Labai gerai. Taip Lietuvos irkluotojų pasirodymą olimpiniame Vero prie Marnos kanale įvertino Lietuvos irklavimo rinktinės vyriausiasis treneris Mykolas Masilionis.
„Aš sportininkams sakiau – irklavime, jei tu esi čia, tai esi geras arba labai geras. Ne tokie geri olimpines žaidynes žiūri per televizorių. Mūsų olimpiečiai parodė, kad jie yra geri irkluotojai. Jie kovojo su elitu“, – teigė patyręs specialistas.
Pirmiausiai jis įvertino kiekvienos iš penkių Lietuvos įgulų pasirodymą Paryžiaus olimpinėse žaidynėse.
Moterų porinė dvivietė – Dovilė Rimkutė ir Donata Karalienė (13 vieta)
„Visi iš jų tikėjosi medalių. Bet mes, treneriai, matėme pasiruošimą ir, kas sekė komandą nuo trečiojo Pasaulio taurė etapo Liucernoje, ji nedemonstravo rezultatų. Ne čia buvo kažkokios klaidos padarytos, bet buvo sveikatos problemų, kurias žinojo mūsų daktarai ir jas sprendė.
Čia važiavome vis dar galvodami, kad galėsime pakovoti dėl medalių. Tačiau dėl objektyvių priežasčių nepavyko.“
Vyrų vienvietė – Giedrius Bieliauskas (10 vieta)
„Tarp 32 dalyvių Giedrius aplenkė labai daug varžovų. Konkurencija čia labai didelė, todėl dešimtoji vieta – puikus rezultatas.
Giedrius tik šį sezoną labai atsiskleidė – Europos čempionato medalis, dabar – olimpinės žaidynės. Esu juo labai patenkintas.“
Vyrų pavienė dvivietė – Domantas ir Dovydas Stankūnai (8 vieta)
„Broliukai turi išskirtinę dvasią. Kaip ir su žurnalistais kalba, taip ir irkluoja – energingai. B finalo antroji vieta jiems yra tarsi olimpinis auksas, nes tai labai jauna komanda, patekusi į žaidynes per papildomą atranką.
Perspektyvūs vaikinai kitoms olimpinėms žaidynėms, gal dar ir ne vienerioms. Džiaugiuosi, kad jie pakovojo ir prasibrovė į aštuntuką.“
Moterų pavienė dvivietė – Ieva Adomavičiūtė ir Kamilė Kralikaitė (5 vieta)
„Jos buvo labai arti ketvirtosios vietos. Apmaudu, kad nepavyko užkopti dar vienu laipteliu aukščiau. Bet merginos padarė tai, ką galėjo.
Žinome, kiek laiko jos dabar turėjo kartu pasirengti žaidynėms. Kamilė tik birželį grįžo po studijų JAV, tad pasirengimui liko nepilni du mėnesiai. Bet mums pavyko sėkmingai irkluoti pasauliniame elite, kautis su komandomis, kurios ilgai yra kartu, rodo stabilius rezultatus.
Merginos labai patenkintos. Aš irgi. Reikia stengtis dirbti dar daugiau ir pasiekti dar geresnių rezultatų.
Ieva šį sezoną irklavo ir keturvietę, ir vienvietę – tai buvo planuotas dalykas, nes sportininkas be varžybų nepasiruoš olimpinėms žaidynėms, tai stengėmės su mūsų jaunimu padėti Ievai pasirengti olimpinėms žaidynėms.“
Moterų vienvietė – Viktorija Senkutė (3 vieta)
„Viktorijos atveju reikia vertinti ne tik olimpines žaidynes, bet ir visus metus. Nes pernai būtent ji iškovojo olimpinį kelialapį, užėmusi šeštąją vietą pasaulio čempionate Serbijoje. Tada ji ir pajuto pergalių skonį. Nes tada jai pergalė buvo patekimas į olimpines žaidynes. Ji žingsnis po žingsnio siekė šios svajonės.
Paskutinis pasirengimo etapas olimpinėms žaidynėms Trakuose buvo labai geras. Pridėjo pasitikėjimo. Matėme pagal greitį.
Prieš Europos čempionatą ji persirgo koronavirusu, bet vis tiek ten startavome, kad būtų patirtis, būtų startų.“
– Treneri, kurią įgulą prireikė daugiausia pastangų paruošti?
– Mes ruošėmės visi kartu Trakuose. Nes ir sportininkai kalbėjo, kad sąlygos Trakuose labai panašios į olimpinį kanalą – bangavimas, klimatas. Todėl žinojome, kad nereikia niekur kitur organizuoti stovyklų prieš olimpines žaidynes.
Beveik du mėnesius praleidome Trakuose – nuo gegužės pabaigos.
Negali pasakyti, kad kažkuriai įgulai reikėjo didelio dėmesio, o kitoms ne.
– Anksčiau Lietuvos irklavimo rinktinėje labiausiai pasižymėdavo porinės dvivietės, o dabar pirmajame olimpinių žaidynių aštuonete – net dvi pavienių valčių įgulos. Kodėl įvyko toks pakytis?
– Išties, visada buvome stipresni poriniame irklavime. Bet jame įgulos užsipildė, todėl reikėjo ieškoti, kaip realizuoti sportininkus. Pavyzdžiui, Ievos Adomavičiūtės atvejis. Viktorija Senkutė labai greita, Donata su Dovile irgi buvo labai greitos, tad labai gabios ir perspektyvios sportininkės neturėjome kur sodinti poriniame irklavime.
