Geriausiam Lietuvos tenisininkui Ričardui Berankiui 2023-ieji metai teniso kortuose nebuvo patys sėkmingiausi, o iššūkių netrūko ir už jų ribų. Visgi 230-ą vietą ATP reitinge užimantis 33-ejų lietuvis naują sezoną pasitiks su naujomis viltimis ir negandas palikęs už nugaros.
Šis sezonas geriausiam Lietuvos tenisininkui istorijoje susiklostė nesėkmingai – nors po ketverių metų pertraukos pavasarį laimėjo „Challenger“ serijos turnyrą, be šio titulo kuo džiaugtis buvo nedaug.
Šį sezoną Berankis sužaidė lygiai 50 mačų, iš kurių laimėjo 28, nors, neįskaitant „Roland Garros“ ir Vimbldono kvalifikacijų, žaidė išskirtinai „Challenger“ turnyruose. Paskutinį kartą sezoną be nė vieno ATP serijos turnyro lietuvis sužaidė tik 2009 metais.
Nepavykstant fiksuoti didesnių pasiekimų ir „Challenger“ turnyruose, lietuvis stipriai krito ir ATP reitinge – pirmą kartą nuo 2017 m. pavasario iškrito į trečiąjį šimtuką.
Nesėkmių ir liūdėsio būta ne tik kortuose. Prieš sezoną nemažai vilčių teikusi partnerystė su buvusiu Andy Murray, Gaelio Monfilso ir Nikolozo Basilašvilio treneriu Janu De Wittu nutrūko jau vasarį, rugpjūtį anapilin iškeliavo ir ilgametis lietuvio treneris Dirkas Hordorffas.
„Šis sezonas nuo pat metų pradžios buvo truputį ne vėžiose, nes praeitų metų pabaigoje pradėjome dirbti su treneriu Jannu De Wittu, bet vasario mėnesios pradžioje abu supratome, kad turime visiškai skirtingą požiūrį į tenisą netgi kaip į žaidimą, todėl nusprendėme netęsti bendradarabiavimo.
Tuomet po savaitės prasidėjo rimtesni peties skausmai, tad likau be trenerio, reikėjo daryti 4 savaičių pertrauką be teniso, – teigė Berankis. – Tai atėmė laiko beveik iki kovo vidurio, sugrįžus gerų rezultatų irgi nebuvo, dėl ko pradėjo trūkti pasitikėjimo. Tiesiog viskas sukrito taip, kad gavosi išsibalansavimas, prasidėjo savotiška krypčių paieška vietoje to, kad dirbtum ties aiškiomis kryptimis suprasdamas, ką darai ir kodėl darai. Tai irgi yra labai svarbu.“
Galiausiai spalio mėnesį lietuvis gulėsi ant operacinio stalo dėl peties skausmo, kuris, kaip pripažino tenisininkas, jį kamavo nuo pat sezono pradžios.
Visgi į artėjantį sezoną Lietuvos teniso simbolis žiūri viltingai ir visas negandas tikisi palikti užnugaryje – reabilitacija vyksta greičiau nei tikėtasi, trenerį tenisininkas irgi tikisi paskelbti artimiausiu metu, o neužsistovėti vietoje padeda Daviso taurės kovos su jaunaisiais mūsų talentais ir reitinge sistemingai kylančiais Viliumi Gaubu bei Edu Butvilu.
– Ričardai, spalį pranešėte, jog pečiui prireikė operacijos. Kas konkrečiai nutiko?
– Sąnarys apaugo osteofitais, kaulinėmis ataugomis. Visa tai perėjo į kaulinį junginį, o nuo pastovaus kaulo trinimosi į kaulą prasidėdavo uždegimas bei pastoviai kankindavo skausmas. Ten, kur tarp kaulų turėtų būti tarpas, jo neliko ir reikėjo išvalyti tas ataugas. Gavosi taip, kad liko maždaug milimetro tarpas, kai grubiai turėtų būti centimetras.
