Lietuvos krepšinio rinktinė Vilniuje pasiekė gyvybiškai svarbią pergalę prieš Bosniją ir Hercegoviną, taip išsaugodama šansus kovoje dėl kelialapio į pasaulio čempionatą. Nepaisant sėkmingo finišo aikštėje, spaudos konferencijoje vyriausiasis treneris Rimas Kurtinaitis nuogąstavo dėl savo tapimo liaudies priešu.
Pirmadienį Kurtinaičio vadovaujami lietuviai bosnius patiesė 78:73 ir savo deficitą nuo pozicijos J grupės trejete, pateksiančiame į pasaulio čempionatą, sumažino iki vienos pergalės. Kadangi antrą ir trečią vietas užimantys serbai bei italai kausis tarpusavyje, toks mūsiškių atsilikimas išliks ir užsidarius šiam rinktinių langui.
„Džiaugiuosi dėl pasiektos pergalės. Šiandien labiau rūpinomės kamuoliu, padarėme tik 8 klaidas. Vėl pralaimėjome kovą dėl kamuolių, bet kovojome gerai, žaidėjams pretenzijų neturiu, jie atiduoda visą save“, – trumpai rungtynes reziumavo Kurtinaitis, netrukus kibęs į sunkesnius klausimus.
– Ar po pergalės kažkiek jaučiasi palengvėjimas viduje?
– Koks gali būti pasidžiaugimas po tiek triukšmo? Gerai, kad laimėjome. Norėčiau išskirti komandą, kurią tas triukšmas taip pat pasiekia. Kai kalbate apie vadovus ir trenerius, yra viena, bet komandą tai taip pat paliečia. Džiaugiuosi, kad vyrai vis tiek kovėsi, nepasidavė situacijai. Per tas dvi savaites pamatėme kažkokį įdirbio rezultatą. Per tiek laiko nieko radikaliai nepakeisi, bet šiandien kovėmės gerai, kritome ant kamuolių.
Džiaugiuosi tais vyrais, kurie susirinko, esu jiems labai dėkingas. Mes giname Lietuvos garbę. Ne federacijos, o Lietuvos. Šią pergalę jai ir skiriu.
– Nurkičius pelnė 20 taškų, bet 12 iš jų pelnė baudomis, iš žaidimo pataikė vos 4 metimus. Kokie buvo pagrindiniai akcentai prieš jį?
– Startavome su Kačinu ir paleidome gintis jį. Norėjome pasaugoti Mareką ir Ąžuolą. Buvo daug taktinių sprendimų. Gynėmės neįprastomis pozicijomis, kad pasaugotume savo lyderius. Buvome pasiruošę ir kažkiek zoninės gynybos. Keliskart ji suveikė, bet vėliau ją „nuėmėme“. Turime eilę žaidėjų, su kuriais asmeninės gynybos taikyti negalime, todėl privalome statyti zoninę gynybą. Kažkas suveikė, kažkas nesuveikė, bet pergalė yra pergalė.
– Pirmąkart atrankoje padarėte mažiau nei 10 klaidų. Kas tai lėmė?
– Kontrolinėse rungtynėse darėme po 18-20 klaidų. Šias dvi savaites akcentavome atkovotus kamuolius, klaidos irgi buvo vienas iš akcentų. Per dvi savaites kažkiek prisibeldėme. Šiandien saugojome kamuolį, nors ir buvo kvailų klaidų, be jų sužaisti neįmanoma.
Nenoriu, kad turėdami šimtaprocentinius kamuolius juos siųstume į „50 prieš 50“ situacijas. Šiandien matėme ir perdavimų į užribį, bet klaida nelygi klaidai. Kai kamuolys iškrenta į užribį, gali bent grįžti į gynybą, bet kai jį perduodi varžovams, gauni taškus greitame puolime. Šiandien tokių situacijų buvo mažai, dėl to ir laimėjome.
– Pradžioje teisėjai švilpė kiekvieną kontaktą prieš Nurkičių, bet vėliau lyg ir pavyko prisitaikyti?
– Nekomentuoju teisėjų darbo, jie turi savo užduotis. Turbūt klysta visi. Manau, kad galėjo leisti žaisti kiečiau, ko mes ir tikėjomės, bet galiausiai prie to prisitaikėme. Džiaugiuosi, kad savo vedančius žaidėjus išsaugojome iki pabaigos.
– Kaip įvertintumėte šio lango rezultatą?
– Maksimumas turbūt būtų abi pergalės. Net nežinau – turbūt nei gerai, nei blogai. Jeigu išliktome kovoje dėl išėjimo į pasaulio čempionatą, būtų gerai.
– Žiniasklaidoje vis dar kalbama apie jūsų ateitį, rašoma, kad lapkritį rinktinę gali perimti Darius Songaila. Ką jūs manote apie tai ir kaip matote savo ateitį rinktinėje?
– Nežinau, su federacija dar nekalbėjome. Kaip žinote, buvau išėjęs, bet kadangi taip susiklostė aplinkybės – grįžau. Kaip bus toliau – bus matyti. Songailos komanda žaidžia Europos taurėje, kiek žinau, tai ir buvo priežastis, kodėl jis neperėmė rinktinės. Galvojate, kad lapkritį jau nebežais?
