Rokas Jokubaitis į Lietuvos krepšinio rinktinės pasirengimo stovyklą atvyko spinduliuodamas pasitikėjimu ir nesikratydamas būsimo lyderio nacionalinėje komandoje vaidmens.
Druskininkuose pasirengimą Europos čempionatui pradėsiančios rinktinės pagrindinis įžaidėjas sulaukė klausimų apie savo klubinę karjerą bei nors nepateikė tikslaus atsakymo, tačiau davė suprasti, kad karo kamuojamame Izraelyje neliks.
Jokubaitis papasakojo, kad karo veiksmus teko pajausti iš labai arti, o pabėgimą iš Izraelio lygino kino filmui. Taip pat Rokas kalbėjo apie per praėjusį sezoną gerokai išaugusį pasitikėjimą savimi bei Kauno „Žalgirio“ viliones.
„Už kelių dienų pamatysime. Čia gal jau vieša paslaptis, bet dar palaukim kelias dienas. Gal net rytoj bus naujienos, – apie savo kito sezono komandą kalbėjo Jokubaitis. – Matėt žiniasklaidoje, kad aš norėjau likti, jau buvo ir sutartį įteikę. Bet atsitiko dalykai, kurie ne nuo tavęs priklauso. Šeima, pats, draugai tikrai pergyveno labai. Kaip turėjome grįžti iš Tel Avivo namo – realiai išgyvenome karą. Nesmagu prisiminti. Tas prisideda tikrai.“
– Kaip vyko kelionė iš Izraelio namo?
– Išvežė mus komanda keliasdešimt kilometrų už Tel Avivo. Ten kelias dienas laukėme lygos sprendimo. Mes su legionieriais iš karto pasakėm, kad nesportuosim, nesitreniruosim, nežaisim. Nemanau, kad būtų normalu tokiomis sąlygomis žaisti. Lyga nusprendė nutraukti čempionatą, tada su autobusu važiavome iki Jordanijos sienos. Ten pasienio punkte – panika, žmonių srautas, visi bėga iš Izraelio. Patirtis tokia įdomesnė.
Jordanijos pasienyje mūsų laukė keli autobusiukai, kurie nuvežė iki sostinės. Tada iš sostinės dauguma amerikiečių į Deroitą išskrido, o mes – keli europiečiai į Kretą, iš jos į Atėnus, o iš ten jau kur kam reikėjo.
– Ką pačiam ir šeimai reikėjo emociškai išgyventi?
– Labiau gal šeimai. Aš aišku pergyvenau, bet ramiau kažkiek išgyvenau. Bet šeima, seneliai, draugai ką per žinias pamatė ir ką mes pajautėme, tai sunku nupasakoti. Tas pakilimas iš Jordanijos link Kretos, tas laukimas, kad niekas nenutiktų, kad lėktuvo neišlaipintų, kad neuždarytų oro erdvės, tai gal ne kaip filme, bet panašiai. Atsipūčiau tik grįžęs į Europą, bet streso buvo labai daug.
– Buvo pranešimų, kad Itoudžio kompleksą palietė karas, kiek tu buvai arti to?
– Aš gyvenau miesto centre ir ten šalia yra kaip ir karinė bazė. Manau ten taikė Iranas, šalia pastato krito bomba. Mes buvome parkinge, tai jei drebėjimas jautėsi minus ketvirtam aukšte parkingo, tai buvo reikalų. Dabar šneku ramiau, bet reikia pajausti. Nesmagu tą išgyventi.
– Ar jauti, kad didelė atsakomybė laukia tavęs? Ši rinktinė turbūt apie Joną ir apie Roką?
– Jo, nujaučiu, matau. Ar bijau tos atsakomybės? Anksčiau būčiau sakęs, kad taip. Bet po tokio sezono, kur teko daugiau pažaisti nei 10-15 minučių aikštėje, tai davė to pasitikėjimo. Rinktinėje yra labai svarbus pasitikėjimas iš po klubinio sezono, tai jis yra. Jaučiuosi labai gerai ir laukiu šitos stovyklos. Daug netekčių, bet tai yra komandinis sportas. Man tai prideda dar motyvacijos. Laukiu. Ilgas pasiruošimas labai, tai dar sunku sakyti, kas ir kaip bus. Naujas štabas. Pasitikėjimas geras, tad nesijaudinu.
– Kur jautiesi labiausiai paaugęs per šį sezoną?
– Vėl tas pasitikėjimas. Jei su juo žaidi daug minučių, tai automatiškai gali duoti naudos. Gali padaryti daug dalykų, kurių pats negalvojai, kad sugebi. To pasitikėjimo stygius buvo ir „Barcoje“ ir Puerto Rike. O dabar visiškai kitas jausmas ir kūnas jaučiasi kitaip.
– Kodėl rinkaisi šiemet nežaisti NBA Vasaros lygoje?
– Aš praeitą vasarą po Puerto Riko, kai nuvykau į Vasaros lygą, pasakiau ir agentui „Knicks“ žmonėms, kad jau du kartus nuvykau ten pasirodyti ir manau, kad parodžiau, ką sugebu. Tada pasakiau, kad ačiū ir užtenka. Manau, kad Vasaros lygos marškinėliai yra išaugti.
– Ar tiesa, kad sezono pabaigoje kontaktavote su Kauno „Žalgiriu“?
– Buvo, viskas buvo tiesa, ką rašė žiniasklaida. Kalbino, bet iki susitarimo nenuėjome. Svarbiausia, kad nebuvo jokių pykčių. Tuo metu, kai mes kalbėjome, buvau labai laimingas „Maccabi“. Tuo metu buvo kokie 3-4 mėnesiai be sirenų. Buvo prasidėjusios kalbos, kad galime grįžti žaisti į Tel Avivą. Jau ir mama buvo mane aplankiusi. Atrodė, kad gyvenimas tvarkosi. Sakiau, kad nenoriu nieko keisti. Treneris Katashas duoda pasitikėjimo, buvau ten laimingas. Reikėjo greitai priimti sprendimą ir taip gavosi – turėjau kontraktą ir viskas man ten puikiai buvo. Taip ir nutrūko viskas gražiai.