Maždaug vasario mėnesį pradėjau jausti skausmą. Iš pradžių bandžiau išvengti operacijos ir gydytis leidžiamais vaistais, bet vėliau pasidarė aišku, kad tai negalėjo padėti, nes viskas jau buvo suaugę ir gaudavosi pastovus uždegimas. Nuo pat vasario mėnesio vartojau priešuždegiminius vaistus, kad galėčiau žaisti.
Numalšinus uždegimą, skausmas irgi kažkiek praeidavo ir vaistai suveikdavo kaip nuskausminamieji. Tada žaisti galėdavau, bet nepavartojus vaistų tai tapdavo neįmanoma, nes skausmas pereidavo ir į raumenyną, prasidėdavo spazmai. Iki spalio mėnesio kažkaip pavyko ištraukti.
Anksčiau operuotis didelio pagrindo nebuvo, nes niekas nebuvo nei įtrūkę, nei suplyšę, tik tiek, kad buvo gana skausmingas antkaulių uždegimas. Mūsų užduotis pirmiausia ir buvo išsiaiškinti, ar galiu žaisti su nuskausminamaisiais ir prieuždegiminiais, nes operacija sezono viduryje yra gana rizikingas reikalas – neaišku, kiek truks reabilitacija ir ar nebus pasekmių.
Rezultatas reitingo prasme yra toks, koks yra, bet kad reikės operuotis, žinojome gana anksti.
– Ar peties traumai ir galima versti kaltę dėl nesėkmingo sezono?
– Šis sezonas nuo pat metų pradžios buvo tarsi ne vėžiose. Pernai pradėjome dirbti su Janu de Vittu (buvęs Andy Murray, Shibahidze treneris), bet vasario mėnesio pradžioje abu supratome, kad turime visiškai skirtingą požiūrį į tenisą netgi kaip į žaidimą ir nusprendėme nebetęsti darbų. Po savaitės prasidėjo rimtesni peties skausmai – likau be trenerio, reikėjo maždaug 3-4 savaites daryti pertrauką dėl peties. Tai atėmė laiko iki kovo vidurio. Metų pradžioje nebuvo daug gerų rezultatų, dėl ko irgi pradėjo stigti pasitikėjimo.
Atrodė, kad buvo toks išsibalansavimas ir krypčių paieška, vietoje to, kad pradėtum sistemingai ir kryptingai dirbti.
Tuomet išvažiavau į Korėją, ten irgi nieko rimto nuveikti nepavyko, grįžau į Europą, sužaidžiau „Roland Garros“ atrankoje, kur irgi nepasisekė su burtais, pralaimėjau prieš Seyboth-Wild, kuris vėliau nugalėjo Medvedevą ir netgi nužygiavo iki ketvirtfinalio. Tada prasidėjo žolės sezonas, kuriame darbavomės su jaunu treneriu, neseniai karjerą baigusiu Sebastianu Rieschicku.
– Kiek truks jūsų reabilitacija?
– Operaciją dariausi, rodos, spalio 4 dieną ir gruodžio pradžioje jau planuoju į rankas imti raketę. Sezonas man turėtų prasidėti įprastu metu, plius minus dvi savaites galiu vėluoti. Tarp sausio 1 ir 15 dienų jau turėčiau startuoti kažkokiame turnyre.
– Prieš Daviso taurės susitikimą su Argentina buvo kalbama, jog Majamyje viešėjote pas rakečių specialistą ir planavote daryti kažkokias korekcijas. Ar jos susijusios su petimi?
– Ne, tai tikrai buvo ne dėl peties. Iš esmės mano raketė, su kuria žaidžiau iki šiol, buvo gana sunki, apie 360 g. Tiesiog jau jaučiau, kad šiame karjeros etape atėjo laikas ją šiek tiek pasilengvinti, stengiantis išlaikyti panašią naudą. Dėl to ir skridau į Majamyje, kur dirba aukščiausio lygio specialistas.
