Kartu su Dovydu Giedraičiu Milane stebuklus ir istorinį Kauno „Žalgirio“ sugrįžimą kūręs Sylvainas Francisco papasakojo apie beprotišką dvigubos savaitės atomazgą ir dukart per kelias dienas Italijoje patirtą tą pačią traumą.
Ketvirtadienio vakarą iš 27 taškų deficito lipę žalgiriečiai išvykoje 85:82 palaužė „Emporio Armani“ ir įsirašė trečią pergalę per keturis turus.
Dar trečio kėlinio viduryje Milano komanda buvo priekyje 27 taškais (60:33), tačiau Andrea Trinchieri auklėtiniai suorganizavo didžiausią sugrįžimą savo istorijoje ir šventė stulbinančią pergalę.
Apskritai tai buvo antras didžiausias sugrįžimas Eurolygos istorijoje. Rekordas tebepriklauso Gdynės „Asseco Prokom“, kuri 2012 m. prieš Sienos „Montepaschi“ naikino 28 taškų deficitą.
„Likus trims minutėms iki mačo pabaigos dar atsilikinėjome, rodos, 13 taškų. Bet nenustojome tikėti savimi, atidirbome gynyboje, priėmėme gerus sprendimus iš štai esame čia. Beprotiška, bet laimėjome. Iš dvigubos savaitės išvykoje išsivežame dvi pergales“, – kalbėjo su 17 taškų ir 6 rezultatyviais perdavimais finišavęs Francisco, rezultatyvumu nusileidęs tik Dovydui Giedraičiui.
– Antras didžiausias Eurolygoje ir pats didžiausias „Žalgirio“ istorijoje. Kaip tai skamba?
– Man tai nieko naujo. Dirbame labai sunkiai, nenustojame tikėti savimi, visada išliekame kartu, net jeigu atsilikinėjame 15 taškų. Žinome, kad galime sugrįžti bet kada, jeigu jie prameta savo metimus, galime juos bausti tritaškiais ir lengvais metimais. Kai atsiranda geri šansai mesti, pagauname ritmą, rungtynių eiga pradeda keistis. Kai jie pradėjo nepataikyti, gynyba taip pat tapo atsainesnė.
– Ar esate per savo karjerą išgyvenę kažką panašaus?
– Kažko tokio ne. Prisimenu rungtynes prieš Belgrado „Partizan“ ir beprotišką mačą su Vilerbano ASVEL, tik tada į rungtynes grįždinėjo jie. Tačiau šis mačas dar beprotiškesnis, nes žaidėme išvykoje ir išlipome iš beveik 30 taškų deficito. Tai tikrai yra pirmas toks kartas.
– Kokios mintys sukosi jūsų galvoje, kai trečiajame kėlinyje atsilikinėjote 27 taškais?
– Galvojau apie metimus. Tiesiog turėjome juos pataikyti. Turėdavome kamuolį po krepšiu, tereikėdavo pataikyti lengvus metimus. Manau, kad Dovydas Giedraitis čia prisidėjo labiausiai, ypač trečiajame kėlinyje. Negalėjome rasti ritmo nei aš, nei komandos draugai. Varžovai kartais nuvertina Dovį ir jis tuo pasinaudojo – lengvai veržėsi, pataikė savo metimus. Tai leido mums sugrįžti, prisidėjo ir Alenas Smailagičius. Išlikome kartu, gerai žaidėme gynyboje, o kai tai atsitinka, nedaug komandų mus gali sustabdyti.
– Besibaigiant rungtynėms po prasiveržimo į jus trenkėsi Zachas LeDay ir Shavonas Shieldsas. Ar labai skaudėjo?
– Taip, susitrenkiau užpakalį kairėje pusėje. Tas pats nutiko ir Bolonijoje, kai perdavinėjau kamuolį Bryantui Dunstonui, o ant manęs užkrito Mouhametas Dioufas. Tai buvo absoliuti pražanga. Dvi dienas jaučiausi prastokai, bet šiandien pamaniau, kad reikia pamėginti žaisti, nes jau jaučiausi geriau. Bet šiandien vėl nutiko tas pats… Negalėjau paeiti, nejaučiau kūno.
– Net ir jausdamas didelį skausmą tikėjote, kad pataikysite baudas?
– Visada pasitikiu savimi. Manau, kad kai perlaužinėji rungtynes ir esi apimtas adrenalino, paprasčiausiai nejauti skausmo. Net nežinojau, kad verždamasis pataikiau, bet pamačiau rezultatą švieslentėje, buvo 80:81. Pagalvojau, kad tereikia pataikyti tą baudą.
– Ant jūsų pirmas užšoko Shieldsas ar LeDay?
– Tikriausiai LeDay. Nežinau, jie abu užšoko ant manęs, pataikė man į galvą, o aš kritau ant užpakalio. Viskas, ką mačiau, buvo ant manęs virstantys jie.
– Kaip jaučiatės dabar?
– Skauda, bet labai džiaugiuosi, nes laimėjome.
– Ar tikėjote, kad vietoje jūsų į aikštę išėjęs Lekavičius pataikys baudą?
– Buvo sunku, bet buvau gana tikras, nes jis neprameta baudų. Šįkart galvoje prašiau, kad pataikytų. Kai pamačiau, kad pataikė, buvo labai gera (šypsosi).