Praėjusio sezono košmarus vejantis Kauno „Žalgiris“ pamažu įgauna gynybinės komandos identitetą. Tam reikalingi ir atitinkami žaidėjai, o bene kertiniu prie savojo krepšio tampa Kevarriusas Hayesas.
Joshą Nebo „Žalgiryje“ pakeitęs Hayesas nėra tas žaidėjas, kuris galėtų pasigirti įspūdingomis statistikos eilutėmis.
Floridos universitete jis praleido ketverius metus, pabaigė mokslus, o krepšinio aikštelėje fiksavo 5,6 taško, 4,6 atkovoto kamuolio ir 1,5 bloko statistiką.
Šaukimo į NBA jis galėjo tikėtis nebent pirmaisiais arba antraisiais metais universitete, tačiau ryškaus vaidmens neturėjo, o ir pats to žingsnio forsuoti nenorėjo.
„Mano šeimoje įstojimas į universitetą buvo svarbus, o pabaigimas – dar svarbesnis, – tinklalapiui O, Sportas! pasakojo 25-erių amerikietis. – Mano mama labai stengėsi, kad pabaigtų savo mokslus. Dėl to į NBA daug nesižvalgiau. Po antrųjų metų priėmiau lyderio vaidmenį Floridoje, tapau kapitonu, dauguma prieš tai buvusių vyrukų jau buvo pabaigę mokslus arba vaikėsi savo NBA svajonės.“
2018 metais Hayesas debiutavo Europoje – atvyko į Kantu „Pallacanestro“ ekipą Italijoje. Iš ten jis atsispyrė pirmajam bandymui Eurolygoje su Vilerbano ASVEL.
2019-20 m. sezone pajėgiausiame Europos turnyre Hayesas per vid. 10 minučių rinko po 3 taškus, 2,6 atkovoto kamuolio, 0,9 bloko ir 4,4 naudingumo balo.
COVID-19 pandemijos stabdytas sezonas Hayesui baigėsi pirmaisiais karjeros trofėjais. Su ASVEL jis tapo Prancūzijos lygos bei taurės čempionu.
„Turėjome ilgą sezoną, dėl COVID-19 jis jautėsi dar ilgesnis, nes viskas labai išsitęsė dėl rungtynių atidėjimų. Galop viskas atsipirko: darbas, kurį įdėjome, laikas, kurį praleidome be šeimų. Viskas buvo verta dėl titulo“, – sakė Hayesas.
Pernai su Bursos „Frutti Extra“ iki Europos taurės finalo nužengęs Hayesas atvyko į Kauną – bene šiauriausią pasaulio tašką per jo karjerą.
Žalgiriečiams šią vasarą reikėjo laižytis atsivėrusias žaizdas. 2021-22 m. komanda Eurolygoje liko paskutinė, o istoriškai blogą sezoną paženklino pralaimėjimo „Betsafe-LKL“ pusfinalyje dėmė.
Hayesas teigė, kad pirmasis žmogus, iš kurio gaudėsi informaciją apie „Žalgirį“, buvo jau klube nebedirbantis asmuo – Francois Lamy.
2021 m. vasarą prancūzas įsidarbino „Žalgiryje“ kaip direktoriaus Pauliaus Motiejūno pavaduotojas sporto reikalams, tačiau 2022 m. vasarį paliko Kauną.
„Francois sakė, kad čia tikrai gera vieta krepšiniui, tapsiu svarbiu žaidėju su savo energija ir atletiškumu. Mano agentas žinojo kelis žmones, kurie yra žaidę Lietuvoje. Išklausiau jų nuomonę. Be to, esu žaidęs prieš „Žalgirį“, kai buvau ASVEL“, – kalbėjo Hayesas.
Krepšininkas jau spėjo pajusti žalgirietišką dvasią, būtinybę susigrąžinti titulą, o lietuviškas oras jo negąsdina.
Per penkerias Eurolygos rungtynes su „Žalgirio“ marškinėliais Hayesas per vid. 20 minučių renka po 7,4 taško, 5,6 atkovoto kamuolio, 1 bloką ir 10,6 naudingumo balo.
„Aš supratau, kad buvo blogi metai, taip nutinka. Dėl to reikia koncentruotis į konkurencingumą Eurolygoje ir titulo susigrąžinimą Lietuvoje“, – sakė Hayesas.