Su juo išsirinkome naują „Yonex“ raketę, kuri praktiškai neturi nieko bendro su ta, su kuria žaidžiau iki šiol. Pats laukiu nesulaukiu eiti į aikštę ir išmėginti ją, nes Daviso taurėje dar žaidžiau su sena.
– Ką konkrečiai keitėte raketėje ar tik mažinote svorį?
– Paėmiau visai kitokį rėmą, todėl sakyti, kad pakeičiau svorio paskirstymą (rakečių svoris būna skirstomas į subalansuotą, koto arba rėmo srityje), gal nėra visai teisinga sakyti, nes svorio balansas pačių rakečių yra visai kitoks. Kadangi stengiausi priartėti prie praeitos raketės, kad išlaikyčiau jos pliusus, tačiau ši būtų lengvesnė, mūsų užduotis buvo su mažiau pastangų išlaikyti tokį patį kamuolio greitį. Pasiekėme tikrai labai gerus skaičius, praktiškai idealius.
– Kiek įprasta yra profesionalams keisti raketes ir kiek kartų pats darėte kažkokias modifikacijas?
– Sakyčiau, kad nuo 2007 m. kažką keičiau 4 ar 5 kartus. Tai dar yra gana nemažai, nes yra nemažai aukščiausio lygio žaidėjų, kurie su ta pačia rakete žaidžia ir 10 metų. Raketę pagal save modifikuoti pradėjau gal nuo 2015 metų, nes ankčiau tiesiog rinkdavausi rėmus, kuris būdavo geresnis – su tuo ir žaisdavau. Kai 2015 m. susipažinome su minėtu specialistu, nuo to laiko raketes dėliojame su juo. Tai yra truputį atskiras mokslas, nes tikrai net ne kiekvienam teniso specialistui duota suprasti visus balansų, mosto, smūgio svorio ir kitus niuansus.
Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti kaip nesąmonė, tačiau tai yra labai rimtas dalykas, nes raketę pasidarai pagal savo poreikius kiekvienam smūgiui, taip, kad iš jų išgautum maksimalią naudą. Raketė turi padėti silpnesnėse vietose ir nieko neatimti iš stipriųjų. Raketės padeda kompensuoti silpnąsias vietas, pavyzdžiui, antro padavimo sukimo trūkumą ar pjovimą t. t.
– Grįžtant prie praeito sezono, pirmą kartą nuo 2017 m. nukritote į trečiąjį reitingo šimtuką. Kaip įvertintumėte visus praeitus metus?
– Šis sezonas nuo pat metų pradžios buvo truputį ne vėžiose, nes praeitų metų pabaigoje pradėjome dirbti su treneriu Jannu De Wittu, bet vasario mėnesios pradžioje abu supratome, kad turime visiškai skirtingą požiūrį į tenisą netgi kaip į žaidimą, todėl nusprendėme netęsti bendradarabiavimo.
Tuomet po savaitės prasidėjo rimtesnis peties skausmai, tad likau be trenerio, reikėjo daryti 4 savaičių pertrauką be teniso. Tai atėmė laiko beveik iki kovo vidurio, sugrįžus gerų rezultatų irgi nebuvo, dėl ko pradėjo trūkti pasitikėjimo. Tiesiog viskas sukrito taip, kad gavosi išsibalansavimas, prasidėjo savotiška krypčių paieška vietoje to, kad dirbtum ties aiškiomis kryptimis suprasdamas, ką darai ir kodėl darai. Tai irgi yra labai svarbu.
Tada buvo turnyrai Pietų Korėjoje, grįžęs sužaidžiau „Roland Garros“ atrankoje, kurioje po trijų setų pralaimėjau Thiago Seyboth-Wildui, jis po to nugalėjo ir Daniilą Medvedevą bei pateko į ketvirtfinalį. Akivaizdu, kad vaikis buvo ant bangos. Bet tenise taip būna. Išėjai – laimėjai, kitą dieną išėjai – pralaimėjai.
