olimpines žaidynes, 2017 m. – Europos čempionatą.
Sėkmingiausiai krepšininkui klostėsi Europos pirmenybėse, kuriose jis per vid. 19 minučių rinko po 7,2 taško, 1,7 rezultatyvaus perdavimo ir 5,2 naudingumo balo. Vis tik lietuviai tuomet krito aštuntfinalyje, kai nusileido graikams.
Pastaraisiais metais Juškevičius vis atsisakydavo padėti Lietuvos rinktinei. Nei Dariui Maskoliūnui, nei Kaziui Maksvyčiui nepavykdavo perkalbėti patyrusio gynėjo. Savo sprendimą Juškevičius motyvavo noru daugiau laiko skirti šeimai.
„Tiesiog man atėjo supratimas, kad daugiau laiko vasarą turėčiau skirti savo šeimai, o ne krepšiniui“, – tinklalapiui O, Sportas! teigė Juškevičius.
Jokia paslaptis, kad žaidėjui į galvą galėjo įlįsti ir nepasisekę bandymai išvažiuoti į čempionatą. Net ir 2014 m. Juškevičius jau buvo atsisveikinęs su rinktine, bet paskutinę minutę turėjo sugrįžti, nes paskutinėse draugiškose rungtynėse su Kroatija traumą patyrė Mantas Kalnietis.
Pasak Juškevičiaus, tai irgi turėjo įtakos galutiniam sprendimui nebevažiuoti į Lietuvos rinktinę.
„Kai esi vaidmens žaidėjas ar ant ribos, tai viską sudedi, supranti realybę, jog neverta aukoti tos vasaros ir būti ant klaustuko“, – sakė Juškevičius.
Produktyviausius savo karjeros metus Juškevičius praleido Rusijoje, Permės „Parma“ klube. Čia jis rungtyniavo nuo 2019 m. iki 2022 m. vasario, kai Rusija pradėjo karinius žiaurumus Ukrainoje.
Rusijos gūdumoje įsikūręs Juškevičius trejus metus praleido su dabartiniu rinktinės nariu Eigirdu Žukausku bei Kauno „Žalgirio“ vairą perėmusiu Kaziu Maksvyčiu. Kaip teigia pats Adas, apie Permę jam išliko tik geriausi prisiminimai.
„Tai buvo mano geriausi karjeros metai. Žaidžiau geroje lygoje, gerai žaidžiau, komandai gerai sekėsi, buvo penki lietuviai komandoje, Permės miestas tikrai labai nustebino, daug gerų vietų pavalgyti, daug gerų restoranų. Mėgavomės laiku tiek aikštelėje, tiek už jos ribų“, – kalbėjo Juškevičius.
Rusijai sukėlus karą Ukrainoje buvo daug lietuvių krepšininkų, kurie turėjo sutartis su priešiškos valstybės klubais. Vieniems, kaip Mariui Grigoniui, išsiskyrimas buvo skaudesnis ir užtruko labai ilgai.
Tačiau Juškevičius teigė, jog didelių problemų neturėjo, o ir finansiškai nenukentėjo.
„Mes galvojome, kuo čia baigsis, – apie įvykių seką prasidėjus karui kalbėjo Juškevičius. – Paskui mus komandos prezidentas ramino, kad greitai bus paliaubos, susitars ir viskas baigsis. Tačiau pamatėme, kad kariniai veiksmai rutuliojasi ir mes pradėjome visas procedūras, kad paliktume Rusiją. Vis tiek turėjome sutartis, reikėjo sudėlioti dalykus. Nuo karo pradžios praėjo kelios dienos ir mes labai gražiai išsiskyrėme. Visi klubo savininkai suprato situaciją, kodėl mes išvažiuojame ir taip toliau.“
Juškevičius taip pat papasakojo apie patirtis užsienio klubuose, Lietuvos rinktinės klausimą, etapą Permėje ir naują stotelę Alytuje.