– Kevarriusai, kaip gyvenimas Kaune?
– Viskas patogu ir man tikrai patinka čia. Dar nebuvau tokioje vietoje, kurioje būtų keturi skirtingi metų laikai. Mėgaujuosi rudenio oru, taip pat gera čia žaisti, fanai yra labai įsitraukę, tad gera būti arenoje.
– Ar turite pamėgtų vietų mieste? Su kuo dažniausiai būnate?
– Dažniausiai vaikštau vienas. Mano mergina dar neatvyko, tad dažniausiai leidžiu laiką namuose. Jei einu kažkur, tai netoliese yra parduotuvė „Mega“. Ten apsipirkau porą kartų, pavalgiau restoranuose.
– Kauniečiai myli krepšinį ir dažniausiai atpažįsta krepšininkus gatvėje. Ar teko jau sulaukti prašymų nusifotografuoti?
– Taip, kartais. Nesakyčiau, jog tai būna dažnai, bet kartais fanai paprašo nuotraukos. Man tai netrukdo.
– Esate kilęs iš Floridos. Lietuviškas šaltukas jums, turbūt, nelabai patinka?
– Taip, tikrai. Reikėjo nusipirkti naują striukę, nes ta, kurią atsivežiau, nėra tokia šilta. Reikėjo geresnės striukės, kuri sulaikytų šaltį. Man sakė, kad bus dar šalčiau, o dabar dar tik lapkritis. Įsivaizduoju, kad šaltis sausį bus tokia patirtis, kurios nebuvau jautęs labai ilgai.
– Pradėkime nuo jūsų universiteto. Floridos „Gators“ yra viena stipriausių JAV studentų komandų, su Billy Donovanu dukart triumfavo „Kovo beprotybėje“. Kaip jautėtės tokioje aplinkoje?
– Buvo puiku. Per mano ketverius metus Floridoje tris kartus patekome į „Kovo beprotybę“. Kiekvieną kartą turėjome tikrai stiprią komandą. Mano antraisiais metais nukeliavome į geriausiųjų aštuntuko, tad tai buvo gera patirtis žaisti tarp aukšto lygio krepšininkų, didelėje įtampoje, nes viskas sprendžiasi iš vienų rungtynių.
Mėgavausi tiek pakilimais, tiek nuosmukiais. Buvo visko. Žaidėme aštuntfinalyje, ko gero, vienas sunkiausių mano karjeros rungtynių prieš Viskonsiną. Buvo puikūs metai visiems ir didžiuojuosi tais momentais, kuriuos prisiminsiu dar ilgai.
– Prieš atvykstant į universitetą ESPN jus rikiavo 60-uke tarp perspektyviausių jūsų metų žaidėjų. Ar turėjote vilčių būti pašauktas NBA naujokų biržoje ir kodėl, tavo manymu, taip nenutiko?
– Net nežinojau, kad buvau reitinguotas taip aukštai. Norėjau būti pašauktas, bet neplanavau keliauti į NBA po dvejų ar trejų metų universitete. Per savo metus Floridoje mėgavausi patirtimi ir tiesiog norėjau pabaigti mokslus.
Mano šeimoje įstojimas į universitetą yra svarbus, o pabaigimas – dar svarbesnis. Mano mama labai stengėsi, kad pabaigtų savo mokslus. Dėl to į NBA daug nesižvalgiau. Po antrųjų metų priėmiau lyderio vaidmenį Floridoje, tapau kapitonu, dauguma prieš tai buvusių vyrukų jau buvo pabaigę mokslus arba vaikėsi savo NBA svajonės kaip Chrisas Chiozza (aut. past. – „Golden State Warriors“) ar Dorianas Finney-Smithas (Dalaso „Mavericks“).
– Kokius mokslus baigėte?
– Pabaigiau sociologiją.
– 214 blokų per ketverius metus Floridoje. Tai – antras geriausias rezultatas universiteto istorijoje. Žinant jūsų žaidimo stilių, ar šis pasiekimas jums yra itin svarbus?
– Galiu pridėti tiek – atletiškumas ir tikslumas. Labai stengiuosi būti geras gynyboje. Daugelis gali manyti, kad tai – pasenusi krepšinio mokykla. Tačiau gynyba laimi rungtynes. Padarai viską, kad išmestum metimus, dirbi ties tuo, bet bus vakarų, kai bus sunku ir nepataikysi. Bet visada gali kontroliuoti savo energiją ir pastangas, kurias įdedi gynyboje. Turi visada suprasti, kas vyksta aikštelėje ir būti geroje pozicijoje, kad įgyvedintum reikiamus dalykus.
