Kauno „Žalgiris“ penktadienį Katalonijoje patyrė įkrintamųjų viltis beveik iki galo užpūtusį pralaimėjimą, tačiau Andrea Trinchieri teigė bandysiąs įtikinti auklėtinius, jog pasiduoti dar – nevalia.
Penktadienio vakarą 30-ajame Eurolygos ture „Žalgiris“ 70:82 krito prieš „Barcelona“ krepšininkus ir likusius keturis reguliariojo sezono mačus pasitiks su kone neįmanoma misija – bandant panaikinti dviejų pergalių deficitą prieš pirmojo dešimtuko pabaigoje esančias ekipas.
„Sakyčiau, kad 30-35 minutes žaidėme gerą krepšinį, kovėmės, bet pralaimėjome rungtynes dėl dviejų pagrindinių ir vienos šalutinės priežasties. Pirmasis dalykas – svarbiausiais momentais nepataikėme tritaškių. Antrajame kėlinyje ir antroje pusėje suskaičiavau 7-8 visiškai laisvus tritaškius. Kai žaidi prieš tokią komandą kaip „Barcą“, turinčią gilią rotaciją, ūgį ir atletiškumą, ir nepataikai laisvų metimų, būna sunku.
Antras ir labiausiai mane skaudinantis dalykas – rungtynėse, kuriose nepasidavėme, strigome, bet kovėmės, neišnaudojome pražangų. Kai nenaudoji pražangų nebūdamas bonuse… Nuolat tai kartoju, tačiau turbūt man nelabai sekasi tai perteikti žaidėjams. Tai man beveik kelia fizinį skausmą.
Geriausias būdas būti geru komandos draugu yra pasiaukoti ir išnaudoti vieną iš keturių pražangų dėl komandos gerovės. Dėl to praleidome daug taškų, leidome pelnyti taškus paprastais prasiveržimais. Dabar sunku prasižengti varžovams metant tritaškį. Ši metimo veiksmo taisyklė gąsdina trenerius ir žaidėjus. Pavadinčiau tai krepšinio nuodėme, kai neprasižengi prieš fiziškesnį varžovą jam driblinguojant prieš tave. Tai labai apsunkina rungtynes ir išgyventi tampa labai sudėtinga.
Paskutinis dalykas – dėl prametamų metimų praradome koncentraciją kovojant dėl kamuolių ir ginantis prieš įkirtimus. Tačiau turiu pripažinti, kad „Barca“ sužaidė puikias rungtynes. Bet mes nepasidavėme ir nepasiduosime. Man nesvarbu, kaip atrodo lentelė. Aš nepasiduodu ir padarysiu viską, kad įtikinčiau nepasiduoti ir savo žaidėjus. Pralaimėjimas skaudus, bet mes žaidėme ir kovojome“, – teigė Trinchieri.
– Ar kažkiek džiugino komandinis žaidimas, kai varžovai dvigubindavo Sylvainą Francisco?
– Nežinau kaip atsakyti. Negaliu būti patenkintas dėl nieko, išskyrus pastangas ir komandinį žaidimą. Manau, kad Sylvainas daug dalykų gali daryti geriau, pradedant nuo pražangų išnaudojimo, tačiau komanda jam turi padėti. Visos komandos pagauna ritmą gynyboje, kai renka taškus puolime, tačiau kai žaidi prieš komandą, kurios penkete keturi žaidėjai yra aukštesni nei 2 m, turi kautis gynyboje net ir neužpuldamas.
– Pavyko gana gerai suvaržyti Punterį ir Parkerį, bet ar nustebino, kad iššovė kiti?
– Ne. Kai rengėme ir pristatinėjome rungtynių planą, išskyrėme du talentingus ir individualiai stiprius žaidėjus – Punterį ir Parkerį. Taip pat pažymėjome tris žaidėjus, kurie gali keisti rungtynes – Brizuelą, Andersoną ir Metu. Manau, kad gerai stabdėme ir Brizuelą, tačiau Andersonas mus nužudė fiziškumu. Prieš Metu negalėjome gintis geriau, tačiau turėjome geriau tvarkytis su kitais dviem.
– Kaip įtikinti žaidėjus nenuleisti galvų ir toliau kautis dėl stebuklo?
– Kol yra vilties, mes kvėpuojame. Manau, kad šiandien padarėme daug gerų dalykų, kurių žaidėjai net nelaikytų gerais. Taip turime pasitikti ir kitas rungtynes – atkreipdami dėmesį į gerus dalykus ir bandydami taisyti klaidas.