– Donatas Motiejūnas šiame lange figūravo labai nedaug. Kaip vertinate jo naudą?
– Visų pirma, jis yra patyręs žaidėjas, turi autoritetą komandoje, duoda gerų patarimų, visada dirba pilna jėga. Jo pajėgumas šiandien yra toks, koks yra, bet aš esu dėkingas, kad atvyko, kad padėjo treniruotis ir pasiruošti. Kiek galėjo, tiek sudalyvavo.
– Kaip vertinate Dominyko Stenionio pasirodymus?
– Jis turėjo labai gerą sezoną Latvijoje. Nežiūrint į jo ūgį, tai yra žmogus iš didžiosios raidės. Gynyboje jis dirba puikiai, savo staigumu dengia visus „pick and rollus“. Mus gąsdino, kad jis yra mažo ūgio, kad prieš jį centruos, bet nieko panašaus nebuvo. Puolime jis yra labai greitas, labai produktyvus, turi labai gerą krepšininko IQ, skaito situacijas. Gaila, kad šiandien neįkrito keli jo metimai, bet jo metimas yra labai geras kaip įžaidėjui. Drąsus, morališkai tvirtas, nereaguoja į aplinką. Geras žaidėjas, turėtų turėti gerą ateitį. Man keista, kad jis iki šiol buvo be kontrakto, bet, kiek žinau, kažkas jį jau žada paimti.
– Kas žada paimti?
– Turbūt paaiškės, kai bus laikas.
– Ar nėra nerimo, kad lapkritį situacija su žaidėjais bus dar sunkesnė. Ir apskritai kokie jūsų pamąstymai apie šios vasaros situaciją?
– Pats viską puikiai žinai. Uždavinėjate klausimus, kai žinote atsakymus.
– Ar tai – kompleksinės priežastys?
– Greičiausiai. Aš tokių dalykų nekomentuoju. Aš esu treneris. Aš, nebūdamas patenkintas savo rezultatais, atsistatydinau, bet niekas neperėmė rinktinės, todėl grįžau atgal. Nelabai aš reaguoju į tai, ką apie mane rašote. Į krepšinį aš atėjau būdamas 10 metų, dabar man yra 66-eri. Krepšiniui atidaviau tiek gyvenimo, buvau vienas iš sėkmingų pasirodymų olimpiadose pradininkų. Nelabai reaguoju, bet nemalonu, kad tapau liaudies priešu. Nežinau, ką ne taip darau ar ką įžeidžiau. Gaila dėl tokių paprastų žmogiškų dalykų, bet šiaip aš nekomentuoju, kas ką daro. Visi dirba savo darbus ir tiek. Reikės – pasitrauksiu, reikės – liksiu. Mano pozicija tokia.
– Jeigu dabar atsirastų, kas galėtų perimti rinktinės vairą, atsistatydintumėte?
– Svarstysiu. Negaliu taip pasakyti. Vaivorykštė turi septynias spalvas, jūs klausiate, ar juoda, ar balta. Sudėtinga atsakyti. Svarstysiu. Turiu reikalų ir be rinktinės, bet krepšinis yra mano gyvenimas. Dirbu kaip dirbu, būna gerų rungtynių, būna blogų. Nemanau, kad nusipelniau tiek šaršalo. Nežinau užkulisių, nes nelabai tuo domiuosi. Reikės – dirbsiu, nereikės – nedirbsiu. Nematau tame problemos.
– Ignas Sargiūnas minėjo, kad rinktinei reikėtų aplinkos, kurioje žaidėjai norėtų būti. Ar trenerių štabas galėjo kažką padaryti, kad žaidėjai rinktinėje norėtų būti labiau?
– O jūs sakote, kad čia yra žaidėjų ir trenerių problema?
– Aš tik klausiu.
– Aš irgi dabar jūsų klausiu. Jūs gi žinote tą problemą, tai kodėl jūs ją gvildenate.
– Yra dalykų, kuriuos sako žaidėjai.
– Man nesakė.
– Galbūt jiems nepatogu sakyti į akis.
– Šiuolaikiniam žmonėm patogu, nebijokit. Jeigu reikės, tai ir pasakys.
– Tai grįžtu prie klausimo: ar štabas galėjo kažką padaryti, kad žaidėjai čia būti norėtų labiau?
– Nežinau, ką mes turėjome padaryti. O ką turėjome padaryti? Jeigu klausiate, tada atsakau, kad ne, negalėjome.
– Ar per tuos 56-erius jūsų metus krepšinyje buvote susidūręs su panašia situacija rinktinėje?
– Čia tokia nestandartinė situacija. Turėjome laimėti prieš italus, labai gaila, kad pralaimėjome. Bet visko dar nepralaimėjome, rezultatas buvo 3-3, dar buvome temoje. Tas šaršalas prasidėjo dar anksčiau. Bet aš esu matęs laikus, kai grįžtant rinktinę oro uoste pasitikinėjo 100 tūkst. žmonių. Esu matęs ir tokių situacijų, kai visi tie susirinkę žmonės rėkė „gėda“. Tai nėra naujiena. Taip greičiausiai bus ir toliau, bet nemanau, kad tai yra teisinga. Vyrai atvažiuoja, žaidžia, kartais pavyksta, kartais – ne.