– Papasakokite kaip viskas vyko po universiteto ir kaip atsidūrėte Italijoje?
– Tuo metu turėjau savo pirmąjį agentą. Susitikome 2019 m. pradžioje ir aš buvau labai nervingas, nežinojau kas bus. Nuvykau į tris peržiūras: pas Atlantos „Hawks“, Finikso „Suns“ ir Atlantos „Hawks“. Buvo gera patirtis kiekvienoje iš jų. Pamačiau, kur galiu patobulėti.
Po tų peržiūrų nusprendėme, kad pradėsiu savo profesionalo karjerą Italijoje, Kantu mieste. Lyga buvo labai stipri, žaidėme prieš tokias komandas kaip Milano „Armani Exchange“, Bolonijos „Virtus“, Venecijos „Umana Reyer“.
Pamačiau kaip aš atrodau tarp tokių varžovų. Manau, kad pasirodžiau gana neblogai tais metais. Tai man užtarnavo vietą Eurolygos komandoje Vilerbano ASVEL. Ten irgi buvo labai gera patirtis. Nors nebuvau vienas pagrindinių rotacijoje, bet jau antraisiais metais atsidurti Eurolygoje ir mokytis iš ten žaidžiančių buvo puiku.
Pas mus komandoje žaidė Norrisas Cole‘as, kuris yra žaidęs Majamio „Heat“. Mokiausi iš jo, susiformavo toks gynėjo-centro ryšys. Juk svarbiausia buvo susižaisti su gynėjais, nes jie tau paduos kamuolį. Taip pat mokiausi ir iš aukštaūgių, pavyzdžiui Moustapha Fallo. Nebūsiu toks aukštas, kaip jis, bet galiu suprasti mentalitetą, kurio reikia žaidžiant po krepšiu ir išnaudojant maksimumą iš situacijų.
Tai labai padėjo tolimesniuose etapuose, nes nuvykus į Bursos „Frutti Extra“ išvydau energingą atmosferą. Manęs publika nepaveikė, nes prie to jau buvau pripratęs Floridoje. Taip pat įpratau žaisti su gynėjais, nes buvau prieš tai susidirbęs su Norrisu. Jei matėte mano rungtynių, ten buvo ne tik blokų, bet ir kitų gerų momentų – alley-oopų, atletiškumo, greičio. Tai išnaudojau, kad būčiau pavojingas po krepšiu, gesinčiau varžovų metimus ir užbaiginėčiau atakas. Dėl to ir nukeliavome iki pat Europos taurės finalo.
– Užsiminėte apie fanus Floridoje. Kartais „Žalgirio“ naujokai prapuola atmosferoje bent per pirmąsias Eurolygos rungtynes. Galite daugiau papasakoti kokie užsivedę yra „Gators“ fanai?
– „Gators“ fanai, dar žinomi kaip „Rowdy Reptiles“ (liet. triukšmingieji ropliai), yra labai triukšmingi. Jie stengdavosi visais įmanomais būdais išmušti varžovus iš jų žaidimo. Smagu tai stebėti, kartais būdavo toks didelis garsas, kad negalėdavau išgirsti, ką sako komandos draugai.
Galima sakyti, kad bręsdamas pamėgau karštą atmosferą. Net ir praėjusiais metais Bursoje rungtynės iš rungtynių prisiminiau tą jausmą. Dabar tą jaučiu ir čia. Žaidžiu prie nuostabių fanų ir matau kaip jie mėgaujasi krepšiniu, stengiasi stumti tave į priekį.
Tai ir yra vienas smagiausių dalykų apie krepšinį – fanai. „Žalgirio“ fanai myli krepšinį lygiai taip pat, kaip ir aš. Jie supranta kas vyksta, palaiko. Bus puikūs metai.
– Kas buvo sunkiausia pereinant iš JAV krepšinio į Europą?
– Manau, kad sunkiausia buvo perprasti taisykles. Daug krepšininkų, kurie atvyksta iš JAV, būna kiek nusivylę, nes labai nori būti NBA ir į Europos variantą žiūri kaip į žingsnį atgal. Tačiau aš nuoširdžiai galvoju, kad tam tikromis prasmėmis čia yra geresnė aplinka.
