Edgaro Jankausko vadovaujama Lietuvos rinktinė naikino dviejų įvarčių deficitą, nutraukė aštuonių pralaimėjimų seriją ir iškovojo tašką pasaulio čempionato atrankoje.
Atranka lietuviams prasidėjo itin apmaudžiai – prieš lenkus lemtingas įvartis praleistas 81-ą minutę ir po rikošeto, o nieko gero mūsiškiams nežadėjo ir antrojo susitikimo pradžia. Suomiai jau po 15 minučių pirmavo 2:0.
Visgi lietuviai rankų nenuleido. Paskutinėmis pirmo kėlinio akimirkomis Jankausko komandos atsilikimą švelnino Armandas Kučys, o įpusėjus antrajam galingą patranką į Lėverkuzeno „Bayer“ vartininko Lukašo Hradecky stačiakampį paleido Gvidas Gineitis.
„Pradžia buvo ne tai, kad nesmagi, o labai nesmagi, bloga. Pralaimėjome vyrišką kovą žinodami, kad tai yra fiziškai tvirta komanda. Čia tikriausiai ir buvo pagrindinė bei liūdniausia šio mačo dalis. Žinodami pralaimėjome daug dvikovų ore ir prie žemės. Buvome per mažai agresyvūs, per lėtai vaikščiojo kamuolys. Padarėme lemtingų klaidų, kai priešininkam patiem net nereikėjo daug kurti.
Pradžia buvo bloga, bet po pusvalandžio grįžome į formą, susigrąžinome savo įvaizdį. Būna ir bus tokių rungtynių, kai nesiseks, kai darysime klaidų. Nemanau, kad tai įvyko neįvertinus priešininko, nes žinojome, kad prieš ketverius metus jie dalyvavo Europos čempionate ir šiaip turi daugiau patirties.
Tose situacijose jie buvo laimėtojai ir rezultato, ir turinio atžvilgiu. Atrodė, kad jie yra aukštesnės lentelės komanda. Bet po pusvalandžio vyrai grįžo. Ačiū jiems už kovą, nes tokiame mače buvo lengva suklupti ir pralaimėti net nepadoriu rezultatu. Bet jau metus rodome, kad turime charakterį, galime demonstruoti kovą, kurti ir mušti įvarčius. Scenarijus su laiminga pabaiga.
Turime pasidaryti išvadas, kodėl tai įvyko. Ateityje tokie fragmentai neturėtų kartotis, nes jie mums niekada neleis pasiekti ryškesnių pergalių. Priešininkams neleidome daug ko susikurti, bet patys padėjome jiems mušti įvarčius“, – teigė Jankauskas.
– Ar, atsižvelgus į visą mačo scenarijų, taškas – geras rezultatas?
– Kaip pažiūrėsi. Jei 25-ą minutę būtų kas tai pasiūlęs, turbūt visas stadionas būtų priėmęs. Bet pabaigoje ruseno viltis, atrodė, kad galėjome mušti trečią įvartį, suomiai – taip pat. Nuo 30 minutės vyko arši vyriška kova, o pradžią tiesiog padovanojome.
– Kaip iš jūsų varpinės atrodė Gineičio patranka?
– Abu įvarčiai buvo fantastiniai. Įmušti solidžiais smūgiais. Armando įvartis taip pat nuostabus. Tikiuosi, kad jo trauma nėra kažkokia rimta. Meldžiu Dievulį. Atrodo, kad bereikalingoje situacijoje jo netekome.
– Gal žinote daugiau, kas nutiko Kučiui?
– Tinsta kelis, jis iškart pasakė supratęs, kad nebegali tęsti. Belieka tikėtis, kad tai tiesiog sumušimas ar nedidelis patempimas.
– Išbandėte Edgarą Utkų atraminio saugo pozicijoje. Kaip jam sekėsi?
– Labai gerai. Iki pertraukos jis irgi žaidė toje pozicijoje. Šiandien turėjome taktinio lankstumo, norėjome daugiau žmonių turėti aikštės viduryje. Jis puikiai tvarkėsi su savo užduotimis. Per pirmą pusvalandį nereikėjo kalbėti apie taktines detales, tiesiog pralaimėjome vyrišką kovą. Leidome varžovams daryti viską, ką jie norėjo, ir jie tai darė puikiai. Sakyčiau, kad rezultatas dėsningas. Gaila tik dėl to, kad jiems nereikėjo įdėti daug pastangų mušant įvarčiams.
– Ar išlipimas iš dviejų įvarčių deficito įrodo šios rinktinės charakterį?
– Tikrai taip. Čia ir yra charakteris. Grįžti iš 0:2 ir dar po tokios prastos pradžios… Reikia pasidžiaugti ir didžiuotis savimi. Matėte, kiek kainavo tas taškas jėgų, prakaito, sumušimų ir kitų dalykų. Dabar svarbu, kad Armando trauma nebūtų rimta.
– Ar po aštuonių pralaimėjimų iš eilės dabar kažkiek lengviau kvėpuoti?
– Psichologiškai tai yra labai svarbu. Ta serija buvo ilga ir nelabai pelnyta. Kelis kartus buvome per kelis plaukus nuo pergalių, bet užbaigdavome pralaimėjimais. Ir Lenkijoje tas įvartis atrodė neįmanomas. Reikia išmokti džiaugtis mažais dalykais, nors taškas – ne mažas dalykas.
– Kaip stovyklos metu atrodė Manfredas Ruzgis?
– Labai profesionalus, norintis ir galintis aukotis žaidėjas. Po septynerių metų pertraukos, kone dviženklio skaičiaus operacijų jis sugebėjo grįžti. Jis puikiai sužaidė savo minutes, varžovų gynėjams davė gerą kovą. Mūsų komandoje nėra kažkokių kvotų, kad žaidėjas yra per jaunas ar per senas. Kas liečia kolektyvą, tas vieningumas mus ir pritraukia prie norimo lygio.
– Paskutine lietuvių varžove G grupėje tapo Nyderlandai, baudinių serijoje nusileidę ispanams. Kurio iš šių varžovų labiau norėjote?
– Norėjau, kad atvažiuotų ispanai, bet kiti štabo nariai kažkodėl su jais žaisti nenorėjo. Norėjau žaisti su ispanais ir portugalais, bet gavosi, kad su jais nežaisime.
– Kaip rinktinei pasirodė nauja veja Dariaus ir Girėno stadione?
– Tobula. Neatsimenu, kad Lietuvoje būtų kažkas panašaus į tokią kokybę.
– Ar kokybe prilygsta Lenkijos stadionui?
– Laisvai, tikrai ji nėra prastesnė. Sakyčiau, kad net geresnė.
– Ar žaidimo prasme šis langas buvo netoli tobulumo?
– Nesakysiu, kad ši stovykla buvo tobula. Manau, kad galėjome turėti daugiau taškų. Kas liečia organizaciją ir pasiruošimą, viskas buvo puiku. Ačiū federacijai, kad padėjo suorganizuoti tokį pasiruošimą Lenkijoje. Viskas buvo netoli tobulumo, o tobulu lango nevadinu, nes galėjome turėti bent tašku daugiau.
– Ar Edvinas Girdvainis Artemijų Tutyškiną keitė dėl fizinių nusiskundimų?
– Reikėjo ir šviežumo. Girdvainis yra fiziškai šiek tiek galingesnis futbolininkas. Bet Artemijus labai gerai sužaidė Lenkijoje. Šiandien turėjome tris šviežius žaidėjus, suomiai – tik du. Atsižvelgėme į žaidėjų fizines situacijas, o tai irgi turėjo įtakos mūsų pasirinkimams.