Labai gerai, kad auga stipri pamaina. Ir kai pernai kartu pradėjo irkluoti Kamilė ir Ieva, pasimatė, kad potencialas yra. Tai žinodami, stengėmės išlaikyti šią komandą iki olimpinių žaidynių.
– Kokių gali būti permainų šiose įgulose kitą sezoną? Ar tikslas – išlaikyti jas dabartinės sudėties?
– Tai labai priklausys nuo sportininkų. Lietuvoje nėra daug aukščiausio lygio irkluotojų. Kiek buvo, visi atsirinko į olimpines žaidynes.
Olimpinėse žaidynėse turėjome aštuonis sportininkus ir iškovojome vieną medalį. Tai puikus pasiekimas.
– Rio de Ženeire buvo du medaliai ir A finalas, Tokijuje – du A finalai. Dabar – medalis ir dar vienas A finalas. Ką tai pasako apie jūsų, kaip vyriausiojo trenerio, įdirbį ir apskritai apie Lietuvos irklavimą? Juk esame mažiausia šalis pagal gyventojų skaičių, tiek Rio, tiek čia iškovojusios olimpinių žaidynių medalį. Ar jums irgi tai skamba įspūdingai?
– Įspūdinga tai, kad viskas gerai pasibaigia.
Irklavimas yra viena sudėtingiausių fiziologiškai sporto šakų. Mes treniruojamės nuo pirmadienio iki sekmadienio. Sportininkai neturi daug laisvo laiko, bet turi gerus rezultatus. Matyti , kiek reikia stiprybės, dvasios, fizinių jėgų, kaip, pavyzdžiui, Viktorijai, iki paskutinio yrio išlikti stipriai ir fiziškai, ir psichologiškai.
Todėl labai svarbu per treniruotes save realizuoti, kad per varžybas galėtum pakartoti tai, ką darai per treniruotes.
– Lietuvos irklavimo federacijos prezidentas Mindaugas Griškonis sakė, kad jūsų sugrįžimas į vyriausiojo trenerio pareigas yra pagrindinė priežastis, dėl ko šios olimpinės žaidynės taip sėkmingai susiklostė mūsų irkluotojams.
– Savęs nenoriu vertinti. Jei kiti vertina, gal ir neblogai. Puikiai dirbo visa komanda, visi treneriai. Visi dirbome kartu. Vieno kažkokio kertinio taško nėra, rezultatas susideda iš bendro kolektyvo darbo. Be sportininkų rezultatų irgi nebūtų.
Aišku, svarbu, kad yra disciplina, yra sportininkai, kurie tiki, stengiasi. Tai ir parodo rezultatai.
– Viktorija Senkutė prieš kelerius metus irklavimą buvo priversta pakeisti į dviračių sportą. Po Viktorijos sugrįžimo ar buvo taisytinų dalykų jos irklavimo technikoje?
– Labai džiaugiuosi, kad sportininkai per karjerą pabando ne po vieną sporto šaką. Nes viena papildo kitą. Pailsi nuo tų pačių judesių, net nuo tų pačių žmonių. Aš siūlyčiau – nueikite į kitą sporto šaką, pažiūrėkite, kaip ten lengva ir sugrįžkite į irklavimą, kur labai sunku.
– Matėme jus kartu su buvusiu Lietuvos rinktinės konsultantu italu Giovanni Postiglioni. Ką jis čia veikia?
– Jis yra Graikijos rinktinės vyriausiasis treneris. Dvylika metų dirbome kartu, praėjau gerą universitetą. Tai irgi prisideda prie Lietuvos irkluotojų šiai dienai pasiektų rezultatų.
– Lietuvos irkluotojai Paryžiaus žaidynėse atrodė labai pasitikintys savimi, motyvuoti. Ar dirbate su jais psichologiškai?
– Mūsų komandoje yra ir psichologas, ir psichologė, yra puiki medikų komanda. Per pastaruosius dvejus metus į rinktinę surinkome viską, ką galima geriausiai. Sportininkai pasitiki visais specialistais, o kai pasitiki, patys yra ramūs, nes žino, kad jei specialistai nepanikuoja, vadinasi viskas gerai ir galima demonstruoti geriausius rezultatus.
– Ką kalbėjote su Viktorija po jos bronzinio finišo?
– Aš visada džiaugiuosi, jei sportininkai pasako patį geriausią žodį: „Ačiū“. Man tai geriausias įvertinimas. Aš turiu irgi padėkoti visiems sportininkams, kurie atvažiavo čia. Teko dirbti ne vienoje šalyje, bet čia buvo geriausia atmosfera, kokią tik teko patirti.
– Dirbote Rusijos rinktinėje, bet 2022 m., vos šiai šaliai užpuolus Ukrainą, pasitraukėte iš rinktinės, nors turėjote dar dvejų metų sutartį. Kaip baigėsi ši istorija, ar rusai nekaišiojo pagalių į ratus?
– Viskas baigėsi pakankamai sklandžiai. Rusija užpuolė Ukrainą vasario 24 dieną, o 26 dieną kaip tik baigėsi stovykla Graikijoje ir po to daugiau nebesusitikome. Rusijos irklavimo federacijos prezidentas, buvęs irkluotojas, suprato situacija ir išsiskyrėme taikiai. Apsisprendžiau greitai, net nebuvo jokių kitų minčių kažką kitaip daryti.
LTOK informacija