Daug apie Europą nežinojau, nes apskritai negalvojau, jog kažkada čia važiuosiu. Dėl to taisyklių pasikeitimas man buvo didžiulis dalykas. Prisimenu, kai žaidžiau savo pirmąsias rungtynes, padariau klaidą, nes nežinojau taisyklių. Tiksliai neprisimenu, bet tai buvo taip paprasta ir kainavo mums ataką.
Visa laimė, kad Europoje yra panašumų su JAV universitetų krepšiniu – po krepšiu gali būti kiek nori. Prieš atvažiuodamas į Europą nesupratau taktinės pražangos reikšmės. Taip, rungtynių pabaigoje, kai sieki išsaugoti pranašumą ar pasivyti varžovą, tu prasižengi. Tačiau čia tave ragina prasižengti ir tada, kai vyksta greitos atakos, kad sustabytum varžovų puolimą ir pasiruoštum gynybai. Taigi, mokiausi naujų dalykų ir bandžiau suprasti kaip čia žaidžiamas krepšinis.
– Ar aistringi treneriai irgi buvo naujas dalykas? Kazys Maksvytis yra gan aistringas treneris…
– Sakyčiau, kad ne. Kiekvienas treneris save išreiškia skirtingai, turi savo charakterį. Nuo pat vidurinės mokyklos turėjau aistringus trenerius. Jie kažką pasako, kad prikeltų tave. Tai ne visada bus gražūs dalykai, bet supranti, kad jie nori laimėti lygiai tiek pat, kiek ir tu. Dėl to tai priimu ir stengiuosi suprasti, ko jie nori.
– Prancūzijoje pirmą kartą karjeroje tapote čempionu. Koks jausmas buvo su ASVEL laimėti lygos ir taurės trofėjus?
– Buvo puiku. Turėjome ilgą sezoną, dėl COVID-19 jis jautėsi dar ilgesnis, nes viskas labai išsitęsė dėl rungtynių atidėjimų. Galop viskas atsipirko: darbas, kurį įdėjome, laikas, kurį praleidome be šeimų. Viskas buvo verta dėl titulo.
– Kitame sezone su Bursos „Frutti Extra“ žygiavote iki pat Europos taurės finalo. Ar jums kažkiek padėjo pasikeitęs turnyro formatas?
– Manau, kad padėjo. Sezonas buvo ilgas, bet su naujuoju formatu buvo mažiau rungtynių. Mūsų sudėtis buvo ribota, buvome jau sužaidę daug rungtynių, bet galėjome sukoncentruoti savo dėmesį. Kai esi priremtas prie sienos, turi daugiau priežasčių nesitaupyti. Jei žaistume seriją, žinotume, kad turime prabangą pralaimėti.
Kai yra tik vienos rungtynės, autsaideriai tampa labai pavojingais. Jie padarys viską, kad laimėtų. Tą padarėme ir mes žygiuodami per atkrintamąsias.
– Komandoje išgarsėjo vienas vyrukas – Johnas Hollandas, kuris sudalyvavo žymiajame interviu „Mes esame šunys“. Kokia buvo reakcija į tai rūbinėje ir kaip tai atspindėjo bendrą pozityvą komandoje?
– Juokėmės ir vėliau jo klausėme, kodėl jis taip pasakė, nes tai buvo tarsi frazė iš niekur. Tokia buvo mūsų komanda. Visada jautėme, kad galime išreikšti savo mintis, pasikalbėti vienas su kitu ir turėti juokingų momentų, kai kažkas tokio atsitinka. Visas pasaulis dabar Johną žino dėl šio interviu (juokiasi). Jis – puikus vyrukas.
– NBA Vasaros lygoje atstovavote Denverio „Nuggets“. Kaip įvertintumėte šią patirtį?
– Labai gerai. „Nuggets“ štabe yra žmonių iš Lietuvos arba žmonių, kurie buvę Lietuvoje daug kartų. Jau galėjau atvirai pasikalbėti su jais, praleisti laiko.
Iš krepšinio pusės viskas buvo puiku. Susipažinau su kitais žaidėjais, praleidau gerą laiką Las Vegase. Tai buvo gera patirtis.
– Kaip labai esate pasiryžęs vaikytis NBA svajonės?
