Lietuvos krepšinio rinktinė Europos čempionato atranką baigė pergale ir užimdama pirmą vietą grupėje, tačiau po triumfo prieš estus „Švyturio“ arenoje nuriedėjo ne viena ašara – karjerą nacionalinėje komandoje baigė Mindaugas Kuzminskas.
Apie sprendimą užleisti savo vietą kitiems Lietuvos krepšinio legenda paskelbė po pirmojo šio lango mačo su lenkais.
„Nenoriu nieko sakyti, nes kartais apimti emocijų žmonės priima skubotus sprendimus“, – po rungtynių Kuzminsko atsisveikinimą komentavo rinktinės strategas Rimas Kurtinaitis.
Tačiau atsisveikinimo kalboje nuo 2013 m. rinktinėje žaidęs ir dukart Europos vicečempionu tapęs puolėjas savo sprendimu atrodė užtikrintas.
„Atsimenu, kai pirmą kartą užsivilkau šiuos marškinėlius. Tada rinktinėje buvo gerbiamas futbolo prezidentas Mantas Kalnietis, rinktinės vadovas Linas Kleiza. Jie mane paskutiniais žodžiais keikdavo už gynybą. Šiandien, manau, irgi galėjo.
Kai pirmą kartą užsivilkau šiuos marškinėlius, tai buvo svajonės išsipildymas. Nuo vaikystės man buvo skiepijama, kad tavo šalis tau turėtų būti pati svarbiausia. Niekada netikėjau, kad ateis ši akimirka, kai kalbėsiu prieš jus ir jausiu tokią jūsų meilę“, – pradėjo lietuvis.
Paskutiniame savo mače su rinktinės marškinėliais Kuzminskas pasižymėjo 6 taškais, 2 rezultatyviais perdavimais ir atkovotu kamuoliu. Pastaruosiuose languose rinktinės kapitono pareigas ėjęs lietuvis atsisveikindamas kreipėsi ir į žaidėjus, kuriems linkėjo niekada neatsisakyti ginti trispalvė.
„Ačiū visiems sirgaliams. Mano nuomone, jūs esate geriausi rinktinių sirgaliai pasaulyje. Linkiu jums toliau palaikyti rinktinę, nes, deja, bet žmones dažniausiai suvienija arba nelaimės, arba pergalės. Labai tikiuosi pergalės labai greitai grįš į mūsų kiemą.
Žaidėjams – ir tiems, kurie susirinko čia, ir tiems, kurių šiandien nėra – linkiu visada važiuoti į rinktinę. Nesvarbu, ar langas, ar palangė, ar čempionatas. Vasaros palauks, o tos akimirkos, kurias išgyveni kažką laimėjęs, yra vienos geriausių pasaulyje.
Paskutinis „ačiū“ – mano šeimynai, kurie šiandien kažkodėl jautėsi kaip laidotuvėse. Į areną važiavo braukdami ašarytes. Bet suprantu juos. Jie viską matė ir kartu viską išgyveno, kartais turbūt pergyvendavo labiau nei aš pats. Ačiū jums visiems. Ir dar paskutinį kartą norėčiau sušaukti: „Mes už Lietuvą!“ – atsisveikino Kuzminskas.
– Ar po šiandienos nepasikeitė sprendimas ir ar treneriai nebandė perkalbėti?
– Žinote, kas būna komandoje – tegul ir lieka komandoje. Su treneriu kalbėjome, su federacija – taip pat. Smulkios detalės. Važiuodamas į rinktinę niekada neturėjau jokių klausimų, dabar – taip pat. Sprendimą priėmiau ne per dieną ir ne per dvi. Dabar labai jautri akimirka ir man, ir šeimai, ir žiūrovams, bet tai truks tik kelias dienas. Ateina nauji žaidėjai, keičiasi dalykai. Pradėjau žaisti rinktinėje su 1973 m. gimimo broliais, baigiau su 2002 m. gimimo Rubštavičiumi. Žmonės, kurie atrodė nepakeičiami, išėjo, dabar atvažiuoja nauja chebra. Toks tas gyvenimas.
– Ar pajautėte skirtumus žaisdamas tarp skirtingų kartų?
– Yra skirtumai, dideli. Negaliu sakyti, kurie geresni ar blogesni. Anksčiau būdavo kitokie charakteriai, rūbinėje būdavo savotiška subkultūra, bet tie charakteriai padėdavo laimėti. Dabar ta nauja karta yra šiek tiek draugiškesnė, bet to nachališkumo kartais trūksta aikštelėje. Jeigu pavyktų rasti aukso vidurį, būtų labai gerai.
– Ar rungtynių pradžioje ir prieš jas neriedėjo ašaros pačiam?
– Buvo. Aš esu jautresnis žmogus. Jaudinaus ir per kube rodytą kalbą. Po rungtynių apsiverkti negėda, nes mačas baigėsi, pergalė, baigėsi gražus etapas, bet prieš rungtynes verkti nesinorėjo, todėl visur mėčiau mintis.
– Kaip pasikeitė Mindaugas Kuzminskas per karjerą rinktinėje?
– Daug kuo. Prisimenu pirmą savo stovyklą. Tuo metu buvo madinga, kad visi atvažiuoja su prabangiais automobiliais, o žurnalistai fotografuoja. Mane į stovyklą su sena „Toyota Corolla“ vežė mama. Tuo metu man buvo gėda, kad atvežė su tokia mašina. Paprašiau, kad mane išleistų šone, o likusią distanciją su lagaminu įveikia pėstute. Dabar, jeigu būtų tokia situacija, kad mamai tektų vežti į stovyklą, norėčiau, kad privežtų prie pagrindinių durų. Tuo viskas ir pasikeitė. Išdrąsėji, išlaisvėji ir tiek.
– Visą karjerą jus ragino būti blogesniu aikštelėje. Ar pavyko tapti blogesniu?
– Ne, nepavyko. Koks esu, toks esu. Savi pliusai, savi minusai. Manau, kad ne kiekvienas gali tapti geru krepšininku, bet kiekvienas gali būti geru žmogumi. Nuo to viskas ir prasideda. Man buvo labai smagu, kad sulaukiau daug gražių žinučių, kuriose man žmonės dėkojo už žmogiškumą, nes jis man yra svarbesnis už visus profesinius dalykus.
– Kada priėmėte sprendimą trauktis?
– Mano svajonė buvo patekti į antrą olimpiadą, galbūt kažką laimėti ir tas pasitraukimas būtų vyšnia ant torto. Nepavyko, o pralaimėjimų fone nesinorėjo palikti rinktinės. Ačiū treneriui, kad dar pakvietė į langus, išėjome į čempionatą. Aš norėjau baigti tuo metu, kai dar galėjau rinktinei kažką suteikti, o ne tada, kai reiktų išnešti.
– Turėtumėte ką pasakyti Mindaugui Kuzminskui, 2015 m. laimėjusiam Europos čempionato sidabrą?
– Kad tai bus paskutinis medalis. Ir būčiau tuo nepatikėjęs. Atvažiavau į rinktinę 2013 m. ir laimėjau medalį, kitais metais likome per plauką nuo jo, 2015 m. – vėl medalis. Atrodė, kad viskas taip paprasta. Dabar tam medaliui jau dešimt metų. Todėl žaidėjams ir viešai sakau, kad kiek galima – tiek reikia važiuoti.
– O minčių apie karjeros pabaigą klube nėra?
– Jeigu trumpai – nėra.