Lietuvos futbolo rinktinė birželio mėnesio langą užbaigė skaudžiu pralaimėjimu prieš Danijos žvaigždyną, o po nesėkmės 0:5 rinktinės strategas Edgaras Jankauskas teigė, jog po viešnagės Odensė mieste lietuviai yra kiek sugrąžinti į realybę.
Antradienį Danijoje vykusi dvikova išspręsta buvo per pirmas 23 minutes, po kurių Lietuvos rinktinės deficitas tapo sunkiai panaikinamas – 0:3. Prabėgus pusvalandžiui Jankausko kariauna dėl Edgarui Utkui parodytos raudonos kortelės dar ir liko mažumoje bei galiausiai turėjo taikytis su vienu skaudžiausių pralaimėjimų per pastarąjį penkmetį.
„Aišku, kad galima pasimokyti. Manau, kad rungtynėse su Olandija sutiksime panašaus kalibro varžovą. Kiek žinau, Malta šiuo metu kenčia, išgyvena panašų scenarijų, kokį mes išgyvenome šiandien.
Gerai, kad ši patirtis gavosi draugiškose rungtynėse. Futbolas yra toks, kur gali per kėlinį praleisti tris, keturis ar penkis įvarčius. Jeigu aplinkybės klostysis taip, kaip klostėsi šiandien, skaičiai gali būti ir didesni.
Koks bebūtų lygių skirtumas, tie įvarčiai buvo per pigūs, klaidos – neleistinos žaidžiant su tokiom komandom. Manau, kad per lengvai davėme įmušti pirmuosius įvarčius, tada dar likome mažumoje, tad išėjimai į atakas, pavojaus sukėlimas yra beveik neįmanomas. Liūdna patirtis. Ko gero, belieka džiaugtis tik tuo, kad tai buvo draugiškos rungtynės“, – teigė Jankauskas.
– Kokios mintys sukosi per pirmą pusvalandį praleidus tris įvarčius ir netekus vieno žaidėjo? Nesinorėjo dar mesti balto rankšluosčio?
– Prieš rungtynes tokio scenarijaus net neaptarinėjome. Buvo sunku ir žaidėjams rasti jėgų. Vyrai tikrai davė kovą, buvo ir noro, ir ruošėmės rimtai, bet šiandien, ko gero, reikia pasakyti, kad toks yra lygių skirtumas. Tai yra nieko gėdingo, tiesiog tokia realybė. Galima ieškoti visokių pasiteisinimų, kad birželis mėnesis mums yra nelemtas, koks buvo ir pernai per Baltijos taurę, kai žaidėjai buvo po sezonų, po pertraukų, praradę žaidybinę formą. Bet apie tai nereikia kalbėti, šiandien tiesiog yra toks lygių skirtumas. Kartais sugrįžimas į realybę yra gerai. Gavome įrodymą, kad dar daug trūksta. Ar sugebėsime kažkada išeiti į tokį lygį? Tikiuosi. Žaidėjams kartais tai irgi yra gerai. Gavome šlapiu skuduru per veidą, sužinojome, kad dar daug trūksta. Šiandien turbūt pamatėme, kokia turėtų būti futbolininkų siekiamybė.
– Ar jums tai skaudžiausias pralaimėjimas už rinktinės vairo?
– Buvo tokių beviltiškumo fragmentų, kai pasireikšdavo techninis brokas, paprastos klaidos, kurių būti neturėtų. Žinoma, aikštėje futbolininkams galbūt viskas atrodo kitaip, jie nėra pratę prie tokių greičių, prie tokių varžovų, jų rotacijų. Kartais ir atrodė, kad jų yra ženkliai daugiau. Bet čia tikriausiai ir pasireiškia meistriškumas, skirtumas tarp reitingų, čempionatų. Visa tai šiandien išgyvenome savo skūra.
– Kodėl Justo Lasicko neleidote į startinę sudėtį?
– Jis šiandien išvis neturėjo žaisti. Rungtyniavo su trauma, sezoną irgi užbaigė su vaistais. Norėjome jį pasaugoti, šiandien jo išvis neturėjo būti sudėtyje. Bet situacija diktavo, kad dėl komandos prireikė aukotis ir prisiimti riziką, kuri galėjo užbaigti jo sezoną. Tada nežinau, kokia būtų jo ateitis. Ačiū bent jau už tai, kad negavo rimtos traumos. Paprasčiausiai reikėjo kažką keisti, šviežinti žmones, nes gynyba tiek laiko mažumoje reikalauja labai daug jėgų.
– Ar iš taktinės pusės po šių rungtynių pasiimate kokių nors pamokų?
– Visada gauni kažkokių pamokų, tačiau žaidėjai irgi turbūt pasakytų, kad niekuo nenustebino. Mes juos matėme, buvome gerai pastudijavę, žinojome, kaip vertikaliai mėgsta žaisti, kaip greitai nori pristatyti kamuolį puolėjams, kokia yra jų individuali technika. Mums paprasčiausiai trūko greičio, manevringumo. Nesugaudėme jų. Atrodo, kad Eriksenui jau yra 33-eji ar 34-eri, nėra kažkoks sprinteris, bet visada atsiduria tarp linijų, gauna kamuolį, klaidų nedaro, pratęsinėja atakas, kiekvienas skersas perdavimas kelia pavojų… Tai yra aukščiausio lygio komanda, iš kurios visi gavome pamokų.