– Jei atvirai, daug apie tai negalvoju. Žinoma, labai norėčiau žaisti NBA. Tačiau stengiuosi taip tobulėti, kaip tą dariau praėjusią vasarą. Jei įdedi darbo, gerai žaidi – nutinka geri dalykai. Manau, kad dėl to ir buvau pakviestas vasarą į „Nuggets“. Su šiuo mentalitetu turiu judėti ir toliau, tobulinti savo žaidimą ir galbūt įgyvendinsiu savo svajonę.
Žinau kiek darbo įdėjau, tad jei taip nutiks – puiku. Tačiau daugeliu atveju tai yra tiesiog verslas. Jei netiksiu NBA komandoms, būsiu laimingas ir žaisdamas Europoje. Keliauju vis daugiau aplink pasaulį, o mano šeimoje niekas nėra tiek keliavęs. Tikiuosi, kad vieną dieną galėsiu savo mamai ir merginai parodyti visas vietas, į kurias nuvykau.
– Prieš atvykstant į „Žalgirį“, kas buvo jūsų informacijos šaltiniai apie klubą, miestą?
– Anksčiau „Žalgiryje“ dirbo Francois (aut. past. buvęs „Žalgirio“ sporto direktorius Francois Lamy), su juo esu dirbęs jau ASVEL. Jis sakė, kad čia tikrai gera vieta krepšiniui, tapsiu svarbiu žaidėju su savo energija ir atletiškumu.
Mano agentas žinojo kelis žmones, kurie yra žaidę Lietuvoje. Išklausiau jų nuomonę. Be to, esu žaidęs prieš „Žalgirį“, kai buvau ASVEL.
Daugiau klausinėjau apie miestą, kai čia atvykau. Turėjau pasidomėti, koks bus oras, nes pamačiau, kad Kaunas yra gan toli į šiaurę. Iš pradžių man tai nepasirodė tinkama, bet esu gyvenęs kelerius metus Pensilvanijoje, kur irgi būna gana šalta.
Tačiau iš visų išgirdau, kad bus puiki patirtis. Kol kas viskas, kas buvo man sakoma apie komandą ar miestą, mane džiugina. Kai bus daugiau laisvų dienų, noriu aplankyti daugiau Lietuvos vietų.
– „Žalgiriui“ praėjęs sezonas buvo labai prastas – paskutiniai Eurolygoje ir pralaimėtas LKL pusfinalis. Ar tai sukėlė dvejonių svarstant pasiūlymą?
– Ne, visiškai ne. Aš suprantu, kad Kaunui ir „Žalgirio“ istorijai buvo labai sunku, nes komanda visada dominavo tiek Eurolygoje, tiek LKL. Jie buvo viena geriausių komandų, bet turėti tokius prastus metus buvo labai blogas rezultatas. Skaudu, nes visada stengiesi pratęsti istoriją, kurią puoselėjo anksčiau buvę žaidėjai.
Tačiau mano sprendimui tai įtakos neturėjo. Aš supratau, kad buvo blogi metai, taip nutinka. Dėl to reikia koncentruotis į konkurencingumą Eurolygoje ir titulo susigrąžinimą Lietuvoje.
– „Žalgiris“ dabar yra pasikeitęs, bet ar sulaukiate motyvacijos iš ilgiau komandoje esančių žaidėjų, kad praėjusio sezono rezultatai negali pasikartoti?
– Daug kartų tai girdžiu. Kai turime Eurolygos ar LKL rungtynes, visada mums sakoma, kad turime žaisti taip, kaip mokame, kad sugrįžtume ten, kur mums priklauso. Gali būti labai sunku taip žaisti visas rungtynes, bet turime suprasti, dėl ko žaidžiame. Reikia atiduoti 100 procentų savęs ir stumtis į priekį.
– Edgaras Ulanovas kapitono pareigose pakeitė Paulių Jankūną. Kaip apibūdintumėte Ulę kaip kapitoną?
– Jis – labai atviras ir nuoširdus. Jis nebijo prieiti prie tavęs, pasakyti, ką mano. Jis yra puikus vyrukas. Net aikštelėje jis tau pasakys, ką gali daryti geriau. Jei pats padarys klaidą – pasakys. Jam puikiai sekasi suburti vyrukus, išlaikyti visus kartu. Kai būna pauzės žaidime, jis visada padės komandos draugams.