– Adai, koks jausmas sugrįžti į Lietuvą?
– Nebuvo planų grįžti, bet pasaulinė situacija pakoregavo mano planus. Bet tuo pačiu džiaugiuosi, kad tie planai pasikoregavo taip, nes sulaukėme šeimos pagausėjimo pavasarį. Dėl to man irgi laikas būti daugiau namuose, arčiau šeimos.
– Bėgant metams kiek tas sprendimas brendo tavo galvoje, žinant savo šeimą, natūralų norą grįžti namo?
– Vis tiek pagrindinis dalykas, dėl ko planuoji grįžti į Lietuvą, yra vaikai. Vis tiek esant daugiau nei vienam vaikui yra daugiau rūpesčių, mokyklos ir taip toliau. Šitie dalykai labiausiai koreguoja. Jei nebūtų vaikų, turbūt nebūtų problemų ir ilgiau likti užsienyje. Kadangi vaikučiai auga, ateina laikas eiti į mokyklas, darželius, laikas padėti ir mamai. Kaip sakant, kiekvienam ateina laikas sugrįžti. Dabar atėjo ir man.
– Pakalbėkime apie jūsų klubus užsienyje, kur jus atidžiau sekti buvo sunkiau. Pradedant nuo Vokietijos tai buvo pirmoji jūsų legionieriaus patirtis per karjerą. Kaip prisimenate tą etapą po „Žalgirio“ mokyklos, Prienų?
– Atsimenu kaip labai sunkią patirtį, bet labai naudingą, nes buvo pirmi metai išvažiavus į užsienį. Patekau į komandą su 6 amerikiečiais. Keitėsi labai žaidimo stilius, supratimas nuo to, ką žaidžiau Lietuvoje. Pradžia buvo labai sunki, atsimenu, kad pradėjome sezoną 7 pralaimėjimais, buvo daug spaudimo, streso. Atrodo, kad komanda pavedi, nepažaidi.
Tas kažkaip užgrūdino, mes išsiviniojome iš tos situacijos, labai gerai pradėjome žaisti. Tie pirmi metai buvo labai grūdinanti patirtis. Labai gerai buvo išeiti iš to komforto Lietuvoje į ne komfortą ten. Manau, kad kaip žaidėjas užsigrūdinau tais metais.
– Po sezono Vokietijoje vasarą pačiam gal kiek netikėtai išvažiavote į pasaulio čempionatą su Lietuvos rinkine, kai traumą patyrė Mantas Kalnietis. Kiek tai buvo bauginanti patirtis žinant, kad būsite pagrindiniais įžaidėjais su Šarūnu Vasiliausku?
– Spaudimo nejutau, nes buvau jau atkabintas. Man pavyko gerai pasirodyti rinktinėje tada, nebuvo tikrai kažkokio spaudimo, žaidžiau laisvai, savo žaidimą. Aišku, treneriui Kazlauskui buvo sunku toje situacijoje, bet mes ten neblogai pasirodėme, nedaug trūko iki medalių. Man irgi neblogai sekėsi atstovėti tas pareigas.
– Taip pat savo CV turite ir 2016 m. olimpinių žaidynių, 2017 m. Europos čempionato įrašus, tačiau medalio nėra. Ar trūksta kažkiek jo? Ar prisimenate tą šansą pasaulio čempionate, kai iki paskutinės sekundės kovėtės su prancūzais?
– Faktas, trūksta. Turėti medalį su rinktine yra kiekvieno vaiko svajonė ir siekis. Tų rungtynių labai detaliai nebeatsimenu, bet iki pat galo mes ten kovėmės. Medalio visada nori, ypač pasaulio čempionato. Labai gaila, kad man nepavyko iškovoti, bet buvo kaip buvo.
– Ar tas pasaulio čempionato leido pajusti, kad gali žaisti aukštesnio lygio komandose?
