Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės lyderis Ąžuolas Tubelis po skaudaus pralaimėjimo Turkijoje nevyniojo žodžių į vatą ir atvirai prisiėmė atsakomybę dėl stringančio puolimo. Puolėjas pripažino, kad susidūręs su triguba varžovų gynyba bandė per prievartą įrodinėti savo pranašumą, o tai ir lėmė klaidų virtinę.
„Atvažiavome, nepavyko. Turkai buvo geresni, jie sužaidė. Nežinau, kiek sprendimų ir klaidų pats pridariau – šiek tiek trūksta susižaidimo komandoje, bet čia nieko nekaltinu. Pats pridirbau daug, kai bandžiau kažką įrodinėti vienas prieš tris varžovus. Buvo tikrai prastos rungtynės, bet stengėmės ir kovojome iki galo“, – po mačo kalbėjo Tubelis, per 24 minutes rinkęs 7 taškus, tiek pat klaidų, 6 atkovotus kamuolius ir 5 naudingumo balus.
Tubelis pabrėžė, kad nepaisant visos kritikos viešojoje erdvėje, rinktinė išlieka vieninga, dėkojo ištikimiausiems sirgaliams arenoje ir ragino negalvoti apie atrankos matematiką, o susitelkti į artimiausią dvikovą Vilniuje su Bosnija ir Hercegovina.
– Rinktinėje yra daug naujokų. Ar galima sakyti, kad jaudulys padiktavo tokią rungtynių pradžią?
– Nenoriu leistis į kalbas už kitus, reiktų jų klausti, bet manau, kad niekada nereikia ieškoti pasiteisinimų. Atvažiavome, nepavyko. Varžovai buvo geresni, mus apibėgo. Trūko susižaidimo komandoje, bet nieko nekaltinu – pats pridariau daug klaidų, kai bandžiau vienas eiti prieš tris varžovus. Buvo labai nekokios rungtynės, bet stengėmės ir palaikėme vieni kitus, nes daugiau nelabai kas palaiko.
– Ar pačiam buvo netikėta, kaip agresyviai varžovai gynėsi prieš tave baudos aikštelėje?
– Nenustebino, bet buvo sunku. Bandžiau nusimetinėti kamuolį, tačiau varžovai gerai stovėjo perdavimų linijose. Tikrai buvo sunkios rungtynės.
– Kas dabar svarbiausia persigrupuojant iki pirmadienio rungtynių Vilniuje su Bosnija ir Hercegovina?
– Svarbiausia – atsistatyti. Turime sugrįžti į Vilnių ir parodyti visai kitokį veidą. Po pirmų rungtynių, kai laukia antrosios, svarbiausia yra geras poilsis, atsistatymas, miegas. Šeštadienį iš ryto skrendame namo, išsimiegosime, turėsime atstatomąją treniruotę ir, manau, būsime pasiruošę 100 procentų.
– Arenoje buvo būrys Lietuvos sirgalių, kurie net esant dideliam deficitui garsiai skandavo ir jus palaikė.
– Labai faina. Rungtynių metu gal ir nekreipi per daug dėmesio, bet tas palaikymas mus pasiekia. Nesiskųsiu ir neverksiu, kad nėra palaikymo, kai už suolo matau tokį palaikymą. Visada smagu žaisti. Nors atsiliekame 25–30 taškų, jie nenustoja stovėti ir skanduoti Lietuvos vardo. Tai be galo daug prideda ir skatina kautis iki galo už savo šalį.
– Užsiminei, kad trūksta palaikymo iš išorės. Ar tas pozityvo trūkumas visuomenėje slegia rinktinę?
– Nenoriu atsakinėti į tokius klausimus. Mes, žaidėjai, eisime ir žaisime. Kaip minėjau po mačo su italais, esame užsidarę rūbinėje kartu su visa komanda ir trenerių štabu, todėl net nenorime gilintis, kas vyksta aplinkui. Kai užsidedi marškinėlius su užrašu „Lietuva“, už ją ir žaidi bei nekreipi dėmesio, kas vyksta aplink. Arba tu nori čia būti, arba ne. Jei esi – eini ir žaidi. Net nenoriu kalbėti apie tokius dalykus.
– Kai norint patekti į pasaulio čempionatą gali tekti laimėti visas likusias penkerias rungtynes, ar sunku neįsileisti į galvą skaičiavimų?
– Aišku, nėra gerai, kad pralaimėjome, bet pasakysiu tą patį – eisime, kovosime ir bandysime įveikti bosnius. Pirmiausia turime nugalėti bosnius namuose, o po to žiūrėsime toliau. Nereikia žiūrėti per toli į priekį.