Futbolas iš centrinės tribūnos. Titulo gynyba 

Justas Naulickas
Autorius Justas Naulickas 8 min skaitymo trukmė
„FK Panevėžys“ ir Justas Naulickas. Osportas.lt foto montažas
Casino Admiral Casino Admiral

Pirmas atsiminimas susijęs su lietuvišku futbolu man yra Čempionų lygos rungtynės, kai Panevėžio „Ekranas“ kovojo su Maltos „Floriana“. Tais laikais man, trečiokui, atrodė tarsi stebuklas, kad mačą iš Maltos rodo per teliką, o suvokimas, kad ten rungtyniauja Panevėžio komanda kėlė pasididžiavimo jausmą. 

Įžanga

Nepamenu, ar jau buvau lankęsis stadione prieš tai, ar pirmą kartą nuėjau po tų rungtynių, bet kažkas pasikeitė. Futbolas tapo natūralia gyvenimo dalimi ir nuo to laiko stengiausi nepraleisti „Ekrano“ rungtynių stadione. 

Turbūt nebuvo pats tinkamiausias metas pradėti palaikyti komandą, nes titulo teko laukti dešimtmetį ir puikiai pamenu tą jausmą, kai atstovėjus 0:0 su „Žalgiriu“, džiaugdavomės lyg laimėję čempionatą. Bet tapatinimasis su komanda vis augo, o joje atsiradus pora metų vyresniam bičui iš gretimo kiemo, „Ekranas“ galutinai įsitvirtino širdyje ir smegenyse. 

Tas bičas buvo Mantas Savėnas, bosas. Čempioniškais 2005-ais, jau būdami studentai, atvažinėjom į beveik visas „Ekrano“ rungtynes. Visam gyvenimui prisimins išvykos į Klaipėdą, Šilutę, Šiaulius, Kauną, Marijampolę. Penkiese brolio „Celicoj“. 

Esu sirgalius, futbolą stadione stebintis iš centrinės tribūnos. Su fanais teko išbandyti vieną išvyką, būnant 17-os ar 18-os. Į detales nelįsiu, bet ten man pasirodė, kad ne futbolas buvo pirmoj vietoj. Dalis vyrukų, garantuoju, grįžę namo neturėjo atsiminti rungtynių rezultato. Viskas ok, alaus būdavo ir mūsų repertuare, bet gal tiesiog iš centrinės tribūnos geriau matosi rungtynės. 

Po įvarčių garsiai džiaugdavomės, laidydavom replikas rungtynių metu. Dabar pagalvojus, keista, bet nesam turėję nei vieno konflikto su vietiniais sirgaliais. Replikų aišku susirinkdavom, daugiausiai Kaune, bet nieko panašaus į konfliktą nepamenu.  

Tiek, trumpai, apie ryškiausius momentus. Apie skaudulius susijusius su nešvariu žaidimu irgi ne šį kartą.  

Ir tada atėjo 2015. Čia norisi keiktis. Tuometiniai vadovai nužudė „Ekraną“. Įdomu, turi ponas Labinas suvokimą, kad pradangino ne tik futbolo komandą? Tiesiog paliko tuštumas dalies panevėžiečių širdyse. Reikėjo gal kokį kolektyvinį ieškinį pateikti dėl moralinės žalos atlyginimo. 

Ir tada atsiranda „Panevėžys“. Dabar pagalvojus, natūralu, kad miestas be futbolo komandos likti negalėjo. Aš suprantu, kad dalis žmonių dabar ar tiesiog nori pašiepti, ar iš tikro nesupranta, kaip dabar su „Ekranu“ užaugęs žmonės gali palaikyti „Panevėžį“. 

Žiūrėkit, „Ekranas“ mirė, buvo pribaigtas. Ir tada mieste atsiranda nauja komanda. Su Liubšiu, su Savėnu. Mėlynai raudoni. Tinka, važiuojam. Už trijų metų Kėdainių stadione sušalę, po atsivežta antklode, stebim pergalingas rungtynes ir iškopimą į A lygą. 

Tada, dar už dviejų metų, FK „Aukštaitija“ nusiperka teises į „Ekrano“ vardą ir istoriją. Aš suprantu bičus iš „Pirmosios Armados“. Jie užaugo skanduodami pavadinimą. Klubo ultra lieka klubo ultra. Pagarbą atidavėm ir mes, apsilankėm ir pirmose rungtynėse, ir taurės mače. Bet sorry, su „Ekrano“ mirtimi jau buvau susitaikęs, o prisikėlimais netikiu. 

Nepretenduosiu į objektyvumą. Į visas likusias lygos komandas žiūriu tiesiog kaip į „Panevėžio“ varžovus. Visus palaikau kai žaidžia Europoj. Iš dalies ir dėl to, kad būtų labiau pavargę, žaisdami dviem frontais. 

Įžvalgos bus skirtos tik Panevėžio komandai. Asmeninės, subjektyvios, bet išdiskutuotos Viberio chate, su vyrukais, su kuriais šią Panevėžio futbolo kelionę sekam jau daugiau nei tris dešimtmečius. Stengsiuosi rašyti po kiekvienų „Panevėžio“ varžybų, o kaip gausis, pamatysime. 

Tarpsezonis 

Laikotarpis po čempioniško sezono nuteikė optimistiškai. Pasirašyta svarbiausia sutartis – Lettieri lieka. Labai greitai greitai gavome naujienas ir apie pratęstus Klimavičiaus ir Černiausko kontraktus. Geriausias lygos vartininkas ir geriausias gynėjas lieka – ramu.  