– Iš dalies, aišku, pridėjo pasitikėjimo savimi. Vis tiek tuo metu man jau buvo 24-25 metai. Kaip ir buvau nusipelnęs šanso žaisti geresnėje komandoje nei Vokietijoje. Tai kitą sezoną ir perėjau žaisti į „Lietuvos rytą“.
– Po „Lietuvos ryto“ išvykote į Ispaniją, Saragosos komandą. Ten žaidėte kartu su Martynu Gecevičiumi. Kaip prisimenate šį etapą?
– Tas sezonas buvo tikrai labai sunkus, nes vėlokai susiradau klubą, gal tik lapkričio mėnesį pasirašiau kontraktą su Saragosos komanda. Atvykau į tuo metu labai buksavusią komandą, daug reikalų nebuvo gerai. Nuvažiavau, bet sezoną pabaigėme kažkiek geriau, nors vis tiek buksavome, keitėsi treneriai. Atmosfera nebuvo pati geriausia, nes žaidėme ne taip gerai, kaip visiems norėtųsi.
Kad buvo kitas lietuvis, tai vienareikšmiškai į gerą. Vis tiek yra daug lengviau žaisti, dirbti užsienyje, kai turi šalia savo tautietį, su kuriuo esi panašaus mentaliteto, gali kalbėti savo kalba, gali kalbėti savo temomis. Man tikrai Martynas gelbėjo daugelį situacijų tame sezone.
– 2017-18 m. sezoną pradėjote Panevėžio „Lietkabelyje“, rodėte gerą žaidimą, bet klube keitėsi treneriai, pats po Naujųjų išvykote į Stambulo „Galatasaray“. Kaip tie metai atrodė iš jūsų perspektyvos?
– Sezonas Ispanijoje nebuvo geras ir man reikėjo žengti žingsnelį atgal, kad galėčiau dėti du priekį. Grįžau į Lietuvą, pasirašiau kontraktą su galimybe iki sausio mėnesio išeiti į kitą komandą. Pavyko gerai sužaisti tą pirmą sezono dalį ir tiesiog pasinaudojau galimybe išvažiuoti ir išvykau į Turkiją.
– Ar patiko etapas Turkijoje?
– Tikrai labai mėgavausi, viską dariau iš širdies, nors klube buvo labai prasta situacija su mokėjimais. Nemokėjo pinigų pradžioje, už 4 mėnesius gavau tik 1 algą. Tačiau nieko nesakiau, tiesiog dirbau savo darbą, nes norėjau likti kitiems metams. Bet dėl prastos finansinės situacijos klube dauguma žaidėjų išvažiavo ir galiausiai reikėjo eiti į teismus, kad atgaučiau pinigus, kuriuos vėliau ir atgavau.
Kalbant apskritai apie tą etapą, tai tikrai labai mėgavausi. Tiek savo žaidimu, tiek gyvenimu. Viskas labai man patiko, viena geriausių šalių, kurioje esu žaidęs. Oras, maistas… viskas man tiko, vieta labai gera.
– Ką prisimenate apie etapą Prancūzijoje, Nantero ekipoje?
– Nanteras yra Paryžiaus priemiestis. Man nuo namų iki Eifelio bokšto būdavo apie 10 kilometrų, tai per laisvas dienas važiuodavau į miesto centrą.
Visų pirma, praleisti puikūs metai puikiame mieste. Manau, kad Paryžius – be konkurencijos gražiausias miestas Europoje, toks kaip miestas-muziejus. Tikrai geri metai tiek komandiniu, tiek gyvenimo atžvilgiu. Su komanda pasiekėme labai gerą rezultatą – patekome į pusfinalį. Patenkinome Nantero komandos lūkesčius, su daugeliu žaidėjų norėjo prasitęsti kontraktus, bet aš nesutikau ir išvažiavau į Rusiją.
