Geriausias Lietuvos tenisininkas Vilius Gaubas praėjusią savaitę debiutavo „Didžiojo kirčio“ turnyre, tačiau kol kas šį sezoną pirmajai šalies raketei sunkiai sekasi kilti aukštyn reitinge. Ar lietuvio atsimušinėjimas į tas pačias lubas gali tapti pretekstu keisti trenerį?
Praeitą savaitę Gaubas tapo antruoju Lietuvos tenisininku po Ričardo Berankio, žaidusiu „Didžiojo kirčio“ turnyre.
Tiesa, jo debiutas „Roland Garros“ varžybose neįvyko be fortūnos šypsnio – lietuvis krito lemiamame kvalifikacijos rate, o į pagrindines varžybas pateko tik dėl to, jog iš jų dėl traumų pasitraukė pakankamas skaičius priešininkų.
Kaip ir pernai, jį „Roland Garros“ kvalifikacijoje sustabdė netoliese ATP reitinge esantis ispanas Pablo Llamas Ruizas, o pagrindinėse varžybose mūsiškiui nepavyko atsilaikyti prieš vietos tenisininką Luca Van Assche’ą.
Šią savaitę Gaubas sugrįžo į „Challenger“ kategorijos turnyrus, deja, Perudžoje jam nepavyko įveikti nė vieno rato. Nors pastaruosius du sezonus lietuvis reitinge kilo aukštyn, šiemet progresuoti jam sekasi sunkiai. Visgi teniso ekspertas Aistis Šlajus tiki, jog tai nebūtinai turėtų lemti permainas Gaubo komandoje.
„Ar reikia keisti trenerį – nežinau. Į tai turbūt galėtų atsakyti tik pats Vilius. Strategija, kurią dažnai pasirenka profesionalūs tenisininkai – papildomo nario įtraukimas. Tai gali būti techninis, taktinis, fizinis ar žaidybinės analizės ekspertas.
Trenerio keitimas yra pakankamai radikalus sprendimas. Reikėtų prisitaikyti prie naujų treniravimo metodų, naujas treneris greičiausiai ateitų su savo filosofija. Tada gali reikėti keisti ir visą žaidimo strategiją. Jeigu Vilius norėtų agresyvinti žaidimą, turėtų stovėti arčiau galinės linijos, trumpinti pasiruošimo smūgiui laiką, daugiau „lipti ant kamuolio“.
Keistųsi statistika, atsirastų daugiau klaidų, dėl to gali atsirasti ir psichologinis momentas. Tai būtų gana sudėtingas pakeitimas. Čia jau turėtų pats Vilius patikėti, kad atėjo laikas kažkokiems pokyčiams. Manau, kad tik žaidėjas galėtų pasakyti, ko jam labiausiai reikia. Aš nesu mėgėjas kardinalių pokyčių, bet teniso pasaulyje jie kartais įvyksta“, – kalbėjo Šlajus.
Pernai Gaubas Romos „Masters“ turnyre nužygiavo iki trečiojo rato, pakeliui įveikdamas ir buvusią 10-ąją pasaulio raketę Denisą Šapovalovą. Šiemet Madrido „Masters“ starte jam pavyko atkeršyti ir ant grunto visada grėsmingam Sebastienui Baezui, visgi kol kas stabilumo lietuvio rezultatuose trūksta.
Peno pamąstymams apie trenerio permainas suteikia ir nesikeičiantis žaidimo stilius. Nors „Challenger“ turnyruose lietuvio stabilumas žaidžiant nuo galinės linijos ir fizinė ištvermė leidžia pasiekti paskutinius varžybų ratus, ATP kategorijos turnyruose jis rimčiau ledų kol kas nepralaužia.
Pasak Šlajaus, žaidimo agresyvinimas turėtų būti kitas Gaubo evoliucijos žingsnis.
„Yra pavyzdžių. Diego Schwartzmanas yra laimėjęs ir prieš patį Rafaelį Nadalį ant grunto. Bet jo žaidime irgi egzistavo laukimas ne varžovo klaidos, o galimybės įkąsti ir užspausti. Tuo ir skiriasi Top-50 ir Top-100 žaidėjai. Jie nieko nelaukia ir bando patys imtis iniciatyvos.
Didžiausias klausimas Viliui būtų tai, kaip tą daryti. Ar dar labiau apibėginėti kamuolį ir spausti varžovą iš dešinės, ar žaisti arčiau galinės linijos, ar agresyvinti smūgį iš kairės. „Trumpinimai“ irgi yra atakos elementas. Išėjimai prie tinklo su jo duomenimis – galbūt, nors nebūčiau tuo tikras“, – teigė Šlajus.
Teniso specialistas taip pat pastebi, jog pernelyg nuspėjami yra ir Gaubo padavimai, ypač paduodant į antrąjį kvadratą, kur lietuvis kone visada renkasi suktą, aukštai atšokantį padavimą į varžovo kairę pusę.
„Jo kamuolio greitis ir sukimas yra geras, bet laikas, per kurį kamuolys nuo jo raketės nuskrieja iki varžovo, yra ilgesnis, nes jis stovi labiau atsitraukęs nuo galinės linijos. Aukščiausio lygio žaidėjai visada bando iš varžovo atimti laiką. Šioje vietoje Vilius turbūt jo suteikia per daug.
Kitas dalykas – padavimų įvairovė. Vilius gali bandyti agresyvinti padavimą, bet klausimas, ar, žinant jo ūgį, tai būtų teisinga taktika. Svarbu yra variacija. Jeigu pažiūrėtume į, pavyzdžiui, Novaką Džokovičių, jo padavimų įvairovė yra labai plati. Tiek kur paduoda, tiek kaip paduoda. Automatiškai priešininkas iškart žymiai daugiau spėlioja.
Galbūt reikėtų įvairinti tą antrą padavimą. „Pjauti“ kamuolį, paduoti į kūną, galbūt kartais ir tiesiog padidinti antro padavimo greitį, nes priešininkai antro seto pradžioje paprasčiausiai jau tiesiog žino, kad gaus kamuolį į kairę pusę. Nenuspėjamumo faktorius antrajame padavime, manau, yra teisingesnė taktika nei bandyti didinti padavimo greitį“, – kalbėjo teniso treneris.