Vis labiau vietiniame fronte įsibėgėjantis Kauno „Žalgirio“ traukinys varžovus pervažiavo ir grandų mūšyje – Vilniaus „Rytas“ nušluotas 79:97. Visgi trečią iš eilės „LKLasico“ laimėjęs Andrea Trinchieri šio triumfo artėjančių atkrintamųjų kontekste nesureikšmina.
Kauno komandai ši pergalė buvo jau 29-a iš eilės. „Žalgiriui“ belieka laimėti paskutinį reguliariojo sezono mačą bei triuškinamai triumfuoti ketvirtfinalio serijoje, kad pagerintų nuo 2001-2002 m. sezono Vilniaus „Lietuvos rytui“ priklausantį rekordą – 31-ą pergalę iš eilės.
„Pirmiausia manau, kad stebėtis šias rungtynes turėjo būti smagu, – apie akistatą su „Rytu“ kalbėjo Trinchieri. -Daug energijos, daug pastangų. Sužaidėme solidų mačą, turėjome labai gerą pirmą jo pusę – kontroliavome kovą dėl kamuolių, gynėmės, bėgome. Trečiajame kėlinyje buvome šiek tiek vangūs, turbūt pagerinome praleistų taškų su pražangomis rekordą. Bet pabaigoje surengėme dar vieną spurtą, kad sukontroliuotume mačą.
Nusipelnėme laimėti, žaidėme kaip komanda, gerai dalijomės kamuoliu, bėgome. Tai mačas, kuris, iš pirmo žvilgsnio, be rezultato nieko daugiau nereiškia, nes neturi įtakos komandų pozicijoms. Bet tai buvo rungtynės, kurias norėjome sužaisti kiek įmanoma solidžiau, kad pasiruoštume atkrintamosioms.“
– Mattas Mitchellas vėl sužaidė solidžias rungtynes. Kas pastaruoju metu jame pasikeitė?
– Nežinau, kada viskas apsisuko. Žinau tik tiek, jog nuo pirmos dienos visi tikėjome, kad jis gali būti reikšmingas mums žaidėjas. Neturėti vienos konkrečios pozicijos yra didžiausias privalumas. Jis žaidžia per keturias pozicijas, tad jam tiesiog reikėjo laiko atrasti save, suprasti, ką gali duoti komandai. Dabar džiaugiamės jo pasirodymais, o jis yra svarbi mūsų rotacijos dalis.
– Kokia jūsų formulė išlaikant žaidėjų energiją po 29 pergalių iš eilės?
– Neturiu formulės. Turiu šiuos žaidėjus. Kasdien einame dirbti su prasme. Stengiuosi juos paspausti, kartais tą reikia daryti stipriau, kartais jie viską padaro patys. Tai yra grupė, kuri išlieka ir gerai gyvena kartu. Turime aiškią chemiją, aiškias roles, visi žino savo vietą ir tai, ko komanda iš jų tikisi. Tai nereiškia, jog neturėsime prastų rungtynių, bet aiškiai suprantame, ką norime pasiekti. Kasdien stengiamės atskleisti geriausias savo versijas, pastumti save už galimybių ribų fiziškai, psichologiškai bei taktiškai. Kasdien mušame tą patį akmenį.
– Visi tikisi „Žalgirio“ finale, bet ką jūs laikytumėte pagrindiniu pretendentu prisijungti?
– Man tikrai nerūpi, ko tikisi žmonės. Tiesiog noriu parodyti komandą, kuri sunkiai dirba, į kiekvienas rungtynes žiūri rimtai ir žaidžia be bangavimų. Jeigu kažkas šiame pastate galvoja apie finalą, su juo elgsiuosi labai griežtai. Žinoma, kad norime laimėti lygą, bet namą pradedi statyti ne nuo mansardos, o nuo rūsio. Savo tiltą į finalą turime nusitiesti plyta po plytos.
– Ar turite kokių nors naujienų apie Luko Lekavičiaus situaciją?
– Ne. Žinoma, kad jis nėra pasiruošęs žaisti, todėl nesuprantu, ko klausiate ir ko siekiate. Galite pasikalbėti su klubo administracija. Atrodo, kad nesiorientuojate situacijoje? Nesuprantu, bet mano atsakymas yra toks, kad jis toliau atsigaudinėja po operacijos.
– Nežaidė ir Isaiah Wongas. Jis irgi susižeidęs?
– Ne, jis yra visiškai sveikas. Tiesiog šiam mačui pasirinkau kitokią rotaciją. Kitame mače jis bus labai naudingas.
– Ar žiūrėjote Euroviziją?
– Žiūrėjau tik truputėlį.
– Kas buvo jūsų favoritas?
– Vyrukas iš Italijos. Bet viskas gerai. Bandai suprasti, kas gali laimėti Euroviziją, bet lieki nustebęs.
– Kaip Eurolyga?
– Jeigu pažiūrėtume į finalo ketvertą, ten dažniausiai žaidžia tos pačios komandos. Labai retai rasi kažką kito. Bet finalinių rezultatų nesitikėjau.