– Pereinant prie trejų metų Rusijoje, įdomu išgirsti, kokia yra lietuvio legionieriaus kasdienybė Rusijoje? Prie ko labiausiai reikėjo prisitaikyti gyvenant Permėje?
– Gyvenimo būdas krepšininkui jis nesiskiria niekur, daugiau ar mažiau Ispanijoje ar kur kitur. Vis tiek tu eini į treniruotę, eini valgyti, eini namo ilsėtis, eini miegoti. Galbūt tik laisvos dienos skiriasi, nes yra kitos galimybės, kur geras klimatas. Ten eini labiau į lauką, o kur blogesnis – būni viduje.
Kalbant apie Permę – patys geriausi mano karjeros metai tiek gyvenimo, tiek žaidimo, tiek psichologine prasme. Kaip ir sakau, tai buvo mano geriausi karjeros metai. Žaidžiau geroje lygoje, pats gerai žaidžiau, komandai gerai sekėsi, buvo penki lietuviai komandoje, Permės miestas tikrai labai nustebino, daug gerų vietų pavalgyti, daug gerų restoranų. Mėgavomės laiku tiek aikštelėje, tiek už jos ribų. Jei šeima nebūdavo su manimi, tai laisvą laiką praleisdavau su Eigirdu Žukausku. Manau, kad ir Eigirdas pritartų, jog tai – mūsų abiejų patys geriausi metai.
– Trejus metus Permėje dirbote su Kaziu Maksvyčiu, ten jis atvyko be patirties užsienyje. Kur įžvelgiate jo žingsnį į priekį?
– Tiesiog mes kaip komanda kiekvienais metais gerinome žaidimą. Neišskirčiau kažkokių vietų, kur treneris patobulėjo, bet vis tiek patirtis užsienyje kiekvieną žmogų grūdina. Manau, kad daugelyje vietų jis pasistūmė į priekį, bet kažko labai neišskirčiau. Tačiau būnant treneriu užsienyje tau prideda labai daug patirties.
– Permė yra gan tolimas taškas Rusijoje. Koks klimatas yra ten?
– Turi pasakiškas žiemas. Tokias, kur mes turėdavome prieš 20 metų. Būdavo žiemą nuo -15 iki -20 laipsnių, bet to nesijausdavo, nes ten drėgmės mažiau. Mano sūnus mėgavosi laiku būdamas lauke. Būdavo padaryta visokių specialių vaikų žaidimo aikštelių iš ledo, kas buvo man neįprasta. Daug ledo prie aikštelių, vaikų čiuožyklų. Tikros žiemos, kurių Lietuvoje mes nebeturime.
– Kaip įvertintumėte Eigirdo Žukausko tobulėjimą?
– Eigirdas viską pasiekė savo sunkiu darbu. Jis turi gerą mentalitetą, niekada nenuleidžia rankų, siekia savo užsibrėžtų tikslų, yra ambicingas vaikinas. Tai jam padėjo šiek tiek vėlokai, bet iškilti ir patekti net gi į Lietuvos rinktinę.
Tačiau jis viską pasiekė nuosekliai, siekė to tikslo, niekada nepasidavė jokioms pagundoms, kiekvieną vasarą sportuodavo. Galiausiai tai davė rezultatą.
– Galite nupasakoti įvykių seką kaip viskas klostėsi, kai Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą?
– Prasidėjus karui, aišku, buvo šokas. Iš pradžių mes, legionieriai, nereagavome stipriai, bet vietiniai rusai sureagavo, nes iškart ir rublio kursas drastiškai nukrito ir taip toliau.
Mes galvojome, kuo čia baigsis. Paskui mus komandos prezidentas ramino, kad greitai bus paliaubos, susitars ir viskas baigsis. Tačiau pamatėme, kad kariniai veiksmai rutuliojasi ir mes pradėjome visas procedūras, kad paliktume Rusiją. Vis tiek turėjome sutartis, reikėjo sudėlioti dalykus. Nuo karo pradžios praėjo kelios dienos ir mes labai gražiai išsiskyrėme. Visi klubo savininkai suprato situaciją, kodėl mes išvažiuojame.