Eilinį kartą vėl nustebino Sarpongas. Bičas iš Nyderlandų, rungtyniavęs „Ajax“, ketvirtą sezoną lieka Panevėžy. Toks džiaugsmingas mindfuckas. Kaip sakė Lettieri, pinigai ar stadionai negali būti žaidėjų motyvacija rungtyniauti Lietuvoj. Bet va Sarpongas kažkokią motyvaciją radęs. Kažkiek ir liūdna matyti 35-erių Jeffrey dominuojantį lygoje. Dėl lygos lygio liūdna.  

Žodžiu, pasimatė, kad vyksta aktyvus vadovybės darbas, pratęsinėjant sutartis su pagrindiniais žaidėjai, o kad pavyks išlaikyti visus vilčių ir nedėjom. Nes taip niekad nebuvo. Ir, turbūt, nebus. Kad Širvys kels sparnus aukštyn buvo akivaizdu, tad skaudžiausiais praradimais tapo Keita ir Tigroudja išvykimai. Smarkiai simpatizavom ir Rinconui, legendinio Rincono atžalai, skaudus ir jo išvykimas. 

Bet, kaip sakė komandos vadovas Broniukas Vaitiekūnas, pinigų yra tiek kiek yra. Daug optimizmo kėlė Lekiato ir Romanovskio pasirašymai, bet iškart buvo skelbiama, kad kontraktai yra atviri ir abu žaidėjai taip ir nedebiutavo komandoj. Viskas ok, pabandė, užsienio pasiūlymus permušti nėra variantų. 

Pasirašėm Grigaravičių. Sakyčiau vienas nemėgstamiausių lygos žaidėjų iki šiol. Bet čia su pagarba. Kojos nepatrauksiantis, vienas kiečiausių lygos futbolininkų tiesiog nervindavo, būdamas varžovu. Dabar nervins kitus. Tinka. 

Paskui įvyksta, sakyčiau, labiausiai toks iš giedro dangaus pasirašymas – Gorobsovas. Pirma mintis – oho, tinka! „Žalgirio“ sirgaliai sako nebemotyvuotas tinginys. Na, jei mes užmotyvuojam Sarpongą ketvirtus metus iš eilės, tai gal ir su Gorobsovu viskas bus gerai. Dar pasijuokėm, kad ir Kendyshą priglaustumėm. 

Černiausko, Klimavičiaus ir Dubros trio pajėgiausia daro gynybos grandį. Remeikis, Gorobsovas, Čadženovičius, Sarpongas aikštės viduryje – irgi solidu. Kacharava, Mbo ir tuoj grįžtantis Ariagneris puolime – irgi solidu. Nematau pagrindo nesitikėti titulo apgynimo, rimtai.

Didžiausi klausimai, kur gali būti visaip, kyla dėl Palacioso. 28-ių bičas su Bundeslygos patirtimi, kurio pernai labai norėjo treneris. Įdomu pamatyti jo potencialą, praėjus legendomis apipintą Lettierio pasirengimą sezonui. 

Į krašto gynybą atvyko ant popieriaus gerai atrodantis slovakas Robertas Mazanas. 11 mačų už rinktinę – stipru. Yra nuojauta, kad bus rimtas žaidėjas, neprastesnis už Širvį. 

Nu ir aišku, Lucas de Vega. Brazilas, praėjęs visą Barselonos sistemą. Ten jau patekti yra reikalų. Su talentu ir įgūdžiais tikrai viskas bus gerai. Kita vertus, brazilas, visą karjerą praleidęs Ispanijoje, turėtų jaustis kaip sename filme. Aikščių tokių tikrai nėra matęs, oro irgi. Pripažinkim, ir Panevėžiukas mūsų nėra Barselona. Kita vertus, ispanakalbis į kompaniją Ariagneriui. Ir dar kartą prisimenam Sarpongą. Gal kiek naivu, bet optimizmo ties šiuo projektu yra nemažai. 

Tada pareina bum. Remeikį pardavėm bulgarams. Ne svajonių kryptis labai mylimam žaidėjui, bet akivaizdu, kad smarkus lipimas aukštyn. Su tuo ateina du paguodos prizai – Matijus lieka iki vasaros, o klubas gauna 200 tūkst. Tinka. Dar būtų smagu sužinoti, ką reiškia iki vasaros. Bulgarų sezonas lyg baigiasi balandžio pabaigoj. Na, tikėtina, kad į Čempionų lygos grupes (visada toks tikslas turi būti) teks brautis be jo. Už išpirkos pinigus nebus problemos rasti pamainą ir belieka pasidžiaugti dar vieno jauno lietuvio sėkme. 

Pergalė super taurėj nudžiugino, o žaidimas buvo prognozuotinas. Beje, „Transinvest“ bus rimtas riešutėlis visiems. Per atsargiai Grudzinskas kalba, kad svarbu išlikt lygoje. 

Kaip sakė iš Gargždų atvykęs Venskus, tokio pasirengimo sezonui nėra turėjęs gyvenime. Faktas, kad kokybė gerės eigoj ir faktas, kad prieš sezono atidarymą Telšiuose nėra ramu. Norėtųsi negražaus 1:0 ir trijų taškų. Tokį rezultatą ir prognozuoju. Būtų įdomu pamatyti ir Mazaną ir Vega, bet čia jau treneris nuspręs kada laikas. In Lettieri we trust. Šeštadienis 13 valanda nėra pats fainiausias laikas futbolui, teks stebėti mačą telefone. Kitų susitikimų nežiūrėsiu, bet linkiu sėkmės Gargždams ir Alytui. 

Casino Admiral Casino Admiral
Pasidalinti