– Eurolyga prasidėjo gan neblogai – pasiektos dvi pergalės. Abejos rungtynės pasižymėjo kieta gynyba. Kaip priimate startinio centro vaidmenį ir gynybos svarbą?
– Suprantu savo vaidmenį, ypač kai kalbame apie gynybą. Stengiuosi suprasti, ką daryti ir tuo didžiuotis. Startinio centro vaidmenyje pirmiausia reikia rodyti energiją, įnešti ugnies, kad atsispirtume rungtynėse. Tai gali būti blokas, perimtas kamuolys, kuris suteikia energijos. Gali būti ir mano komunikacija, pranešimas kitiems, kas vyksta, neleidimas komandos draugui užkliūti užtvaroje. Visada stengiuosi gynyboje būti vokaliu lyderiu, suteikti komfortą. Net jei komandos draugas praleidžia varžovą, stengiuosi būti ten ir paveikti, blokuoti metimą. Noriu suteikti pasitikėjimo, kad komandos draugai turi mano užnugarį ir pagalbą, o kiti tuo metu gali pasaugoti mano žmogų.
Dėl to stengiamės būti geri gynyboje ir tuo didžiuotis. Žinome, kad bus tokių momentų puolime, kai išgyvensime prastas atkarpas. Metimai tiesiog nekris, bet negalime leisti, jog nuo to kentėtų gynyba. Galiausiai visada turi savęs klausti – ką galiu padaryti geriau gynyboje? Puolimas ateis.
– Kalbant apie puolimą, ką norėtumėte dar pridėti savo žaidime?
– Panašius dalykus, ką darau ir dabar. Stengiuosi akcentuoti floaterius arčiau krepšio. Gavus kamuolį baudos aikštelėje ne visada reikia sumušti jį į grindis. Reikia išmesti kamuolį kuo greičiau, kad mano varžovas nespėtų sureaguoti. Manau, kad taip būčiau efektyvesnis puolime.
Norėčiau daugiau atakuoti krepšį, pridėti agresyvumo užbaigiant atakas po krepšiu. Visada gerai išprovokuoti pražangą, bet du taškai su pražanga būtų dar geriau. Tai ne tik suteikia energijos, bet ir pakeičia rungtynių ritmą.
– Kai kuriose rungtynėse turite problemų su pražangomis. Kiek jūsų žaidimas priklauso nuo emocijų kontroliavimo ir rizikų mažinimo?
– Kažkiek priklauso. Kiekviename mače esu labai energingas, bet svarbu ją panaudoti gerai, o ne šėlioti. Pražangos susirenka greitai ir, kaip minėjau anksčiau, kiekvienas gali atsidurti situacijoje, kai reikės pasiimti taktinę pražangą, kad varžovas nepelnytų lengvų taškų tranzicijoje. Tai gali padaryti lemiamą skirtumą, nes jau esame pralaimėję 1 ar 4 taškais. Tai – labai skaudžios nesėkmės. Reikia suprasti, kad taktinės pražangos yra labai reikalingos.
Jei atidavinėsiu pigias pražangas, tai negalėsiu padėti savo komandai. Dėl to sakyčiau, kad turiu meistriškai įvaldyti savo emocijų kontroliavimą. Reikia naudotis savo greičiu, energija, o ne paleisti ją vėjais darant kvailus dalykus ar dalykus, kurių galima išvengti.
– Pabaigai, duokite savo nuoširdžią nuomonę. Pažvelgus į kitų komandų sudėtis ir prisiminus praėjusį sezoną, „Žalgirį“ daug kas nerašo. Kiek toli žalgiriečiai yra nuo atkrintamųjų kalibro komandos?
– Netoli, tikrai. Suprantu, kad krepšinis tampa analitiniu žaidimu ir visi labai daug žiūri į statistiką, biudžetus ir taip toliau. Taip, tai yra labai svarbi dalis, kai bandome suprasti, kaip varžovas žaidžia. Tačiau tai nepasako kaip baigsis rungtynės.
Žiūrint į vyrukus treniruotėse kiekvieną dieną, aš manau, kad turime viską, ko reikia. Yra komandinė dvasia ir meistriškumas, kurio reikia, kad pasipriešintume bet kam. Jau įrodėme, nors įvyko tik penkerios rungtynės, kad galime būti arti varžovų arba laimėti. Tęsime tai ir toliau ir manau, kad turime viską, ko reikia, kad būtume atkrintamosiose.