Gražiai atsisveikino su mumis, įteikė atsiminimo dovanėles, paspaudė rankas ir atsiskaitė galiausiai iki dienos, kiek atidirbome. Liko geriausi prisiminimai iš Permės ir iš to klubo administracijos. Viską labai gražiai sudėliojo ir atsisveikino.
– Nusprendėte vėliau pratęsti sezoną Italijoje. Ar toks ir buvo prioritetas – nestabdyti sezono?
– Kai nutarėme palikti Rusiją, iškart su agentu pradėjome ieškoti komandos, kurioje pabaigčiau sezoną. Aš pasakiau, kad noriu kažkur, kur yra geras klimatas, gera šalis, kur galėčiau nusivežti šeimą. Kitaip sakant, ne tik žaisti, bet ir gerai laiką praleisti.
Pasirinkau Italiją. Turėjau tikrai nemažai pasiūlymų, vien tik iš Italijos keturis. Pasirinkau Kremonos komandą, žinojau, kad sezonas bus dar du mėnesius, nenorėjau namie sėdėti. Ten buvo tikrai sunki situaciją klube, jie pralaiminėjo visą sezoną. Galvojau, kad nuvažiavus pavyks kažką pagelbėti, bet buvo tikrai nelengva kažką pakeisti. Kaip ir atvažiavus man, taip ir likome gale. Kai aikštelėje reikalai nesiklostė, tai ir gyvenime ta nuotaika nėra tokia gera.
Tačiau, vėl gi, buvo nauja patirtis, kad geriau nevažiuočiau į komandas, kurios labai buksuoja. Ypač sezono viduryje, nes nelabai ten ką ir pakeisi.
– Išklausius jus, susidaro vaizdas, kad visur stengiatės nuvežti šeimą, parodyti vietas ne tik sau, bet ir jiems. Kiek jums tai yra svarbu? Jei pasitaikytų dvi potencialios naujos lokacijos, iš kurių į vieną negalėtumėte vežtis šeimos, ar rinktumėtės kitą?
– Daug yra visokių faktorių. Ten, kur šeimos negali nusivežti galbūt yra geresnis finansinis pasiūlymas. Per krepšininko karjerą irgi reikia užsidirbti kuo daugiau pinigų.
Tačiau visą laiką įmanoma rasti tą aukso viduriuką. Aš manau, kad man visada neblogai sekėsi rasti tą viduriuką, kad ir šeima atvažiuotų, ir smagu būtų. Man visą laiką žmona sakydavo, kad jie nenorėtų, jog aš žaisčiau Rusijoje ar Turkijoje. Tačiau galiausiai, kai žaidžiau Rusijoje ir Turkijoje, jiems labiausiai patiko ten.
– Kai žaidėte Rusijoje, sulaukdavote daug kvietimų į Lietuvos rinktinę. Kodėl nusprendėte atsiriboti nuo rinktinės?
– Manau, kad kiekvienam ateina savas laikas. Man atėjo tada, kada pasakiau – prieš metus ar dvejus. Vis tiek nuo 16 metų įvairiose rinktinėse. Tiesiog man atėjo supratimas, kad daugiau laiko vasarą turėčiau skirti savo šeimai, o ne krepšiniui.
Situacija keičiasi, vaikai auga, reikia būti su jais. Pagalvojau, kad geriau skirsiu laiką jiems, o ne sportuosiu su rinktine.
– Daug kartų buvote ribinis rinktinės žaidėjas, kuris į čempionatą važiuos arba nevažiuos. Ar tai turėjo įtakos tokiam sprendimui?
– Viską, aišku, įvertini. Jei esi pagrindinis žaidėjas, tai vis tiek kitaip dėliotum dalykus. Kai esi vaidmens žaidėjas ar ant ribos, tai viską sudedi, supranti realybę, jog neverta aukoti tos vasaros ir būti ant klaustuko.