Tada prasidėjo žolės sezonas, kuriam taip pat buvau pasiėmęs trenerį. Ten irgi pralaimėjau po įtempto trečio seto prieš Hamadą Medjedovičių. Mačas buvo labai įtemptas ir galėjo pakrypti į bet kurią pusę. Žiūrint į statistiką, aš netgi laimėjau daugiau taškų, tačiau rezultatas vėl buvo ne mano naudai.
Tai irgi buvo apmaudu, nes „Didžiojo kirčio“ turnyrai gali suteikti daug pasitikėjimo savimi, tačiau Vimbldone ir „Roland Garros“ šiemet pralaimėjau tokius mačus, kuriuose galėjo įvykti bet kas. Mano žaidimo kokybė tuose turnyruose buvo tikrai gera. Tą parodo ir prieš Vimbldoną vykęs ATP-250 serijos turnyras, kurio kvalifikacijoje nugalėjau Rinky Hijikata (ATP-250), o jis kaip laimingas pralaimėtojas (angl. lucky loser) irgi pateko į turnyrą ir nukeliavo iki pusfinalio, o aš iškart pirmame rate turėjau žaisti su Laslo Djere.
Tada įsileidi į mintis, kad ką tik nugalėjai varžovą, o jam vis tiek labiau pasisekė. Buvo daug tokių apmaudžių ir per plauką pralaimėtų mačų, kuriuos būtų buvę galima užskaityti kaip atsispyrimo tašką iš to negatyvaus burbulo. Tų galimybių atsispirti tikrai buvo, tiesiog pralaimėdavau tuos mačus.
Rugpjūčio pradžioje dar iškeliavo treneris ir vienas geriausių draugų Dirkas Hordorffas. Tai man irgi buvo sunki netektis ir smūgis. Kaip ir sakau, viskas sukrito į vieną sezoną. Bet gyvenimas toks yra, dabar susitvarkiau petį, fiziškai, manau, esu gerai pasiruošęs naujam sezonui. Matysime, kaip seksis.
– Turbūt vienu iš tokių atspirties taškų galėjo tapti ir Daviso taurės mačas su tuometine 28-a pasaulio rakete Sebastianu Baezu. Tai buvo vienas geriausių jūsų mačų šį sezoną. Ar gali būti, kad tą lėmė tai, jog tiesiog buvote įmestas į labiau savo roges ir žaidėte prieš tokio lygio varžovą, prieš kokius esate pratęs?
– Tarp tokių žaidėjų aš buvau labai daug metų ir čia buvo dar vienas įrodymas, kad šie metai, nors reitingo prasme ir nebuvo sėkmingi, nebuvo visiškai blogi. Baezui aš beveik niekuo nenusileidau mačo metu, nors tai yra trisdešimtuko žaidėjas. Lygis tame mače buvo visai kitoks, nei žaidžiau pastaruosius metus. Buvo tiesiog juoda-balta.
„Challenger“ turnyrų žaidėjai tikrai skiriasi. Nuo 150 ir aukščiau daugmaž viskas lyginasi ir atsiranda tik tam tikros detalės, kurios išskiria 120 ir 50 reitingų vietas. Iš techninės pusės ar greičio jie praktiškai nesiskiria. Iš esmės viskas skiriasi tik tuo, kad šimtuko ar penkiasdešimtuko žaidėjai patys nedaro klaidų, o už 120 geriausių ribos esantys žaidėjai neišprovokuotų klaidų daro daugiau.
– Atmetus traumas ir nesėkmingas aplinkybes, kurioje reitingo vietoje matytumėte save?
– Jaučiu, kad galiu pasiekti daug aukštesnį reitingą, nei esu dabar. Dėl tam tikrų priežasčių kelis mėnesius nebuvo tikslingo ir kryptingo darbo, kad galėčiau iš savęs išspausti geresnius rezultatus. Kaip ir sakiau: pradėjau darbus su treneriu – likau be jo, likau be trenerio – prasidėjo peties skausmai, pradėjo skaudėti – kad ir buvo keletas galimybių atsispirti ar parodyti geresnį rezultatą, tiesiog nepavyko. Tada pasaulį paliko artimas žmogus. Kad ir kur bepasisuktum, atrodė, kad visur chaosėlis. Tiesiog atsirado tokia gyvenimiška situacija ir viskas ėjo tokiu ritmu, kokiu ėjo.
