Šarūnas Jasikevičius po pergalės stipriai džiaugėsi savo auklėtinių nusiteikimu akistatoje su Kauno „Žalgiriu“. Treneris pareiškė, kad tai nors ir bus jau jo penktas kartas Eurolygos finalo ketverte, džiaugsmo tai teikia kiekvieną kartą tiek pat.
„Barcelona“ neleido pakilti žaliai bangai Kauno arenoje. Ispanijos ekipa po itin nerezultatyvios pirmos pusės šventė pergalę 77:66.
Jasikevičius pripažino, kad panašaus scenarijaus ir tikėjosi.
„Man labai patiko kad mano žaidėjai į aikštę išėjo truputėli nervuoti. Tai buvo geras ženklas. Nes jie atidirbo gynyboje. Puolime priėmėme aibę sprendimų ir tokie buvome neaiškūs. Truputėli nervavomės ir „Žalgiris“ nervavosi. Bet jau geriau nervuotis negu išeiti atsipūtusiam. Per pertrauką susitvarkėme su nervais. Kažkiek taktiką pakeitėm. Kamuolys labai nejudėjo. Statiškai viskas atrodė. O antra pusė pradėjome judinti kamuolį, nusimetėm kažkokį jaudulį ir aišku pataikėme.“
– Vienas iš tų besinervinusių atrodė Rokas Jokubaitis ir ta klaida kur pametė kamuolį. Kaip įvertintumėte jo susitvarkymą su įtampa ir emocijomis, ir kaip jis pasikeitė antroje pusėje?
„Manau, kad daugiau mažiau kaip visi. Išėjo, kamuoliai krenta iš rankų, nežinau. Nemanau, kad jis buvo pasimetęs. Atvirkščiai, mūsų trijų įžaidėjų seriją buvo nuostabi. Tai atspindi ir taškai komandos. Tiek Sato, tiek Lapro, tiek Rokas, manau, kad sužaidė puikią seriją.
– Kokie „Barcelona“ komandos sprendimai lėmė tuščią Rolando Šmito seriją?
– Neduoti žaisti „pikenpopų“, dvigubinti po krepšiu. Nemanau, kad kažkas tokio. Stengėmės, kad priimtų sprendimus prieš du gynėjus. Idėja buvo gana nemažai spaustis baudos aikštelėje. „Žalgiris“ nelabai turi išreikštų metikų, ir nelabai turi kūrėjų. Ką ir sakėme visus metus, viskas yra pasiekta didžiuliu darbu ir atsidavimu, charakteriu. Už tai mes juos taip ir gerbėm. Ir aš tikrai pajaučiau serijos metu, kad mano žaidėjai gerbia „Žalgirį“ labai.
– Ar jūsų akimis Rokas Jokubaitis yra šio sezono Eurolygos kylanti žvaigždė?
– Nežinau kas gali būti kitas variantas.
– Būdamas „Žalgirio“ treneriu kalbėjote apie pagarbos švilpukus didelėms komandoms. Ar būdamas didelėje komandoje matote, kad pagarbos švilpukai eina šiek tie į „Barcelona“ pusę?
– Nežinau, apie pirmas rungtynes nėra ką kalbėti. Antrose rungtynėse žiūrint video, pirmoje pusėje kažkiek teisėjavimas buvo į musę pusę, antrame kėlinyje galbūt nepatiko kai kurie švilpukai. Čia būna tokių dalykų.
– Linas Kleiza yra pasakę skambią frazę, kad širdies „neišskautinsi“. Ši serija buvo daugiau apie širdį, ar daugiau apie taktinius dalykus?
Jeigu mes atiduodam tokią pačią širdį kaip „Žalgiris“, mes esam stipresnė komanda. Mano žaidėjai tikrai sulygino tą kovos jausmą. Ir tikrai norėjo išeiti į tą finalinį ketvertą. Tada kažkuriomis situacijomis pasireiškė mūsų didesnis meistriškumas.
– Prieš penkerius metus pirmą kartą kaip treneris patekote į finalo ketvertą. Dabar penktą kartą patenkate į finalo ketvertą. Vis dar tiek pat džiaugsmo, ar tas patekimas tampa pakankamai įprastas?
– Galvoju tu kvailas jeigu nesidžiaugsi tokiais momentais. Tiek dirbam, tiek stengiamės ir visas sezonas toks ilgas yra. Jame tiek daug pakilimų ir nuopuolių. Kukliai išeisiu ir labai daug džiaugsiuosi šį vakarą.
– Ar pačiam asmeniškai geriau patekti į finalo ketvertą Kaune?
– Nesvarbu kur tas finalo ketvertas. Gali būti ir Antarktikoje. Reikia ten varyti, bet Kaune geriau aišku.