– Tapote pirmuoju oficialiu „Wolves“ žaidėju. Nebuvo baimės pasirašinėti kontrakto tokioje komandos stadijoje?
– Man baimės nebuvo, nes žinojau, kad tai yra ambicingas projektas ir už jo stovi rimti žmonės. Žinojau, kad pirmi metai tikrai nebus lengvi, bet dėl to rašėmės ilgalaikį kontraktą ir jei kažko nepavyks įvykdyti, tai laikas viską sudėlios.
Baimės tikrai nebuvo, sąlygos mane tenkino, Lietuva, ilgalaikis kontraktas, ambicingas klubas. Atėjau pirmas ir be jokių klaustukų. Nieko nebijojau, nesu jaunas žaidėjas, kurio sprendimą paveiktų kažkokie dalykai. Tikrai pasirašinėjau drąsiai.
– „Wolves“ pasižymėjo gan inovatyviais būdais kelti populiarumą: filipiniečio atvykimas, LED ekranai, ambasadoriai. Ar jums patinka tokie būdai? Ar „Wolves“ atspindi šiais veiksmais savo modernumą?
– Aš manau, kad visi mato, jog klubas dirba įdomiai. Priimami sprendimai yra nestandartiniai: kaip ir sakote, LED ekranai, filipiniečio pasirašymas ir taip toliau.
Surinkta gera komanda, pozityvi. Klubo vadovai žiūri į viską iš kitokio kampo. Bus tikrai labai įdomu stebėti kaip čia viskas vystysis. Manau, kad platforma yra gera, galimybės yra geros. Tiesiog dabar reikia laiko, kad pamatytume kaip čia mums seksis.
– Ką galėtumėte pasakyti apie darbą su Rimu Kurtinaičiu?
– Darbas sunkus. Viską bandome pasiekti sunkiu darbu ir reikia suprasti, kad sunkiai nedirbdamas gerų rezultatų nepasieksi. Treneris vis tiek žino, ką daro. Mes juo tikime ir jis tiki mumis. Labai sunkiai dirbame, turėjome sunkų pasiruošimą sezonui.
Sezono metu krūvis paskirstomas, bet šiaip treniruotės yra didelio intensyvumo. Treneris to iš mūsų ir reikalauja – kad greitai bėgtume ir būtume ištvermingi. Per pasiruošimą buvo sunkiau, bet dabar pripratome ir manau, kad įeiname į geresnę formą. Tikrai nepoilsiaujame ir treneris yra sunkaus darbo šalininkas.
– Kokią LKL sutikai po ketverių metų pertraukos?
– Daug konkurencingesnė, daug geriau atrenkami žaidėjai į komandas, geresni legionieriai. Ne taip, kaip anksčiau, kai būdavo loteriniai žaidėjai. Dabar matau, kad lyga tampa daug konkurencingesnė, jau nebus taip, kad nuvažiuosi į kokius Gargždus ir pasiimsi pergalę. Reikia žaisti iš visų jėgų. Tiesiog lyga, mano manymu, daug stipresnė ir konkurencingesnė.
– FIBA Europos taurė nuplaukė, bet dalyvausite Šiaurės Europos lygoje, būsite stiprūs vietiniame fronte. Pajautus varžovus, savo komandą, kokį realų tikslą matote įgyvendinamą „Wolves“?
– Nelabai noriu iškelti tikslų. Pagrindinis tikslas yra gerinti žaidimą kiekvienose rungtynėse, užimti kuo aukštesnę vietą reguliariajame sezone, o vėliau žiūrėsime. Ne paslaptis, kad mums keliami aukšti tikslai. Kaip mums seksis juos įgyvendinti – laikas parodys. Tačiau esame surinkti tam, kad su visomis komandomis kovotume lygiai ir nepasiduotume niekam.