– Ar jau esate susiradęs trenerį artėjančiam sezonui?
– Kol kas dar nieko oficialiai pasakyti negaliu, tačiau viską išspręsti norėčiau per artimiausią mėnesį. Taip pat dar turėsime susirasti sparingo partnerį. Galbūt mėginsime kontaktuoti su Tadu Babeliu, jis buvo 5 savaitėms išvažiavęs į Kiniją sparinguotis su Yulia Putintseva, reikės išsiaiškinti, ar jis kartos tą kelionę.
– O ar apskritai esate išsikėlęs kažkokius tikslus kitam sezonui?
– Tikiuosi visus metus išlikti sveikas. Jeigu būsiu sveikas, galėsiu pasidaryti namų darbus ir dirbti kryptingai. Tada ateis ir rezultatas. Kol kas mano reabilitacija vyksta netgi geriau nei pagal planą. O tikslai yra paprasti – kuo greičiau pasiekti kiek įmanoma daugiau pergalių, nes šiemet jų tikrai pritrūko. Norėtųsi sugrįžti ten, kur jausčiausi komfortabiliai.
– Daviso taurėje dar vienu dėmesio objektu tapo Vilius Gaubas, kuris Argentinoje kaip lygus su lygiu kovėsi su tuo metu 21-a pasaulio rakete Francisco Cerundolo. Ar taip tiesiog sukrito įvykiai, ar Vilius turi potencialo kautis su tokiais tenisininkais?
– Nemanau, kad taip sukrito. Nežinau, ar Cerundolo tuo metu buvo geros formos, tačiau tai yra aukščiausio lygio žaidėjas, irgi patenkantis į trisdešimtuką. Mačas buvo tikrai geras, Vilius atidavė visą save ir nėra ką daugiau pridurti. Cerundolo antrame sete buvo stipriai užsispaudęs, o tai tikriausiai ir lėmė, kad Vilius jį laimėjo. Trečiame sete viskas Viliui tik per plauką nusisuko, nes turėjo ir „break pointų“, ir „game pointų“. Tas mačas galėjo pakrypti į bet kurią pusę.
Matau, kad Vilius progresuoja ir kaip žaidėjas, ir kaip asmenybė. Tą yra labai malonu matyti, nes iš esmės tik praeitų metų pabaigoje pradėjome žaisti kartu Daviso taurėje. Manau, kad jo žaidimas tikrai gerėja, jis jau darosi suaugęs, sprendimai irgi gerėja. Dar daug kur yra pasitempti, bet tai yra natūralus procesas.
– Turbūt sunku yra vertinti, kokios yra Viliaus reitingo lubos?
– Niekas to nepasakys. Jiems dar reikia labai daug dirbti, kad pasiektų. Jeigu paklaustumėte, ar jis bus geras žaidėjas, pasakyčiau, kad taip. Ar jis gali atlikti tas detales, kurios išskiria pirmo šimtuko žaidėjus nuo kitų, – viskas priklauso nuo jo ir to, kaip kryptingai jis dirbs, kiek bus stiprus psichologiškai susitvarkyti su įtampa lemiamuose taškuose. Viskas sueis į tai. Technika jo dabar jau yra labai gera, ypač smūgiuojant iš dešinės. Iš kairės galbūt galėtų dar stipriau mušti, bet čia yra keletos mėnesių įdirbis. Kelis mėnesius su tuo padirbs ir pradės mušti. Padavimai jo geri, prie tinklo jaučia kamuolį, fiziškai gerai pasiruošęs. Dabar viskas sueis į tai, kaip kryptingai jie dirbs ties tomis spragomis, kurias išgyvendinus jis tikrai gali tapti TOP žaidėju.
