Vilniaus „Ryto“ komanda įrodė savo pranašumą sostinės derbyje ir dar labiau padidino savo atotrūkį „Betsafe LKL“ turnyrinėje lentelėje.
Nors tai buvo jau trečioji komandų akistata sezone, tačiau vienam žmogui šis derbis buvo pirmasis. Po dviejų metų Japonijoje į Europą grįžęs ir prie šalies čempionų prisijungęs Artūras Gudaitis po rungtynių kalbėjo apie savo aklimatizaciją ir Japonijos krepšinio ypatumus bei atskleidė, kad turėjo pelningesnių pasiūlymų nei „Ryto“.
„Pradžioje atrodė, kad bus paprasčiau, bet žinom, kad „vilkai“ turi aukšto lygio žaidėjų, ypač gynėjų linijoje. Jie grįžo į rungtynes po mūsų neparuoštų metimų. O paskui jau tampėmės. Gerai, kad baigėsi taip, kaip baigėsi ir galime švęsti pergalę.“
– Ko tikėjaisi iš pirmo derbio?
– Man labai padėjo ta savaitė, kuomet nebuvo varžybų. Aš atvažiavau iš kito pasaulio krašto ir teko žaisti rungtynes po rungtynių. O derbius man patinka žaisti, faina publika, ačiū sirgaliams, kurie buvo nuostabūs ir eilinį kartą įrodė, kas yra kas.
– Ar jautei didesnį ažiotažą prieš šį mačą?
– Fanai duoda didelį energijos impulsą. Mes žaidžiame pagrinde dėl tokių emocijų, dėl tokių rungtynių. Didelis kaifas žaisti.
– Ar girdėjosi „vilkų“ fanai?
– Saujelė buvo. Reikia jiems pagarbą irgi atiduoti.
– Japonijoje sirgaliai panašesni į „vilkų“ ar „Ryto“?
– Nenoriu kalbėti apie Japonijos sirgalius. Jie visi yra pozityvūs žmonės, tiesiog palaiko krepšinį ir ten visą laiką panaši atmosfera.
– Kaip vyksta paties aklimatizacija?
– Ta savaitė tikrai padėjo. Turėjome 5 ar 6 treniruotes. Man to ir reikia. Dar nėra to šimtaprocentinio Artūro, kuris gali būti, bet jis tikrai ateis. Visiems reikia laiko.
– Kokios sportinės formos grįžai?
– Su sportine forma viskas gerai, aš grįžau sveikas. Reikėjo priprasti prie visai kito stiliaus, komandos draugų. Du metus nebuvau Europoje. Viskam reikia laiko. Aš grįžtu į tą formą, kur galiu ir turiu būti.
– Ar pačiam išvykimas iš Japonijos buvo netikėtas?
– Ne, mes komunikavome su komanda ir abi pusės žinojo, ko nori. Įvyko abiem pusėms palankus sprendimas.
– Ko pritrūko iki sėkmingesnio etapo Japonijoje?
– Ten žaidžiamas visai kitas krepšinis. Prie jo reikia priprasti ir man, kaip dideliam žmogui, jis nebuvo palankus. Galiu prisiimti atsakomybę, tai yra normalu ir nereikia to slėpti. Europos lygiu žiūrint gal čia žingsnis atgal, bet norint eiti į priekį, kartais reikia padėti žingsnelį atgal. Tikrai nesakau, kad nesidžiaugiu, kur esu dabar. Džiaugiuosi, organizacija yra superinė.
– Ar reiktų Dainiui Adomaičiui eiti į aukštesnį lygį?
– Aš nežinau jo norų. Gal jis nori likti Japonijoje, gal treniruoti Europoje kažką. Čia klausimas tik jam. Jis Europoje jau parodė, kad gali treniruoti ir aš neatmesčiau tos galimybės.
– Ko krepšinio prasme pasiilgai per tuos metus?
– Aš paprasčiausiai pasiilgau europietiško žaidimo per tuos metus, Europos fanų, Europos aplinkos. Ten blogai nebuvo, bet kartais aplinkybės diktuoja vienokį ar kitokį sprendimą.
– Ar turėjai kitų pasiūlymų?
– Buvo visko, siūlė ir komandos Japonijoje ir iš kitur. Labai noriu pasveikinti visą „Ryto“ organizaciją. Viskas yra labai pasikeitę nuo to laiko, kai aš čia buvau. Turime šiemet didelį tikslą, kurį reikia įgyvendinti. Turėjau tikrai pelningesnių pasiūlymų, bet aš pasirinkau „Rytą“.
– Ar paties durys į rinktinę dar praviros?
– Aš nežinau ar jos, ar langas praviras, ar viskas uždaryta. Čia reiktų trenerio Kurtinaičio klausti. Turėjome su juo kontaktą per langų pertrauką ir aš tikrai norėjau atvažiuoti, bet tuomet atsitiko maža nelaimė. O kaip bus ateityje, reikia kontaktuoti su rinktinės žmonėmis.
– Birutis ar Valančiūnas?
– Oi, aš nesivelsiu į tas diskusijas. Čia būtų labai kvaila iš mano pusės kalbėti.