Nesiryšiu sakyti, kokios jo yra lubos, bet potencialo jis turi daug. Tačiau aš neseku, ties kuo jie dirba, kokią viziją turi jo treneriai. Labai sunku atsakyti, kokios yra tos tenisininko lubos, nes aukščiausiame lygyje tu gali nuo kitų atsilikti dėl paprasčiausios detalės.
– Vertinant du kitus pajėgiausius Lietuvos tenisininkus, ar mes galime išsilaikyti pirmoje Daviso grupėje su Gaubu ir Edu Butvilu?
– Šiai akimirkai, manau, kad aš Daviso taurei dar esu labai reikalingas. Kaip bus po trejų ar ketverių metų – nežinau. Viskas priklauso nuo jų abiejų. Jeigu bent vienas iš jų nepasieks tam tikro rezultato, o kitas iššaus į viršų, toks tandemas irgi nepavyks, nes vienas Daviso taurėje tiesiog negali laimėti visų mačų. Reikia antro žaidėjo. Abu jie turi gerą potencialą, bet lieka klausimas, kaip jie sužais su savo kortomis per artėjančius trejus ketverius metus.
– Kalbant apie teniso jaunimą, šį sezoną buvote susitikęs su 19-mečiu Arthuru Filsu (ATP-36) ir 18-mečiu Dino Prizmičiumi (ATP-164). Ar matote skirtumus tarp savo kartos ir dabartinio jaunimo tenisų?
– Vienintelis dalykas, kuris skiriasi, yra susijęs net ne su pačiais žaidėjais, bet su pačiu procesu, kaip viskas vyko, kai man buvo 18-20 metų, ir kaip dabar yra daroma. Aplink didžiausią potencialą turinčius jaunius jau būna apstatyta visa komanda, jie į suaugusių tenisą ateina labai kryptingai. Žaidėjai visada nori tik vieno – pergalių – ir tai niekada nesikeis, tačiau dabar juos supa federacijų ar rėmėjų priskirti specialistai. Viskas vyksta kur kas skrupulingiau ir atsakingiau. Sakyčiau, kad dabar viskas vyksta čia ir dabar vietoje to, kad keliems metams paleistų pakeliauti ir pasižaisti. Tame ir yra vienintelis skirtumas, kad 18-mečiai į turnyrus atvažiuoja su visa komanda: teniso treneriais, kineziterapeutais ir fizinio rengimo treneriais. Prieš 15-20 metų tai pasitaikydavo itin retai.
– Tą priežūrą galima pastebėti net tiesiog žiūrint tenisą ekranuose, kai matai, kaip vieną dieną laksto Carlosas Alcarazas, tačiau jau kitą dieną pasirodo naujienos, kad jo komanda nusprendė išbraukti jį iš kito artėjančio turnyro.
– Jo treneris Juanas Carlosas Ferrero pats buvo žaidėjas ir dar visai neseniai. Manau, kad jiems tiesiog labai sukrito kortos. Ferreras matė viziją, kaip šitas vaikinas gali žaisti, ir visais įmanomais būdais pasistengė ją perduoti. Žaidėjas priėmė tą dalyką ir jie pasidavė į priekį su kosminiais rezultatais. Bet čia vėlgi negalima pamiršti sveikatos, gydytojų, terapeutų, fizinio pasirengimo trenerių, tėvų, žaidėjo atsidavimo procesui ir t. t. Jeigu bent vienas iš šių dalykų neliptų, tokių rezultatų nebūtų.
– Ar tokia tenisininkų priežiūra neužkirs kelio atsirasti tokiems senesnės mokyklos monstrams kaip Novakas Džokovičius, Rafaelis Nadalis ir Rogeris Federeris, laimėjusiems po 20 ir daugiau „Didžiojo kirčio“ turnyrų?
– Nežinau, gal po 10 metų pasimirš tos legendos ir visi kalbės apie Alcarazą, Tsitsipasą, Medvedevą, Rublevą Fritzą ir kitus. Ar daugiau bus tokių unikalių žaidėjų su tokiais rezultatais kaip Nadalis su Federeriu ir Džokovičiumi – niekas nežino. Federeris pirmą „Didžiojo kirčio“ turnyrą irgi laimėjo tik 22-ejų, Alcarazui tiek neprireikė. Ta minėta trijulė yra unikalūs atvejai.
Bet reikia pabrėžti, kad tai, ką Nadalis su Federeriu darė būdami 18 metų ir kaip vyko visas jų procesas, yra labai panašu į dabartinį jaunimą. Visas jų pasiruošimas ir priežiūra buvo pažengusi 10 ar 15 metų toliau už kitus. Net kalbantis su jais aišku, kad tai, ką jie darė ir kaip treniravosi, viskas buvo gerokai progresyviau. Dabar reikia tiesiog žiūrėti, kaip seksis jauniesiems žaidėjams, kuriems dar nėra 25 metų.
– Hordorffas ryški figūra buvo ir apskritai tenise, kovojo už didesnius atlyginimus žemesnio rango kategorijose, buvo Profesionalių teniso trenerių asociacijos viceprezidentas, ją sukūrė kartu su Rafaelio Nadalio dėde ir ilgamečiu treneriu Toni Nadaliu. Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kokia buvo jo įtaka teniso pasaulyje?
– Tai buvo žmogus, kuris visą savo gyvenimą atidavė pilnai tenisui. Tai yra vienas iš nedaugelio trenerių, kuris nuo nulio paruošė tris pirmo ATP dešimtuko žaidėjus, vienas tokių – Janko Tipsarevičius. Turiu omenyje tai, kad jis paimdavo treniruoti trečio ar ketvirto šimtuko žaidėjus ir juos iškėlė iki pirmo dešimtuko. Dirkas buvo vienas iš tenisui svarbių personažų. Dabar toliau tebegyvuoja jo agentūra. Negaliu pasakyti, kiek dabar jie turi pirmo ATP šimtuko žaidėjų, bet prieš aštuonerius metus jie atstovavo gal 20-30 šimtuko žaidėjų, kuriems sudarinėdavo klubinius mačus, ieškojo rėmėjų ir t. t. Jis visa tai sukūrė ir teniso pasaulyje buvo gerai žinomas.
– Kas leidžia treneriams išauginti žaidėjus iki pirmo dešimtuko ir ko konkrečiai tenisininkai ieško specialistuose?
– Svarbiausia, kad treneris žaidėją suprastų kaip asmenybę, nes vienus reikia spausti, kitiems reikia duoti erdvės. Daug trenerių daro klaidą, kad turi kažkokią viziją ir ją bando įskiepyti žaidėjams neišgirsdami jų nuomonės ar požiūrio. Dažnai būna, kad žaidėjas nemano, jog turi daryti taip, kaip sako treneris, kad gerai žaistų. Treneris turi suprasti žaidėją kaip žmogų ir iš jo išspausti maksimalų rezultatą. Treneriai gali turėti savo vizijas ir metodus, bet jie turi aiškiai tai perteikti, kad žaidėjas žinotų, ką daryti aikštėje ir už jos ribų, kalbant apie kineziterapiją, fizinį, psichologinį pasiruošimus. Į vieną vietą turi sueiti daug sudedamųjų dalių, kad ta partnerystė tarp trenerio ir žaidėjo veiktų.
Manau, kad treneris privalo suprasti didžiąją dalį tų sudedamųjų ir būti stiprus kaip specialistas pačiame tenise. Pavyzdžiui, kartais žaidėjui yra sunku suprasti, ar jis yra fiziškai pasiruošęs mačui, gal šiaip pavargęs ar trūksta miego, bet fiziškai yra pajėgus ištverti du ar tris mačus. Trenerio darbas yra atkreipti dėmesį į visus šiuos dalykus.
Kaip minėjau, aš kovo mėnesį buvau atsidūręs sudėtingoje situacijoje, kai neturėjau trenerio, reitingas krito, petį skaudėjo… Treneris tokiais momentais turėtų sukontroliuoti situaciją ir žaidėjui parodytų kryptis. Artėjantį sezoną tokį žmogų šalia noriu turėti.